Rūke. Įkvėpimo medžioklė

Rūke. Įkvėpimo medžioklė

Dalia Bielskytė

Man per trisdešimt. Todėl miglotai, bet pamenu laikus, kai Lietuvos rašytojai oficialiai gaudavo kūrybinių atostogų, skirtų įkvėpimo medžioklei. Kadangi gyvenau prie jūros, dažnokai matydavau juos, įkvėpimo besidairančius vandens stichijoje. Laivais į jūrą plaukdavo ne vien kapitonai, šturmanai, gydytojai, bet ir rašytojai, žmonės, kitokioje nei įprasta būtyje bandantys pažadinti dvasią. Nesunku įsivaizduoti, kaip iš garsų, kvapų, spalvų ar net iš jūros ligos jie dėliodavo naujų kūrinių mozaiką. Poetų kalba – metaforos, hiperbolės, palyginimai, tad skaitytojas gal niekada ir nesuprasdavo, kad eilėraštis lyg slapta kontrabanda parsivežtas iš tolimos Angolos ar Kipro. Todėl, kai pasitaikė proga dalyvauti ES remiamame, Rusijos PEN klubo organizuotame literatų, žurnalistų ir vertėjų seminare „Baltoslavija“, iškart sutikau. Tiesa, Zelenogradskas – ne tolima egzotiška šalis, tačiau Karaliaučiaus kraštą jaučiu nepraeinančia, skausminga meile – lyg prarastą mylimąjį ar amputuotą ranką. Galų gale buvo įdomu, ką dešimt dienų gali veikti būrelis egzaltuotų, uždarų personų, ūmai suvežtų į vieną vietą? Suprantu – tapytojai, skulptoriai, – tai jau buvau mačiusi, bet plunksnagraužiai, intravertai? Galvoje nebuvo jokios išankstinės nuostatos ar plano. Tiesiog kelionė. Į seminarą.

***

Zelenogradskas mus pasitiko rūku. Atrodė, rūkas toks tirštas, kad net žodžiai klimpsta jame. Šešiese – Rimantas Černiauskas, Clandestinus, Adomas Stančikas, Jelena Cukanova, Jevgenija Sergejeva ir aš, Dalia Bielskytė, – glaudėmės RF konsulato mikroautobusėlyje, labdaringai mus atgabenusiame į vietą, ir mintyse skaičiavome pasiimtų vilnonių kojinių poras – komforto nesitikėjome. Ir klydome. Mažas viešbutėlis Gagarino gatvėje, pretenzingu pavadinimu „Renesansas“, su auksu žėrinčiu numeriu ant vartų, ilgakarčiu bronziniu liūtu, saugančiu kiemą, ir baseinu kieme žadėjo netikėtą prabangą. O jūra… jūra vos už kelių dešimčių metrų! Šokas: atskiri kambariai, šildomos grindys, pūkuoti rankšluosčiai ir kambarinė Tamara Nikolajevna, iškratanti pelenines, nuvalanti žemėtus pėdsakus nuo kilimo, išnešanti butelius ir kas kartą pavymui žegnojanti: „Sčastja tebe, zolotce mojo!” Net korteles visi turėjome su užrašu „Nebespokojit“, o aš, kaip vyriausia seminaro dama, dar ir rausvą chalatą. Fantastika.

