Rūke deganti žvakelė

Jis mėgins sužinoti vėliau, kai po šventų Mišių lydės į kapus velionį, nes Andrius, anot brolių, tapo savotišku Charonu, kuris mirusius palydėdavo Anapilin, visuomet surasdamas prasmingą, jaudinantį žodį. Tiesiog mokėjo žodžius paversti paukščiais, kurie apskriedavo ratą aplink kapines. O dabar jis stovėjo sustingęs, negalėdamas atplėšti žvilgsnio nuo paprasto, bet įstabaus vaizdo – rudens rūko ir tos žvakelės…

Po šventų Mišių, nuskambėjus laidotuvių varpams, Andrius, į rankas paėmęs giesmyną ir didelį medinį kryžių, su procesija patraukė į kapines, kur anksti rytą regėjo degančią žvakelę. Rūkas šiek tiek išsisklaidė, bet jo mintys buvo tos pačios: žmogus ateina ir išeina, po kurio laiko išnyksta net jo kapas, bet apie kai kuriuos pasilieka blogi arba geri prisiminimai. O jeigu nebūtų anapusio gyvenimo, žmogaus egzistencija netektų jokios prasmės. Ir viskas būtų beprasmiška.

“Viešpatie, gelbėk mūsų dūšias”, perskaitė užrašą ant seno antkapio, ir ši mintis jam labai patiko, nes joje viskas pasakyta.Tačiau ir pats žmogus turi saugoti savo sielą, saugoti lyg trapiausią indą su brangiausiu gėrimu. O velionis, kurį ką tik užvertė žemėmis, pragėrė savo gyvenimą, tapo ne žmogumi, o buteliu, suteikė skausmo ne tik sau, bet ir kitiems. Net gyvulys taip negyvena. Mortui vivos docent – Mirusieji moko gyvuosius… Gal ką ir išmokys, jei žmogus dar nepragėrė proto, pagalvojo Andrius žvelgdamas į kapų antkapius, tačiau gerai žinojo kokios yra sunkios nusivylimo akimirkos, kai tavo paties gyvenimas regisi esąs beprasmis, lyg prastai išvirta košė. Tokiais vakarais jis skaitydavo šventųjų gyvenimus arba vartydavo seną maldyną, kurio pirmame puslapyje užrašyta: “Knyga yra tai geriausiu mokytoju ir tikriausiu vadovu kelionėje šio gyvenimo. Gera knyga yra Apaštalas namuose, yra tai dangiška žvakė, apšviečianti tamsybes”.

Vakar iš brolio ir motinos gavo laiškus su sveikinimais, tai iki šiolei atmintyje aidėjo dailūs sakiniai su nuoširdžiais linkėjimais. Ačiū jiems. Duok, Viešpatie, jiems sveikatos.

_________________________________________________

Rūkas retėjo, sklaidėsi, kol pagaliau jo neliko, o paskui iš debesų išlindo saulės diskas. Viskas taip staiga pasikeitė, kad jis prarado laiko nuovoką, juolab jog nemėgo nešioti laikrodžio.

Dabar jam reikėjo sugrįžti į vienuolyną, kad padėtų medinį kryžių raštinėje, tačiau kažkodėl pasuko į šoną, tarsi kas nematomas būtų paėmęs už rankos. Ir jis nuėjo gatvele link pažįstamos mokytojos namų.

Kitą mėnesį jis aplankys sergančią motiną, kurią globojo kaimynė. Skambino jai, teiravosi, kokia jos savijauta, ar nieko netrūksta. Po to parašė laišką, nes motina mėgo skaityti sūnaus laiškus, saugojo juos spintelėje. Jeigu ne ji, gal nebūtų pasirinkęs ganytojo kelio, nes motina visuomet aukojosi dėl kitų ir tai darė paprastai, be jokio išskaičiavimo.

Į vienuolyną ėjo ilgesniu keliu, pro senąjį parką, kuriame turėjo lyg ir savo suoliuką. Vėjas nešiojo lapus ir siūbavo medžių šakas, už kurių matėsi debesų virtinės. Brolis Andriekus apsuko keletą ratų, o paskui atsisėdo ant suoliuko. Pūtė šiltas vėjas, todėl galėjo ilgiau pabūti parke su savo mintimis bei prisiminimais. Vienas filosofas pastebėjo, kad gyvenimas yra tiktai akimirkos, galvojo žvelgdamas į savo rankas ir geltonus medžių lapus.

Anksčiau jis kiekvieną vakarą užrašydavo nors keletą sakinių į savo dienoraštį, kuris tapo savotiška išpažintimi. Gal jį skaitė ir kiti broliai, tačiau dėl to jis nepyko. Jis buvo atviras su visais žmonėmis. Tad ką užrašys šiandien? Gal apie susitikimą gimnazijos salėje? O gal apie uždegtą žvakelę melsvame rūke? Juk šį parką taip pat apgaubė rūkas – ir išnyks medžiai laiko erdvėje, o kai rūkas išsisklaidys, paaiškės, kad niekada čia nebuvo jokio parko, čia blizga platus plentas, kuriuo lekia ir lekia šiuolaikiniai automobiliai su piktais ir išdidžiais žmonėmis. Gal jie vejasi laiką, o gal vienas kitą, gal jiems nerūpi niekas, tiktai jų pačių interesai. Ir jie taip beprotiškai skuba, kad neturi nė minutės sustabdyti mašinas ir pasižiūrėti į rudeniu kvepiančius laukus, į aprasojusias medžių šakeles, į lėtai siūbuojančius sidabrinius voratinklius. Ir jeigu kas nors būtų paklausęs, ar nori tokios ateities, jis būtų persižegnojęs ir nuslinkęs į vienuolyną.

