Rūta Burbaitė

Rūta Burbaitė

 

rudens genezė

 

kelias rugsėjišką rytą

ištįsta tarytum

posūkiai dvejinas – kaltas

rasojantis stiklas,

tikras išnokęs ruduo –

apsiraizgiusios miklios

sarpstančios vynuogės

sultimis srūva, raškytum

 

kimštum burnon ir nė lašas

tenai nepatektų,

kreivas tantalo sūnau

laiko-vietos tvirtovėj

kaliniu rudeniu  kartais

imi sudvejoji,

stovint jam čia šalimais

nepavyks neuždegti  

 

raganas menančio mišką

nulaižančio laužo,

vieną sekundę tylu,

kol neronas sulaužo

trapų buvimą, prieš romai

pavirstant į nieką

 

dangų paleidžia atlantas

ir jūras palieja,

semia jos kelią, kuris štai  

dabar rudenėja,

medis pasaulio vėl droviai

nuraudęs palieka

 

rojus.

interpretacija

 

amžių dvidešimt ir vienas

laiko perkaista variklis

svaigsta mūza vidur pievos

klausos mokiniai patiklūs

 

dvyliktas Iskarijotas

smilgą spaudžia palei lūpą

tvenkias vakaras miglotas

mūzai muzika terūpi

 

Nemunas krantus sulieja

meilės begaliniam aktui

skerdžia jaučius Eliziejus

pusei miesto jų pakaktų

 

pusei miesto mūsų kranto

juostą mokiniai supynė

mūza fleitą susiranda

arkadietišką švilpynę

 

vandenys paplūs lelijom

kur tik juosta benukristų

niekas vakaro nebijo

meiliai lyg kvėpuotų Kristus

 

oras sielą kūne lyti

gydančiai tartum apgaulė

kai netyčia ima lyti

aukso pusnatėm su saule

 

 

iš literatūros vadovėlio žvelgia

mylimieji. dažniausiai regėjau
melancholiškus veidus
be kūno
baltos lankos kur viešpats
pasėjo
tik rugius o dirva palaidūnė
subrandino kas lapą po dzeusą
po karalių didingos tuštybės–
aš jų dovanas myliu labiausiai:
tas eiliuotas smulkias
sakralybes

 

poezijos pavasariai

 

vėl suyra gražiai po eilutę

atvirkščiom į gegužę išvirsta

o dabar kiek tokių priešais

budi

štai lentynoj spalvinga ir tiršta

 

metų daug ir visi prisibeldžia

ir visi susigrūs neprašyti

meilės angelas puslapiuos

meldžias

ir sparnu skambų skiemenį lyti

 

eilėraščius skaito

 

neraštingi : iš veido praeivio

kurs sakytum kiek mena

trioletą:

švelnūs bruožiai, žaismingi

ir naivūs

atkartota k. binkio paletė

 

: iš liūties pamylėtų alyvų

iš grubaus miesto centro

verlibro –

eilės tvinksi bauginančiai

gyvos

subtilaus ir

aukščiausio

kalibro

 

Jei

 

<…>žodis naujas kaip

kasmet rugys<…>

A.Marčėnas

 

būta teisingos pradžios,

nes joje glūdi žodis

seno kaip vėjas diktanto –

tiesus taisyklingas,

girgžda padangė: joj supasi

 šakos it lingės,

jaunus kaštonus siūbuoja,

tik obelys bodis

 

šia lopšine, neatlaiko viena

ir sulūžta:

medžio dievybė išvirsta

į temstantį kelią,

rieda mašinos kiaurai ją,

ir spokso akelės:

baugščios žaltvykslės svetingo

vidunankčio gūžtoj,-

 

vaikas aukštai: mokinukas

gabus nevikruolis

papila rašalą baltą

per sapnišką guolį:

šitiek vaizdų ir kiekvienas

trumpesnis už kitą:

 

liejosi rašalas, gaubė kaštonus

ir veidą

gedinčio sodo, ir vieną

lašelį praleido:

rieda nokus obuolys štai

sapnan neparitus

 

insomnia

 

labas rytas naktie štai esu

akim atvertom tarsi stigmos

n-toji naktie paradigmos

linksnių kaitymo mokslo tiesų

           

kas buvau ko norėjau ir kam

ėjau ką nuveikti iš kurgi

aguonom įmigsiu ties turgum

ir žiedlapius leisiu sapnam

 

labas rytas naktie štai esu

taip skaudžiai ištinusios mentės

sparnai išsikalę jie sklendžia

erdvėse virš bereikšmių garsų

 

labas rytas naktie štai esu

vienvaldžio kodėl iškankinta

pažvelki – už lango lyg kinta

lyg iš šalta patampa vėsu

 

walking the line

 

gyvenam pačiam vidury:

tarp ribų ryšio zonų,

dienų, kada ims pasibaigs

šis medžioklės sezonas,

tarp rojaus, poliarinio rato,

sodomos, gomoros,

poetiško aujourd’hui

ir proziško laiko tomorrow,

 

tarp kulisių, kur nematyti

nė scenos kraštelio,

trumpučių eilių apie žmones

prie didelio kelio,   

 

tarp proskynų saulės

nuauksintos sielos kemsynuos,

savigraužos, sraigę

ties rožėm netyčia  užmynus,

tarp pragaro ratų, tikrovės

ir kino žaidimų,

tarp taško aukščiausio,

mirties tarp ir tarpu gimimo,

tarp baimės ribų, tarp tuščių,

bet karališkų gestų,

 

tarp taurių skambėjimo:  

ryto pilnatvei ir geismui –

už pirmą konfliktą ir už

paskutinįjį teismą,

už žingsnį iš užribio: žmogiškas

burtas jau mestas

 

promenada rugpjūty

 

eklektiškas vilnius pro daužtą

senamiesčio langą

štai jis su šviesa sąveikauja

ir grynina dulkes

štai katedra perrėžia skliautą

nors imki ir gulkis

į žolę žemyn ir sugauki

bent kąsnį padangės

 

ruduo nepagavo kol jo

ir tavęs nelytėjo

glamone kaip mido: dar auksu

suspėsi nueiti

dabar susitvardyki pats

sulaikyki tą greitį

skridimo beribio žemyn

į skausmus sutvėrėjo,

 

tą pirmą egzodą – išgrūsti

iš mylimo miesto,

iš turimo laiko ir niekad

atgal nepakviesti:

ant varpinės kabo nei kristus

nei tai prometėjas

 

žaizdom išdraskytom

kvatojas nudistai adomai

šešėliai nutįsta spalvoti ilgi

ir įdomūs

jie lieka čionai o štai vilnius

nuliūdęs išėjo

 

stotelės pavadinimas: užsnigtas

 

radijau tave kažkas dar myli

meilės šios taip paprasti

žaidimai:  

žirklės popierius akmuo –

gyvybė:

oro garas kimstantys

sprogimai

 

palei langus: jais artėja šventė

trapūs išankstiniai fejerverkai

nepažįstamos snieguolių gentys

ieško šilumos suranda verkia

 

ant kuprinės: jos sykiu keliauja,

į namus vaiduoklių autobusas

tingiai juda ir jaučiu į saują

sninga šaltos ašaros iš pusės

 

dešinės – čia švytintis keleivis

gal kažką labai liūdnai

sapnuoja

švelniai supa miegą mirus

laivė

ir langai vaizdų nebefiksuoja

ir vairuotojas staiga ištaiko

posūkį aukštyn – per sniego

gylį,

christmas last: grąžina

džordžas maiklas

radijau už tai tave ir myliu

 

 

didysis sprogimas

 

