Rūta Burbaitė
Naktiraščiai
Sonetų vainikas
 |
| Ričardo Šileikos nuotrauka |
sonetas
nors žmonės gražūs kaip zenitas
gražių minčių tapimo kūnu,
nors suvoki: naktis – tik mitas,
ir daug sapniau tikrovėj būna,
ilgu kažko. tebūna rytas?
bet nuosaka – tik geidžiamoji,
medaus lašai per veidus ritas,
kai žvaigždei kelrodei pamoji.
sudiev, brangi: „pats esu kelias!“—-
estetika? turbūt – net gelia
kalbos gražumas skaitant knygą,-
lakštutė snapą šonan myga:
saldu ore, kad nė nežino
kas kvepia – žodis ar jazminas.
2006, sausis-liepa
***1***
pirmasis
nors žmonės gražūs kaip zenitas –
sekundė, uždangą nuleidžiant, –
su žingsniais perspektyvos kinta,
ir trapūs įvaizdžiai sueiži:
nuogom nubusti, atsikėlus
dangstytis nuo savęs, ant durų
nerasti rankenos, ir vėlei,
sukišus du pirštus į burną,
bandyti šautis, pagalvoti:
nekaip, paskui atras galvoti
ir gudrūs gudrūs aplinkiniai —-
toks neeilinis lenininis,
toks dievo vaikas iš taifūno
gražių minčių tapimo kūnu
***2***
įspūdis: vilnius
gražių minčių tapimo kūnu
non stop‘as kerta saulės taką,
vidudienis šešėly tūno,
Neris į dangų vangiai teka
ar teka už dangaus – atskirti
veik neįmanoma. rytojų,
impresišką urbano kirtį,-
nusišypsok – fotografuoju.
kad neišeitų natiurmortas,
judėk bent tu! kažkur už borto,
išplėšęs turinį iš formos,
liūdi, kad vakaro reformas
pats pradedi, bet baigia kitas, –
nors suvoki: naktis – tik mitas
***3***
nerti į rugsėjį
nors suvoki: naktis – tik mitas,
identitetas aiškiai vėsta. –
budriam nusilpus, sunksta kitas:
lyg vaškoris, medaus nusėstas.
ore rugpjūtis – įkvėpimas,
ir venom nupulsuoja Leta,
neigtasis dievas ranką ima
ir tempias užmaršties verpetan.
aukštos akimirkos po kojom
tyliai suduš. girdi – dainuojam
miegantiems einant miego rojum.
—–
ir tik už vizijos rudens užkliūva
tiesos vanduo, ir srūva kūnu,
ir daug sapniau tikrovėj būna.
***4***
vasara. namie
ir daug sapniau tikrovėj būna
gegužėj, konkrečiai, – naktinėj
sustoja dvylika virš liūno –
ant tilto, perinas kiaušiniai
mėnulio šviesoje sušilę:
gegutės, ant bažnyčios kraigo,
nuo kalno varva juodas šilas,
ir gatvės miestą vangiai raiko,
namuos žemai – sapnu, ir laikas
staiga atplyšta, nebelaiko,
suskyla lukštas, susapnavęs
košmarą krūpteli benamis,
nubunda miestas, ir tarytum
ilgu kažko. tebūna rytas.
***5***
įspūdis: alytus
ilgu kažko. tebūna rytas.
baltašviesė mėnulio lūžta,
taip kūniška, kad tolin kritus
jai, horizontas – paukšt!- sudūžta,
iš šukių tyliai miestai randas.
ne sostinės – provincialai,
kur veidus upės tarsi randas
pažymi, ir esu lig galo
juose, teoriškai pabėgus,
vis tiek – gyvavaizdis ant bėgių,
istorija trumpa, kartota
trissyk – sezamas užkoduotas,
nors raktą pirštais – tuoj – sukioju,
bet nuosaka – tik geidžiamoji.
***6***
+33º C
bet nuosaka – tik geidžiamoji:
į lietų sausros! karšta. rodos,
telpi į saulės dievo mojį,
švieti nelygint senis Rodas,
lempelė kaista, virpa, sprogsta –
sušvinta! — ir pasiunta lyti
švinu, kaštonams taikiai sprogstant
ir pastovumas kaktą lyti
tikrosiom lūpom – laikinybe:
grožiu vieninteliu, vertybe
pirma, paskutine, o Febas
atneš nuauksintą placebą
laikotarpio, kur vis dar rytas—
medaus lašai per veidus ritas.
