Ryškiaspalviai viražai moters kūno tema
Tarptautinės moters dienos proga uostamiesčio Baroti galerijoje pristatyta klaipėdiečio fotomenininko, Lietuvos fotomenininkų sąjungos garbės nario, verslininko bei kultūros ir meno renginių mecenato Sauliaus Jokužio aktų paroda „Virpesiai“.
Danguolė Ruškienė
Nors parodoje eksponuojami darbai sukurti per pastaruosius trejus metus, tam tikra prasme tai – daugiau nei tris dešimtmečius autoriaus kuriamo fotografijų ciklo „Nepažintas moters pasaulis“ išdava.
Tarp dviejų polių
Jau įprasta, kad akto žanras pats savaime užprogramuoja didesnį visuomenės susidomėjimą. Ko gero, ne tik dėl intriguojančio turinio, bet ir dėl to, kad nuogo kūno vaizdavimas visais laikais buvo (ir tebėra) vienas prieinamiausių ir populiariausių žmogaus vaizduotės inspiracijos šaltinių. Tiek kūrėjui, tiek suvokėjui.
Be abejonės, šis žanras fotografijoje (ir ne tik) laikui bėgant kito, įgavo naujų transformacijų, kurios pasiūlė papildomus jo suvokimo būdus ir vertinimo kriterijus. Šiandien turime daugybę atvejų, kai nuogo kūno vaizdavimo formos sunkiai įtalpinamos į klasikinę akto žanro sampratą. Keičiasi ne tik fiksuojami subjektai (jauno–seno, vyro–moters–vaiko kūno ir pan.), gerokai koreguojamas ir asociatyvinis laukas. Situacija sudėtingėja dar ir dėl to, kad vis sunkiau nubrėžti ribą tarp teigiamo (erotikos) ir neigiamo (pornografijos) polių. Šiandien konstruojamos įvairios, neretai tik pačiam autoriui pavaldžios nuorodos, reikalaujančios papildomų (kartais ir verbalinių) paaiškinimų. Todėl negalima būtų teigti, kad dabar fotografijoje nuogas kūnas siejamas tik su seksualumu ar skopofilijos fenomenu. Vis dar išlikdamas gana griežtų socialinių ir moralinių normų taikiklyje, nuogas kūnas, ne taip svarbu vyro ar moters, vis dažniau pasitelkiamas kaip medžiaga, priemonė informacijai / žinutei paskleisti. Paprastai jis nepretenduoja į objektyvumą ir siekia išreikšti žymiai daugiau nei kokias nors feministines ar falocentrines visuomenės nuostatas. Kita vertus, apibendrinimai šia tema yra gana rizikingi, nes bet kuriuo atveju akto vizualizavimas / interpretavimas / suvokimas tiesiogiai priklauso nuo autoriaus ir suvokėjo gebėjimo susikalbėti. Pavykęs jųdviejų dialogas jau savaime yra teigiamas rezultatas.
Pulsuoja erotika
S.Jokužio aktuose, kaip teigė ir pats autorius, akivaizdi Lietuvos fotografijos klasikų įtaka (ypač Rimanto Dichavičiaus).
Nuo 1978 m. kuriamame fotografijų cikle „Nepažintas moters pasaulis“ fotografas renkasi daugiau klasikinius sprendimus – siekia atskleisti moters kūno erotiškumą, išryškinant esminį tradicinio akto bruožą – seksualumą ar santykį su juo. Jaunystė šiose fotografijose išlieka kaip savaiminė grožio turėtoja, iš anksto užprogramuojanti daugiau įprastas estetines kategorijas. Moteris čia turi vieną pavidalą ir keletą tradicinių vaidmenų. Ji vaizduojama kaip vilioklė, estetiškai patrauklaus kūno turėtoja ir heteroseksualių vyriškos lyties atstovų gundytoja. Ji čia ir kaip gyvenimo simbolis, apdovanota gyvybės tąsos (vaisingumo) dovana.