***

Susipažinome su šešetuku iš Rusijos: Aleksandra Artamonova, Jekaterina Tkačiova, Jevgenija Lapteva, Aleksandru Šepelevu, Natalija Antonova, Aleksandru Liubinu ir projekto kuratoriumi Valentinu Černouchovu. Atsargiai vaikščiojom vieni apie kitus ratais, apsiuostėme, mankštinome liežuvius primirštąja kaimynų kalba. Rusiukai – dvidešimtmečiai jaunikliai degančiomis akimis ir dieną naktį nesustojančiomis kūrybos mašinėlėmis galvose (ar krūtinėse – Dievas žino, kur jos ten įmontuotos) – lyg maži kulkosvaidžiai šaudo visa, ką sukuria čia pat – traukiny, balkone, koridoriuje ar dar kur. Ir net sunku apsakyti, kaip tai gražu. Nes tikra. Juolab kad nuolat vyksta ir atvirkštinis procesas – jie lyg kempinės geria iš aplinkos, o šiuo atveju ir iš manęs, iš mūsų visą galimą emocinę informaciją, priima viską besąlygiškai, už tikrą pinigą. Po savaitės bendrabūvio pasijutau taip, tarsi mes su R.Č. būtumėm pionierių stovyklos vadovai. Geri vadovai – mūsų pionieriai mus mylėjo, o mes dainavome su jais dainas, klausėmės jų tekstų ir net mažyčių meilės išpažinčių… Lietuviai šiuo požiūriu daug nuosaikesni. Daugiau barjerų, nepasitikėjimo savimi. Skaitėme tik tai, ką patys jau įpratome girdėti, ką pasitikrinome tūkstantį kartų, o visų geriausia – skaitėme kitus. Bet argi tai blogai? Juk taip pat – tikra.

***

Senus, jaukius, ypatingos architektūros Zelenogradsko namukus vietiniai žmonės mėgsta dažyti skaudžiai geltona spalva. Tas geltonis, rudeniškai pliki medžiai, kur ne kur tamsuojantys mediniai priestatai, lyg nėriniais išpuošti senoviniais drožiniais ir „gonkelėm“, kuria nepakartojamą paveikslą. Miestelio architektūra kažkokia kregždiška- prie mažo namelio prilipdytas kitas mažas namelis, prie to mažo namelio – dar priestatėlis, ir visa tai virsta tokiomis simpatiškomis spalvingomis nykštukų pilaitėmis… Na, žinoma, sunku ramiai žiūrėti į plastikinius langus tuose pasakiškuose statiniuose, tačiau bandau galvoti pozityviai – pajūris, šalta žmonėms.

Ir kokia laimė, kad aš spėjau pamatyti visą tą grožį, kol plastikas ir betonas neužkariavo visos teritorijos, kol, nors apžėlę krūmynais, dar driekiasi parkai, o rūkas tingiai voliojasi ant spalvingų, praeities džiaugsmais dar gyvenančių namelių stogų ir sienų.

Miestelį rėmina promenada – betoninė jūros krantinė, kuria pasivaikščioti kasdien keliauja damos, jų vyrai, vaikai ir šunys. Smėlio pakrantėse čia beveik nėra. Akmenys, akmenys, betoninė krantinė… Tačiau tai vis vien gražu. Gražu ne tiek akiai, kiek širdžiai – šioje pakrantėje skleidžiasi kažkokia ypatinga, laimingos praeities dvasia. Persisunki tuo mistiniu jausmu ir pasijunti kvailai laimingas, nebegali užmigti naktimis. Lyg žvėrelis uodi svetimus jausmus, degančiomis akimis dairais į veidus ir visai nepagrįstai lauki stebuklo. Regis, tuoj tuoj atsitiks kažkas, ko niekada gyvenime nepamirši. Tas laukimas pats savaime yra stebuklas. Jis tarsi migla išblukina visas protingas patirtis ir užaugina sparnus. Tokia būsena primena ankstyvąją paauglystę, kai visa jauti labai aštriai, net ir tada, kai jausti visai nėra ką.