***7***
vidurinysis
medaus lašai per veidus ritas,
pulsuoja raumenys, ir veiksmas
sustingsta mirksniui, drobėn kritęs:
Degas paveiksle dega geismas.
mes kopijos. išmesim rėmus.
kaip vandeniu grindim nueisiu,
puantus į rankas paėmus,
tartum Ieva – užgintą vaisių.
tikriesiems amžiams liks Paryžius,
o čia, suklupęs po trim kryžiais –
naktėjantis ir basas Vilnius,
sekmadienio ekstazės pilnas:
kaip pirmas tu, taip aš pirmoji,
kai žvaigždei kelrodei pamoji.
***8***
kitas vidurinysis
kai žvaigždei kelrodei pamoji,
apkvaitus tingiai atsimerkia
ir kelią koja rodo toji,
tave kol ryto ūkas merkia,
linus kol merkia buvę žmonės,
gyvenę čia – štai taip – kadaise –
pabeldi į duris, ir – monai! –
jie atidaro, įsileidžia,
tokie maži! eini ganyti
bandos ryte: dievų karvytė
nuklysta, atrandi tik pievą
užsnūdusią, kur baigias dievas,
kur sąmonė iš lėto kelias–
sudiev, brangi: „aš pats sau kelias!“
***9***
literatūros istorija. estetika
sudiev, brangi: „aš pats sau kelias!“ –
ištarti kryžkelei nedrįsęs,
dabar eiles rašai, kaip gelia
kūrėjas tavyje, nevysta,
keroja pirmapradiškumas
tvarus, juk iš paveikslo dievo
tik jis ir likęs, tą nuogumą
netrūkstantį, kol žydi Ievos,
lyg pirštais liečia – akys glosto,
užmigt geidi ant kairio skruosto
padėjęs galvą, atsibusi
į kūną naują, šviežią gūsį,
dievo eilėraščio šukelę.
estetika? turbūt – net gelia
***10***
studinant
estetika? turbūt – net gelia
iš noro ją galop sutverti.
nenuėjau nė pusės kelio,
o tartum skolos ėmę vertis
prastokai perprasti diskursai,
tarp π ir pyp – kuklu punktyrų.
per pertraukas su bendrakursėm
kortuojam antro aukšto tyruos
ant kapo prokalbės, ir, rodos,
pralošus sužaibuoja kodas:
atminties veidrodį kreivoką
daužau, kol ego sunkiai vokia,
kol keičia pirmapradę špygą
kalbos gražumas skaitant knygą.
***11***
poesis naturae
kalbos gražumas skaitant knygą,
kūniškos pajautos iš meno,
pasaulį plėšia kaip omegą,
ir vandenynai nusrovena
allegro! bet ar atlaikysi
po kojų žemei ėmus dusti?
trejybėj buvo lyg ir trise,
dabar beliko du ir pusė:
Poezija dvėsuoja sunkiai,
tuoj liks toli ir netiesa,
tačiau pro ledą kantriai sunkias
kažkur ties pakaune Jiesia,
bundi, užgirdęs – palei Rygą
lakštutė snapą šonan myga
***12***
roll over the summer 2006
lakštutė snapą šonan myga:
čia aš mačiau, ar tu girdėjai?
o buvo naktį – palei Grigą
dievulis šoko prisigėręs
pirmų sapnų naktinio vyno.
blyškus, blyškesnis ir blyškiausias
mėnulio veidas veidą ginė:
beprotis sakėsi keliausiąs
dauson – pas žąsiną moliūgą,
kur snaudžia plunksnose viliūgė
nuo vasaros pabėgus liepa,
o vasaroj – skylė palieka:
vėl bėgsi greit, kaip kadrai kino?
saldu ore, kad nė nežino.
***13***
+34 º C
saldu ore, kad nė nežino
sutrikus bitė – kurgi rožė,
o kur bijūnas veši, linas
kaitroj veik alpstantis, tik žodžiai
materijos objektyvumo –
bespalviai ir bekvapiai, niekaip
paliest neteks, tiktai dirglumas
ore pulsuoja, nepalieka
mintis, kad egzempliorių retą
rankose maigai – šiandien – metų
smailiausias kampas – paralaksas,
klasikos radijas relaksas
sutvoskia imtuve prikimęs:
kas kvepia – žodis ar jazminas?
***14***
love poetry
kas kvepia – žodis ar jazminas,
su mylimu po langu kalbant?
klausau pati, o girdi minios
žemai, kur vien tik naktys alma
kaip nemunai – patvinę, vingrūs,
ir pokalbį į ledą kausto,
liks rudeniui – stotelėj Vingrių
startuos rugsėjis. Faustai? Faustai,
stabdyk akimirką žavingą!
jazminas markstosi, neminga,
ir kyla lapai nudrėkstieji
atgal žiedan, nebus rugsėjo,
nebus minios, ji dulkėm kritus,
nors žmonės gražūs. kaip zenitas.