Moters veidas, nors dažniausiai ir paliekamas kadre, yra taip užmaskuotas, kad jos identifikavimas tampa neįmanomas. Tokiu būdu autorius išvengia bereikalingo psichologinio ar socialinio (at)pažinimo. Apvalęs fotografiją nuo papildomų reikšmių, S.Jokužys akcentuoja tai, kas, jo manymu, yra svarbiausia. Nors, atrodo, kad kontaktas tarp fiksuojančiojo ir fiksuojamojo taip ir neužsimezga, akivaizdu, kad fotografas išlieka aktyvus nuogo moters kūno stebėtojas / tyrinėtojas. Nuasmenintas kūnas (ar jo fragmentai) be ryškesnių identifikavimo ženklų „išvalytoje“ erdvėje ir abstrakčiame laike pulsuoja erotika. Nors ir nurodo autoriaus pageidaujamą pateiktų vaizdų interpretavimo kryptį, jis pasilieka vienišas, sunkiai aplink save kuriantis kontekstą, ir tai gerokai apriboja jo asociatyvinį lauką.
Visa ko pradžia
S.Jokužio kuriami aktai nutolsta nuo prigimtinio fotografijos siekio objektyviai atspindėti realybę ir priartėja prie reiškinio, kuris fotografijos istorijoje nėra jau toks retas. T. y. realaus vaizdo transformavimas priemonėmis, kurios simuliuoja tapybos darbų ar kitų meno sričių raiškos stilistiką.
Autorius įrodo, kad geba fotoaparatu (ir kitomis kūrybos priemonėmis) fiksuoti / sukurti ne tai, ką mato, bet tai, ką nori matyti, ir tai, ką nori parodyti kitiems. S.Jokužys formuoja savitą moters sampratą, apibendrinančią pačią moters sąvoką. Šįkart jis nuasmenina moters kūną, ignoruoja jos individualumą, juolab – socialumą ir panaudoja jį kaip medžiagą. Savo dėmesį jis koncentruoja į jos kūno raišką, plastiką, pasirinkdamas efektingiausius rakursus ir taikliausias priemones savoms intencijoms išreikšti.
Vis dėlto šie darbai išsaugo nors ir neakivaizdžias, gal labiau nujaučiamas tikrovės nuorodas, kurios bruka šabloniškus moters suvokimo variantus. Kas ji tik būtų, maitintoja, motina, švelnumo ir rūpestingumo įsikūnijimas ar geismo objektas, ji čia visada išlieka visa ko pradžia. Autorius sąmoningai nesilaiko stiliaus ar metodo vienovės, drąsiai eksperimentuoja tiek kūno fiksavimo metu, tiek vaizdų perkūrimo procese, tiek pateikdamas juos ant įspūdingo mastelio drobių. Be abejonės, kompiuterinės manipuliacijos suteikia daug erdvės saviraiškai, galbūt todėl taip noriai autoriaus ir naudojamos. Tačiau net ir tuo atveju čia realybė išlieka išeities taškas ir stabiliausia atrama kūrinio galutiniame rezultate.
Harmonijos saugotoja
S.Jokužys savo moteris perkuria, kūnus transformuodamas į fantastinius, daugiau ar mažiau siurrealius, kartais net fantasmagoriškus darinius. Moters kūno audinys keičia ne tik spalvą, bet ir faktūrą. Oda sušiaušiama, padengiama falsifikuotu grūdu ar išblukinama iki permatomumo. Piešinio kontūras išryškėja, o kai kur visiškai išnyksta. Dramatiškai raudona čia pereina į melancholiškai žydrą ar slogiai juodą…
Dažniausiai autorius „išplėšia“ savo fiksuojamas herojes iš aplinkos, nepalikdamas jokio papildomos informacijos suteikiančio šaltinio. Detalės abstrahuojamos, žmogaus bruožai palaipsniui ištirpsta. Lieka tik kūnas, šviesa, sklindanti iš išorės ar išspinduliuojama iš paties kūno, ir ryškios spalvos. Pastarosios kartais atrodo, kad yra žymiai svarbesnės už patį turinį. Viskas apgalvota iki smulkmenų, jokios užuominos apie atsitiktinumą, jokio netikėtumo. Autorius pabando šį kūną atitolinti nuo jo pirmavaizdžio ir sukurti subjektyvią, iliuzinę moters kūno traktavimo versiją. Kita vertus, jis siekia išsaugoti jos, kaip vilioklės, gundytojos ir kitus vaidmenis. Akivaizdu, kad jam tai nesunkiai pavyksta. Moteris S.Jokužio fotografijoje ir toliau išlieka bene vienintelė harmonijos su aplinka saugotoja.
