Rūkas
Sondra Simana
Naktis nusitempė miestelį K į tamsos epicentrą.
——-
Nenujaučiau, kad ši naktis bus kitokia, nepanaši į praėjusią, kad turėsiu keistomis aplinkybėmis palikti namus.
Mane pažadino balsas, paprašė keltis. Paklusau nieko blogo neįtardama, tikėdamasi, kad rytas išauš dar negreit ir manęs nespės pasigesti. Vakaras buvo tvankus, todėl užmigau prie atviro lango, šalimais pasidėjusi Pasakojimus apie levitaciją.
Paraginta išlipau pro langą ir panirau į tirštą rūką, nejaučiau šalčio. Balsas aidėjo šalia, čia pat, už rūko šydo. Atrodė, rūkas eina su manimi. Galėčiau iškišti ranką ir aptikti jo kraštą, bet kad ir kiek kišau, jis pasislinkdavo ten, kur judėjau. Nieko nemačiau priekyje, už savęs, šonuose, nei viršuje. Iš visų pusių mane juosė neperregima oro siena. Tarsi būčiau patekusi į mažą belangę pro liuką, kuris man įsmukus užsivėrė ir dingo. Rūko misterija nekėlė uždaros erdvės baimės, todėl leidausi vedama ir saugoma. Pasiklioviau balsu. O gal tai buvo rūko balsas? To negalėjau suprasti, būdama jo viduje.
Ėjome jau gerą valandą greičiu, panašiu kaip vedžioju šunį. Bekopiant į statų kalną, rūkas sutirštėjo, pamaniau, ruošiasi susidūrimui. Nuo tirštumo jo sienelės įgavo violetinį blizgesį. Pakilo karštis, kaip tą paskutinę vasaros dieną, varvant medui iš močiutės žaizdos, sakė, įkando kiaulė, kai pasilenkė paglostyti mažą paršelį. Laižiau varvantį medų, o močiutė vis kartojo mano vardą. Daugybę kartų kartojo ir su kiekvienu žodžiu ant jos kaktos ištrykšdavo prakaito lašas. Lašai nesirito žemyn, bet telkėsi ties smilkiniais – ištuštėjusios atminties duobutėse. Prakaito rezervuarai buvo perpildyti, bet močiutė vis nesustojo kartojusi mano vardo. Nenorėjau, kad prakaitas užpiltų saldžią žaizdą, todėl apsivijau jos kaklą ir sustabdžiau kvėpavimą.
Pasiekėme kalno viršukalnę. Į rūko kambarėlį prasismelkė spalvos. Gal tai pirmieji brėkštančio ryto spinduliai. Jie buvo dulsvi ir aš negalėjau suprasti, ar šviesa ateina iš išorės, ar ją skleidžia rūkas. Švytintis oras paliko man platesnę judėjimo aikštelę savo viduje ir aš pasigailėjau, kad esu be naktinių. Norėjau prisiglausti prie rūko, bet jis tuoj atitoldavo, kai tik pribėgdavau ir bandydavau prisiploti krūtine ar nugara. Artėjau prie jo lėtai-greitai, lėtai-greitai ir buvo panašu, kad mes šokame.
Trys žingsneliai pirmyn, du kairėn, atgal ir dešinėn… neiškart pastebėjau pasikeitusią aplinką, tarsi būčiau patekusi į 3D kino filmą. Į mane ėjo ir tolo daugybė juodai baltų mano pačios atvaizdų. Rūkas ilgai neišlaikydavo ramaus paviršiaus, todėl atvaizdai prasmegdavo minkštoje nematerijoje, iš ten kildavo ir vėl pasislėpdavo tarp oro sluoksnelių. Bandžiau įsižiūrėti, prisiminti, kodėl taip atrodžiau vienu ar kitu gyvenimo metu: plika galva, man dvylika, – nusiskutau, kai mokyklos seselė pasakė, kad ant plaukų stiebelių supasi šimtai glindų geldelių; votys, – netikėčiausiose kūno vietose išsprogdavo vočių pumpurėliai, nes nebevalgiau mėsos, kiaušinių ir pieno; o šios milžiniškos akys susmigo į kaimynės nugarą, išeinančią atsikratyti nepakeliamos gyvenimo apstybės – trečio nėštumo prieš dešimt metų bendrabučio kambarėlyje. Ne visus veidus atpažinau, bet buvo aišku, kad anksčiau ar vėliau jie sugrįš pas mane.
Atsiminimai išsekino labiau nei ėjimas. Panorau sustoti, atsisėsti ant žemės ir užsimerkti, nieko nebematyti. Bandžiau sėstis, bet ir apačioje buvo rūkas, todėl pradėdavau kristi žemyn. Vėl greitai atsistodavau ir eidavau. Nebuvo malonu kristi. Eiti tiesiai nežinia kur vis dėlto įprasčiau nei kristi nežinia kur. Žingsnis lėtėjo. Ramus balsas paklausė, ar norėčiau obuolio.
