Rytą vakarą – su tapyba
ita Bočiulytė
r.bociulyte@kl.lt
Visą mėnesį uostamiesčio Meno bibliotekoje veikė klaipėdiečio tapytojo Ryto Jurgelio paveikslų paroda „Rytą vakarą“, kurią dabar galima apžiūrėti Kretingos bažnyčios galerijoje.
Ekspozicijoje – nauji, neįprasti, intriguojantys darbai, kuriuose tokį dažną rytą R.Jurgelio tapyboje netikėtai pakeitė vakaras. „…Nes jame daugiau paslapties, jausmo, daugiau gylio… Nes vakaro aksome kitaip nušvinta formos, ir tamsios drobės prisipildo paslapties…“ – šypsojosi dailininkas.
Pirmas įspūdis žvelgiant į Ryto darbus gali būti apgaulingas: neretai infantilumu pavergiantis vaizdas iš tikrųjų slepia neišmatuojamą minčių ir jausmų gelmę. Jo paveikslų simboliai, ornamentika ir net koloritas išduoda, kad tai tautiškas abstrakcionizmas – savitas, neprisitaikėliškas, nuoširdus, poetiškas ir lietuviškas. Medituodamas ir žongliruodamas kvadrato forma, tarsi su vaikyste žaisdamas „klases“, emocionaliai jungdamas spalvas ir jautrų silueto linijos virpesį, tapytojas savo paveiksluose subtiliai dėlioja mįslingus vaizdus, kurie veda lyg topografiniai dvasios žemėlapiai, sugėrę tautinę atmintį ir asmeninę patirtį.
R.Jurgelio tapybos kolekcijoje nėra nebylių paveikslų. Visi neprakalbinti darbai pasmerkti užtapymui. Be gailesčio. Tai autoriaus begalinio reiklumo sau ir kūrybinės sąžinės bruožas. Ir taip kasdien – rytą – vakarą…
Kelią surado pats
– Kas pastūmėjo į dailę ir kada pradėjote tapyti?
– Tapiau jau studijuodamas. O kas paskatino?.. Nežinau… Močiutė – mezgėja, ten su siūlais žaisdavo, derindavo… Nuvedė tėveliai mokytis groti akordeonu. Bet tai truko trumpai, man nesisekė. O į dailės mokyklą kažkaip pats kelią suradau.
– Koks tuomet buvo įsivaizdavimas apie dailininką?
– Vizualiai gražu. Gražu – barzda, beretė, molbertas…
– Ar tai neišblėso?
– Vis dar gražu.
– Tai profesija esate patenkintas?
– Tarkime. Galvoju, kad esu savo vietoje. Vis dėlto 25-ti metai tapau… Bet jei tektų rinktis iš naujo, gal eičiau mokytis kokiu virėju. Irgi maišai, maišai – ir kažkas gaunasi, jei nuoširdžiai darai. Mėgstu ir, draugai sako, kad moku gaminti valgį. Bet tai – tarp kitko – na, toks pamąstymas, kad gal ir taip galėtų būti.
– Ar sunku būti dailininku?
– Iki šiol buvo sunku, nors norėjosi to visą laiką. Tačiau taip lengva, kaip yra dabar, dar nebuvo. Vis kažko trūko. Vėjaviška, emocionali mano tapysena buvo. Bet maždaug prieš metus, kai plūstelėjo tas tamsus koloritas, mano tapyboje, sakyčiau, atsirado elegancijos. Ji tapo tamsi, elegantiška kaip mirtis. Ir kartu – kaip gimimas, tas spalvos proveržis – man pačiam intriguojanti kažko naujo pradžia.
– Betgi ir anksčiau – tie šviesūs kaip rytas, grakščiai niuansuoti, optimistiniai jūsų tapybos darbai nestokojo kolorito žaismės. Ir kodėl norėjosi žengti šį žingsnį – juodos spalvos link?
– Gal jo ir tetrūko. Neužteko emocijos, stigo kažkokio nervo. Jau ant tų šviesių drobių buvo atsiradę jausmingi piešiniai tiesiai iš
dažų tūbelės. Bet vis tiek ne taip…
Be kita ko, daug domėjausi senaisiais baldais ir lietuvių liaudies tekstile. Juk beveik visi lietuviški drabužiai išausti ant tamsaus dugno. Ten – beprotiškas gylis ir didelis menas, ir tos reikšmės – spalvos, rašto – labai svarbios. Tai irgi prisidėjo prie šitos „vakarinės“ mano tapybos. Joje net atsirado grotažų – pabraižymų ant dar neišdžiūvusio paveikslo paviršiaus.
Veda meilė
– Čia antrasis periodas ar būta tų periodų ir daugiau?
– Prieš kelerius metus mano paveiksluose buvo pasirodęs savotiškas „kvadratizmas“ – na, tokia meditacija… Bet ten irgi būdavo kažkokios konkrečios spalvos dominantė – kaip emocinis pabrėžtumas, kad paveiksle atsirastų tam tikro virpesio. O dabar štai jau kiti dalykai, labai daug kalbėjimo… Iš esmės niekas gi nepasikeitė, kūrybiniai-tapybiniai ginklai – tie patys, tik viskas kažkaip pagilėjo, patamsėjo, manau, gerąja prasme. Atsirado visai kitas pokalbis.
– Koks čia juodos spalvos vaidmuo?
– Ji nėra juoda. Grynos juodos aš išvis nenaudoju. Tai umbra – žemės spalva, labai gili, kone permatoma ruda. Ji neturi tragizmo, gal tik mažumėlę dramatiška ir su ja, kaip matote, galima žaisti optinius žaidimus – paveiksle sukurti kelis planus, viena iškelti į paviršių, kita nustumti toliau… To ir siekiu – kad išlįstų kas reikalinga, ką ir noriu pasakyti.