Jis žvelgė į baltą arbatos puodelį, kurį apšvietė ankstyvo ryto šviesa, į seną rudais viršeliais maldaknygę, kurią padovanojo motina, ir staiga prisiminė ašarotas kaimo moterėlės akis. Tą dieną jis budėjo vienuolyno raštinėje, kai duryse išdygo vyras ir moteris. Jis pasisveikino ir kurį laiką nepratarė nė žodžio, paskui jis pamatė moters akyse ašaras. Galop vyras tarmiškai paaiškino, kad norėtų palaidoti sūnų, bet klebonas atsisakė tai daryti, nes velionis nusižudė.

Pirmą kartą brolis Andrius atsidūrė tokioje padėtyje, nes bažnyčios požiūris į savižudžius visuomet buvo neigiamas, bet jis suprato ypač sunkią tėvų situaciją – netikėta sūnaus mirtis ir aplinkinių panieka. Šiandien negalėsiu jums padėti, tad palaukime rytdienos, giliai atsiduso vienuolis ir užsirašė jų adresą bei telefoną. Vyras sakė, jog atvažiuosiąs jo paimti, tik jiems tegu paskambina, ir atbulas išėjo iš raštinės. Toks jo elgesys broliui atrodė keistokas, bet vėliau, kai sužinojo daugiau apie tragišką įvykį, tuom nesistebėjo. Paaiškėjo, jog dėl šios nelaimės yra kaltas ir savižudžio tėvas, buvęs pernelyg atšiaurus savo sūnui.

Vienuolis ilgai sėdėjo žvelgdamas į maldaknygę, paskui uždegė žvakelę ir ėmė kalbėti “Tėve mūsų”. Jis ruošėsi susitikimui su vienuolyno gvardionu, kad pasitartų, ką reikės daryti dėl jaunuolio laidotuvių. Laimė, kad gvardionas Juozapas nebuvo kategoriškas žmogus, tačiau iš jo neišgirdo aiškaus atsakymo: veidas – akmeninis, o akys primerktos. Brolis Andrius suprato, jog vyks į laidotuves laisvu noru, lyg ir nežinant vienuolynui, o gvardionas dėl to nedarysiąs ypatingo įvykio. Atsisveikindamas išgirdo pusbalsiu ištartus žodžius: “Jeigu nebus skundo, tuomet neteks aiškintis, mano broli…” Kaimo žmogelis tokio skundo nerašys vyskupui, taip gali padaryti tik piktas žmogus, susimąstė jis uždarydamas duris ir ieškodamas telefono numerio. Dabar suprato, kad padės nelaimės ištiktiesiems. Kas bus, tas bus, aš tarnauju žmonėms, o ne instrukcijoms, būtų pasakęs vairuotojui, tačiau visą kelią tylėjo ir dėliojo sunkias mintis. Jam gaila tokio jaunimo, kuris nevertina gyvenimo, tos Dievo dovanos: dėl įvairių priežasčių palieka šį pasaulį apvylę draugus ir savo tėvus.

Sugrįžęs iš laidotuvių jautėsi labai pavargęs, tarsi pats būtų iškasęs kapo duobę. Net vakarienės beveik nevalgė, tik išgėrė arbatos, šiaip ne taip išklausė Mišias ir tuoj užmigo savo tylioje celėje. Gili ramybė apgaubė vienuolyno sienas, šviečiančias nakties tamsoje.

Klysta žmonės, manantys, kad vienuolio ar kunigo gyvenimai esą nuobodūs. Jeigu esi jautrus ir neabejingas, jeigu tau ne tas pats, kaip gyvena kiti… Tad broliui Andriui ilgai iš atminties neišdilo buvusių laidotuvių vaizdai, gedinčios bei kūkčiojančios moters veidas ir išsigandusios vyro akys, tarsi būtų pagautas vagiant kaimyno grūdus. Tie namai ilgam liks pažymėti juodu netekties ženklu.