– Norėčiau didelio žalio obuolio, to, kuris išbūna per žiemą sklepe, tokiame žemių pylime, o prakandus traška kaip sniegas tarp eglių šakų, pučiant lediniam vėjui, einant penktą valandą ryto valyti banko tualetų, vienai, per giliai įmigusią gatvę. Įsivaizduodavau ką nors, kas tokiu metu nemiega, dažniausiai upę miško gilumoje, ramiai gurguliuojančią po sniegu. Ji teka, o aš einu. Žvali ir niekada nematyta upė įkvėpdavo jėgų šveisti banko tualetus ankstyvą rytmečio valandą, kai pats saldžiausias miegas laikė prirakinęs miestelio žmones prie dormeo ir lateksų. Labai norėčiau t-o-k-i-o obuolio, – pridūriau.
Iš viršaus nusileido eglės šaka, o ant jos kabėjo didžiulis žalias obuolys. Iš pradžių atsargiai nukrėčiau sniegą nuo eglišakės, kad šalta masė neužkristų ant manęs, tuomet nusiskyniau obuolį ir nešiausi rankoje. Pabandžiau jį sviesti į rūką, gal pavyktų pramušti skylę ir išlįsti lauk, bet rūkas įdubo nuo obuolio smūgio ir atmetė jį atgal, tiesiai į pravirą burną. Obuolys įstrigo, turėjau pagaliau atsikąsti, ko troškau, ir suvalgyti.
Kai jau buvau pavargusi labiau nei galėčiau įsivaizduoti nuovargį, rūkas tarpais prasiskyrė: išryškėjo švytinčios oro spiralės, kurios sukosi aplink mane vis greičiau ir greičiau. Erdvę tarp manęs ir besirangančių spiralių užpildė krintantys žemyn guraus ledo gniužulai. Tarsi dangaus srovė būtų išsilaisvinusi iš sąstingio ir pasileidusi nematoma vaga žemyn. Aštrūs ledukai, palietę petį ar alkūnę, palikdavo įdrėskimą.
Kai krintantis dangaus ižas ištirpo, milžinišku greičiu aplinkui judanti rūko spiralė išstūmė mane į erdvų urvą, ant kurio sienų buvo nupieštos žmogystos su ilgomis uodegomis, pelėdos akimis ir vorų kojomis, visi tie prieštvaniniai sutvėrimai, kurių nepasiėmė į laivą Nojus ir jie nuskendo.
Spiralė susirangė po mano kojomis, o aš stovėjau nuoga prieš didžiulę šviečiančią akį ir žiūrėjau į jos vyzdį.
– Aš pamiršau savo vardą, – pagaliau išdrįsau prabilti.
Akis mirktelėjo ir užsimerkė. Aplinkui tapo nepakeliamai tamsu. Rūko spyruoklė surišo mano kojas, nors švelniai, bet labai tampriai, – negalėjau pajudėti, todėl vėl kreipiausi į akį, kad tik ji atsimerktų:
– Jūs paklauskite mano močiutės. Ji tikrai atsimins mano vardą. Ji kartodavo jį daugybę kartų. Jai nereiks net atsiminti, tas vardas matosi ant jos lūpų. Jūs jį galėsite pasiimti. Tik neužsimerkite.
Gauruota galva atmerkė vienintelę akį, aš pasinaudojau proga ir pabandžiau įsižiūrėti į rūką, spirale apkabinusį mano kojas. Anksčiau nebuvo kada pamatyti jo atskirai nuo savęs. Jis atrodė toks bejėgis, pavargęs. Atsitūpiau ir paglosčiau. Juk drauge praleidome ne vieną valandą, jis vedė mane, drauge šokome. Glosčiau ir glosčiau, pamiršusi ne tik savo vardą, bet ir pabaisą, piešinius ant urvo sienų, ir kuo ilgiau glosčiau, tuo labiau virtau judančia srove, kuri pradėjo lietis nuo požeminio skardžio žemyn, pro plyšius lauk ir, kai jau nebeliko rankų, glosčiau plaukais, nosies galiuku, nuovargiu, ausų speneliais, mintimis, ramybe, liepsna…
O močiutė vis kartojo mano vardą: VandensVandensVandensVandensVandens.
Kai atsibudau, jau buvo vėlyvas rytas. Mačiau pro langą, – mano lovoje rąžosi rūkas, keliasi, rengiasi suknelę, kurią vakar pasiruošiau ant kėdės krašto, maunasi pėdkelnes ir bučiuoja mano vyrą, dar mieguistą ir laimingą.
——-
Miestelyje K tarp kranų gervių sklandė pelenai ir leidosi į šviesmares.
Novelė parašyta kūrybinio rašymo seminare „Rašyti kaip K“ Kafka. Projektą „KafkART. Tarpmedialūs susitikimai“ organizavo VDU.