***

Džiaugiuosi tomis nemigo naktimis. Gyvenome naktinį gyvenimą ant raudonu kilimu ištiestų laiptų, po blizgančiomis nailono užuolaidomis, susidegę visas naktines lempeles, skambant gitaroms ir tekstams (visai nesvarbu, ar tai buvo geri tekstai), net kažkam juokiantis ar verkiant (jauni dar, nemoka gerti). Kartais pasijusdavome lyg aktoriai. Yra tokia kategorija filmų, dažniausiai tai seni detektyvai, kuriuose būrelis keistų žmonių įkalinami mažose erdvėse ir nuo pirmų akimirkų ten tvyro neaiškios nuojautos. Kraupaus nusikaltimo, pavyzdžiui. Nebūčiau nustebusi, jei šeimininkė, pamišusi nuo tokio poetų kiekio vienoje vietoje, būtų užrakinusi duris ir kraupiai ūbaudama, susivėlusi, pastėrusiomis akimis ėmusi lakstyti aplink „Renesansą“, lyg didžiulė plaukuota naktinė plaštakė daužydamasi į langus. Visa aplinka atrodė tarsi sukurta gabaus režisieriaus rankos: gražuolė lenkaitė administratorė Marta, išgyvenanti, kad negražus jos vardas, ir iki paryčių klausanti kalbų apie šį bei tą, apie meną, o paskui atminimui dovanojanti savo žiedelį (“Atvažiuok pas mane į Elblongą. Pavasarį mano vestuvės“); jaunųjų pora, dvyliktą nakties be svitos ir palydos, švytruodama baltais nėriniais, ūmai išdygusi tauriųjų poetų okupuotoje viešbučio svetainėje („Kolia i Ženia,“-trumpai prisistatė.-V maje u nas budet rebionok“), jaunasis driokstelėjo ant stalo butelį degtinės. Bet nespėjus nė atitokti, jaunavedžiai dingo. Lyg šmėklos.

***

„Mirė Onė Baliukonė“, – parašė žinutę Zelenogradske tarpstantiems poetams vienas įžymus lietuvių dailininkas. „Baliukonytė, – pagalvojau, – skamba daug graudžiau“. „O buvo tik šuolis į prarają, Jie manė, kad šokis, Tik veidu į duobę žarijų, Bet nieko, šypsokis“ – deklamavome rusų poetams, čia pat vertėme negrabiai ir pažodžiui, gėrėm degtinę, kaskart gražiai patylėdami „za dušu usopšoj“, o jaunos rusų poetės verkė. Nežinia, ar todėl, kad joms neteko skaityti Baliukonytės originalo kalba ir sėdėti su ja šalimai, ar todėl, kad tame rūke tvyrojo keistas jauno koketavimo kvapas, toks piktas, tarsi gyventume paskutines dienas, ir visos jaunos akys, jaunos rankos iš paskutiniųjų bandytų išnaudoti didžiulius aistros bei meilės klodus. Pačios savęs drovisi, stato barikadas, jas ardo, susikuria didelius skaudulius ir paskui sadomazochistiškai juos sprogdina mažame, rūke paskendusiame balkonėlyje, veidu į tylinčią jūrą…

***

Nors greičiausiai tai buvo degtinė… Baltas aitrus skystis, kurio kasdien tekdavo įsigyti ir gerti lyg vaistus nuo širdperšos, nuo namų ilgesio. O gal piktosios reikėjo lyg cheminio reagento jausmų sintezei. Vienaip ar kitaip ten, kur tvyro rusiška dvasia (na tai kas, kad nubrizgusiame vokiškos kultūros popierėlyje, dar nepraradusiame anuometės prabangos kvapo), degtinė veikia visai kitaip: skaidrėja akys, darosi kažkokios žydros ir gilios, atsiriša liežuvis, išdavikiškai išklojantis slapčiausias mintis (būna, kad ir nelabai gražias), beveik visi tampa broliais (ak, tik kartą buvo susimušta ir tik kartą bjauriai susibarta, tačiau lietuviai nė viename incidente tiesiogiai nedalyvavo). Visi labai vieni kitus myli, gerbia, yra pasiryžę remtis pečiais, jei reikia, net sukelti revoliuciją… Bet niekada nesijauti girtas negražiai. Tvarkingai eini miegoti paryčiu. Rytą 10-ą jau sėdi prie pusryčių stalo ir, mirksėdamas jaukiai susiaurėjusiomis akimis (tai suteikia žvilgsniui nuoširdumo), maloniai sveikiniesi su kaimynais iš 301, 302, 109 kambario…