—1—

didžiajam sprogimui įvykus

vėlyvą pavasario rytą,

sapnų tapatybė išnyko

pro langą, pernakt atdarytą,

planetos vėl gimė iš naujo

ir klykė garsiau negu paukščiai,

iš meilės, iš kūno ir kraujo –

danguj, aukštesniam nei

pats aukštis,

vadinas, sprogimo nebuvo,

tik tai, kas kas rytą ištinka –

vis klykiantys arbatinukai

ir byrantis yrantis tinkas,

prospektais atriedančios dienos

kaip vandeniu bėgantys

žmonės –

tik fikcija, blizgančios ienos

nuo saulės vežimo, tik monai,

gatvelėms išslydus iš kelio,

pažyra mašinos ir bankai

į nesamą erdvę, ir kelia

maištus angelai tartum pankai,

ir aikštės sulūžta, nelaiko

kasmečio balandžio parado,

ir būta sprogimo, kai vaikas

tą pirmą žibutę atrado

 

—2—

birželio didysis sprogimas

bangom  nuvilnija ir žada

po pasaką nakčiai, nes gimė

dar gegužę Šacherezada,

linguoja įdegusios krūtys

iš kūdikio deivėn pavirstant-

kurortas iš lėto taip kruta,

kaskart vis garsiau pasigirsta

varpai rytmetiniai, lyg ūžia

motoras? garsai susilieja,

Atlante – svaiginantis lūžis,

tai trisdešimt grįžta tretieji,

tai kilpos laike, amžių skylės,

ar nieko tenai ir nebuvo?

jei buvo – tik tyliai sukyla

verpetais per vandenį guvų,-

žinių tiek, ir tirpsta nuodingas

keistos patirties drumstas šydas,

vėl regi akis, kai pradingsta

žinojimas, nieks nebegydo

susprogusio miesto degėsių:

jų dvelksmas taip veriantis– gal

dar būsim, dar mirsim ar dvėsim

čia šimtmetį kitą atgal

 

—3—

kai vieną rytą atsitiksiu,

neliks nė gailesčio

post factum,

tik  nuorodos  – tikslingai

tikslios

įžengt tenai, kur gimsta raktai,

jei teks sugrįžt – tebus

tai vikšras                                                                          

blizgiom akutėm ir pūkuotas,

ar vėjai, vasariški, vikrūs,

bangas užsiundantys ant luoto,

ar luotas – blyksiažvynė kuoja:

nebus tačiau nei to, nei šito:

ruduo į ausį sualsuoja,

kol viskas mainosi ir kinta,

tad jei sugrįšiu – tik į spalį,

jau purviną ir kiek lietingą,

kur vandenys srovens iš Gralio,

ir gersi visi, kurie mirtingi,-

taip gers ruduo, save sudėjęs

į blyškų tobulą pianistą,

sulysusį, jo fix idėja

su muzika pradėjus sklisti

užspaus akis, kad neregėčiau,

kas liks tarp pabaigos ir starto:

buvimo centro, kur galėčiau

užčiuopt visas prasmes iš karto  

 

—4—

šalvena. salės grindys švelniai

ledu apauga, įsiklausęs

jauti – kanopom kaukši elniai,

ir sniegas teigia, o ne klausia –

išliks švariu per gruodį gryną

kaip grynos eilės balto lapo –

lašai tik ryškūs karšto vyno

daugiau nei norisi nutapo

žiemos fone tiesos – kaip uogų,

kaip sniegenų, raudonos kurpės

Pelenės pamestos, ir nuogos

jos pėdos sukasi užburtos,-

 infantilu, žavingai tuščia,

veik amžina – akmuo gyvybės,

alchemijos stebuklas, pusto

sniegai žymes, ir šaltis gnybia:

tai fizika – pati ir meta –

iškreivintos buvimo tiesės,

dėl jų išgyveni šį metą,

dėl jų į kovą atsitiesi,

tačiau dabar susprogsta laikas:

rodyklė ant kitos užgriūva,

ir tyliai tyliai ritas laiptais

vėl princas, atverstas moliūgu

by admin