Jis paėmė Šekspyro sonetus ir iš pradžių perskaitydavo anglišką, po to – lietuvišką vertimą. Vertimas, aišku, neprilygo originalui, tačiau ir tą originalą ne kiekvienas moka perskaityti. Ant titulinio puslapio buvo užrašyta, kad knygą dovanojo brolis Tomas, šiuo metu studijuojantis teologiją Italijoje. Kartais jis atsiųsdavo laiškus su vaizdingais gamtos vaizdais, rašė, kad pasiilgo Lietuvos miškų bei ūkanų. Tikriausiai to paties pasiilgau ir aš, pagalvojo žiūrėdamas į nuotraukas, kurias vėliau pakabino ant sienos, ir išslinko į vienuolyno kiemelį. Ten atsisėdo saulės atokaitoje ir sustingo atsirėmęs į mūro sieną. Nežinia dėl ko, bet jam patiko šitas septyniolikto amžiaus vienuolynas su skliautuotomis lubomis, tamsiais koridoriais ir kvadratiniu kiemeliu. Kažkada jo centre čiurleno fontanėlis, vienuolynas turėjo savo sodą, aptvertą akmenine tvora. Tokiomis minutėmis jis medituodavo, jo tarsi nelikdavo toje kiemelio erdvėje, o kai pirmą kartą čia apsilankė, pravėrė nedidelį celės langą ir pažvelgė iš antro aukšto į saulės nušviestą kiemelį, kuriame sėdėjo keletas pagyvenusių vienuolių. Su pranciškoniškais abitais ir žilais plaukais jie buvo panašūs į viduramžių freskose vaizduojamus vienuolius. Tačiau dabar skraidė lėktuvai, gatvėmis švilpė šiuolaikinės mašinos ir niekas nemanė, kad kelioms akimirkoms įmanoma sustabdyti laiką.

Prieš keletą metų vienam vienuoliui sapnavosi iš vienuolyno rūsio išeinantys vienuoliai pilkšvais abitais. Kai ištyrė rūsį, už jo sienos atrado švedų užmūrytus vienuolius. Beveik visų kojos arba rankos buvo perlaužtos, o abitus šimtmečiai aptraukė pilkais pelėsiais. “Tai kankiniai už tikėjimą”, – netrukus miestelyje kalbėjo žmonės, tačiau į rūsį niekas žmonių neleido. Netrukus į karstus suguldė vienuolių palaikus ir palaidojo po bažnyčios altoriumi, nes jie nusipelnė tokio pagerbimo.

Jis atrėmė galvą į sieną ir staiga prisiminė Šekspyro sonetą. Kartais bijau galvoti, jog turiu jausmus, kurie mane gali suklaidinti kaip vaiką, nes ir vaikas dažnai nori to, ko negalima. Bet jeigu vaikui už nuodėmes lengvai atleidžiama, suaugusiam ir ypač man… Vienas iš mūsų brolių netikėtai palūžo, o atrodė toks stiprus. Jausmai už jį atrodė galingesni, tačiau kiekvienas turime jausmus, ir be jų negyventume. Tad ką daryti, kai papuoli į jausmų sūkurį, iš kurio beveik neįmanoma išsiveržti? Daryti tai, kas draudžiama išsiveržti? Daryti tai, kas draudžiama ir apsimesti, kad nieko nesupranti. Deja, nieko iš to nebus: nei savęs, nei kitų neapgausi.

Aukštai danguje planiravo paukščiai, kurie mėgavosi erdve ir laisvu skrydžiu, į juos žiūrėjo tol, kol paskaudo akys. Tikriausiai taip skraidė paukščiai, kai švedai kankino, o paskui užmūrijo vienuolius, atsiduso jis ir atsistojęs nuslinko koridoriumi į raštinės pusę.

Po savaitės, Visų šventųjų dieną, paprašytas vieno pažįstamo, aplankė kapinaites. Ten uždegė žvakutę ir, sukalbėjęs maldas, pažvelgė į rudenišką dangų. Regėjosi, jog degančios kapinių žvakelės atsispindi tamsiame dangaus skliaute. Rytoj aplankys tėvo kapą ir taip pat uždegs žvakelę, šalia bus motina ir jie neskubėdami kartu pareis namo. Paskui atsisės prie stalo atsigerti arbatos, pasišnekės nieko neslėpdami. Motinai jis visada buvo atviras ir dažniausiai kalbėdavosi su ja, o ne su tėvu, kuris tylėdavo žiūrėdamas į lubas arba į savo pirštus.

Jis žvelgė, kaip žmonės elgiasi kapinėse, bet jau nesipiktino ir nesistebėjo: čia – ne bažnyčia, tad jie nemokėjo susikaupti. Na, gal vienas kitas, kuris atėjo su skauduliu širdyje, o kiti… Jie tiesiog nesuvokia, kas yra mirtis, stengiasi apie ją negalvoti. Jeigu žmonės galvotų apie mirtį, jie būtų geresni, tuosyk pasakė brolis Andrius atsisveikindamas su pažįstamu, kuris siūlė paimti pinigus, bet jų vienuolis mandagiai atsisakė.

Kitą dieną gvardionas jam įteikė vyskupo laišką. Kas tai, dingtelėjo galvoje, todėl nedelsdamas nukirpo voko kraštelį. Voke buvo kvietimas atvykti į vyskupiją, tik nežinia dėl ko. Nežinojo ir pats gvardionas, tačiau ką jis galvojo – neatskleidė. Ar tik vyskupas negavo skundo dėl nelemtų laidotuvių, sustingo vienuolio veidas nuo paprastos, bet nemalonios minties.