***

Po savaitės viešbučio šeimininkams trūko kantrybė. Literatūros mohikanai, naktimis ramstantys alkūnėmis jau uždarytos kavinės stalus, nugrimzdę lengvame svaiguly ir nepaliaujamai klaidžiojantys po amžinosios kūrybos plotus… Jaunikliai, brazginantys gitaromis, iki ryto besivoliojantys ant raudonu kilimu išklotų laiptų ir koridorėliuose (ne todėl, kad girti, o todėl, kad smagu)… Ir tie, ir tie, vis lakstantys po naktinį Zelenogradską, prisikuriantys keisčiausių istorijų (apie gėjų kaimyną, apie mirusią nuotaką iš kapinių, stūksančių šalia seno betoninio vokiško kelio)… Šeimininkams to buvo gana. Vieną naktį poetus bei prozininkus, jaunus ir brandžius, lietuvius ir rusus, jie tiesiog užrakino. Su visais polėkiais ir alkoholine abstinencija. Su visa jų jauna aistra tamsoje žiūrėti į jūrą ir natūraliais pageidavimais prisišaukti nelaimę, naktį blaškantis nuošalia pajūrio miestelio gatve. Rusai keikė save ir vienas kitą, ieškodami kaltų, lietuviai garsiai deklaravo savo teises bei laisves, – tačiau ir vieni, ir kiti liko nieko nepešę. Šeimininkai atsitvėrė tylos siena, o mergaitė-robotas prie administratoriaus stalelio negirdėjo nei prozos, nei poezijos (nedirbo tą vakarą gražioji mergelė Marta…). „Baras dirba iki vienuolikos!“ – trumpomis, vienodomis salvėmis atšaudavo į daugiažodes plunksnos brolių įkalbinėjimų papliūpas. Siaubinga prievarta. Dar buvo pasiryžusių vardan laisvės idėjos veržtis per antrojo aukšto balkoną, tačiau paskui visi pasijuto pavargę ir nuėjo anksti miegoti. Na, gal kokią 4 valandą ryto…

Kitą rytą, tarsi naktinis konfliktas būtų prišaukęs vėją, dangus jau buvo kitoks. Tik kur ne kur mėtėsi savaitę tvyrojusio dukslaus rūko draiskanos. Miestas, buvęs it jauki naminė šlepetė, ūmai virto aštriu aukštakulniu bateliu, nors jau gerokai nudrengtu. Gal juo avėdama daugiau nei prieš šešias dešimtis metų jaunutė Pelenė lyg hidra pralėkė promenada, negailestingai drėksdama švelnų laką nuo smailo kulniuko ir spardydama galu akmenis. Pametė. Taip jis ir guli lig šiol pakrantėje, laukdamas savojo princo, skęstantis buvusios prabangos prisiminimuose… Aštrūs bokštai, tiesiog nepadoriai tankūs, sminga į dar vakar tokį ramų, žemą dangų.

***

Dar viena diena. Dar vienas vakaras, sklidinas desperatiškų jaunųjų poezijos pliūpsnių, ir – atgal į Lietuvą. Galbūt tuščiais bloknotais, tačiau pilnomis kūrybinėmis įsčiomis. Kiek trunka literatūrinis nėštumas? Devynis mėnesius? Dvejus metus? O gal visą gyvenimą? Po apmusijusią Zelenogradsko stotį blaškosi prancūzų žurnalistas, visa esybe trokšdamas, kad autobusas į Lietuvą jį vežtų ne per Lenkiją, o per Kuršių neriją. Taip ir bus, – anglų bei prancūzų kalbom ramina jį Klaipėdos rašytojai, tikri poliglotai. „Ach, – atsidūsta hiperaktyvus, o gal net mažumėlę pamišęs prancūzas, – aš taip myliu Lietuvą! Nemačiau jos jau penkiolika metų…“ Mes jos nematėme dešimt dienų, tad linksime galvomis ir dalinamės ilgesiu. Apimti gražaus literatūrinio pamišimo – namopi. Namo.

by admin