– Būtent?..
– Tai yra mano tiesa, mano jausmai, mano gyvenimas dabar. Tapyboje tai nugula su įvairiausiomis potekstėmis, metaforomis, simboliais. Pavyzdžiui, paveiksle „Mudu“ – lyg ir dviejų žmonių pokalbis, bet tai gali būti kontaktas, pasikalbėjimas maža su kuo. „Kelias“ – ilgas buvo kelias, kol patenkintas tuo paveikslu likau; išniro tos figūros, paskui dingo ir vėl sušmėžavo… „Vienas rytas“ – kiek pamenu, buvo ruduo… „Puota baigėsi“ – gali baigtis ir akimirkos, ir dienos, ir gyvenimo puota… Nutapiau diptiką, nes siužetas viename paveiksle neišsiteko. Triptikas „Viltis“ atsirado ne iš karto: iš pradžių nutapiau vieną paveikslą, po kelių mėnesių – kitą, dar po kelių – trečią… Visi šios parodos darbai – nauji, pastarųjų metų, iki šiol dar niekur nerodyti.
– Kas inspiravo jų vaizdus? Apskritai, kas jus įkvepia?
– Man didelis postūmis – jausmai, iš kurių svarbiausias – meilė. Nesvarbu, ką mylėti – gyvenimą, dangų, žmogų… Meilė veda.
Su rūpintojėlio veidu
– Visada jūsų tapyboje buvo pilna saugaus jaukumo ir žaismės. Niekuomet ji nebuvo akademiškai santūri ar nuobodi. Joje visuomet kažkas yra gyvo – svajingi žmogeliukai, šviečiančios figūros, žydinčios gėlės… Iš kur tiek šilto jausmo? Gal jūsų gyvenimas toks gražus?
– Visoks. Kaip ir visiems, būna visko. Viduje kunkuliuoja, bet negatyvių dalykų į paveikslus neįleidžiu. Pozityvi energija ir gyvenime, ir kūryboje, matyt, nugali.
– Kaip tas žmogutis, kuris yra bene kiekviename paveiksle?
– Kiekviename. Yra gana elegantiškas personažas, kuris ten visąlaik gyvena. Pažįstamas toks… Jis nebūtinai ryškus, bet su lietuviško rūpintojėlio veidu. Ne tiek liūdnas, kiek santūrus, susimąstęs…
– Kartais net graudžiai naivus?..
– Tikrai, esama to. Specialiai šito siekiu. Kad nebūtų kažkokio mandražo. Mano santykis – paprastas, lietuviškas.
– Visuomet tapote aliejiniais dažais?
– Tik jais ir tik ant drobės. Akrilas man atrodo svetimkūnis – nei kvapo, nei dažų tąsumo, be gyvybės. Aliejinių dažų kvapas turi jausmo, o kai susimaišo su pypkės tabako dūmu, – tiesiog kosmosas!..
– Kasdien tapote?
– Neišvengiamai. Net jei ir nelabai norisi, spiriu sau į užpakalį ir dirbu, neleidžiu sau aptingti. Žinoma, būna atokvėpių. Natūralu. Tarkime, pakabinau parodą, ir atsirado savotiška tuštuma. Bet praeina kelios dienos, ir aš vėl tapau. Kai pradedu, atsiranda ir idėjų, ir minčių. Būna, tris paras neišeinu iš namų. O jei išeinu, tai į gamtą, prie jūros, kad vėjai prapūstų galvą.
Negalima dergti amžinybės
– Ar greitai, legvai į gyvenimą ateina jūsų paveikslai?
– Visaip būna. Čia gi ne sportas. Nutapau, bet ilgai nenuimu nuo molberto – prieinu, kažką pridedu. Po jais dar yra paslėptų, užtapytų – po du, tris… Ir dabar žinau, kas pradings po šios parodos. Studijoje visai kitaip tie darbai atrodo. O čia pasižiūrėjau tarsi iš šalies ir matau, ką teks užtapyti.
– Betgi gaila! Geriau atiduotumėte žmonėms, savo kūrybos gerbėjams…
– Jeigu man nepatinka, kaip aš kitam duosiu?! Vis dėlto tame paveiksle esama tam tikros energetikos. Neturi likti abejotinų dalykų. Mene viskas turi būti kokybiška. Kaip viena rusų aktorė pasakė, negalima dergti amžinybės. Nevalia po savęs palikti kažkokių pusfabrikačių. Be to, matau, kad tas darbas morališkai jau atgyveno. Man netinka tas lietuviškas „ai, bus gerai“. Ir su savo mokiniais esu toks.
– Teko užsiimti kažkuo dar, be tapybos?
– Kai baigiau mokslus, dirbau Šiaulių kino teatre, vėliau dar keliose įstaigose dailininku. Pažįstu ir pedagoginio darbo skonį – mokykloje vaikus mokiau piešti. Dabar jau aštunti metai tuo užsiimu savo studijoje namie – įvairaus amžiaus jaunimas ateina pas mane pasimokyti piešimo, kompozicijos, spalvininkystės pagrindų, padedu jiems pasiruošti studijoms aukštosiose vaizduojamojo meno mokyklose Lietuvoje ir užsienyje. Gal dvi dešimtys mano buvusių mokinių jau baigė meno mokslus ir dar studijuoja architektūrą, fotografiją, tapybą, keramiką, medijų ir videomeną Vilniaus dailės akademijoje, dizainą – mūsų šalyje ir JAV, dailės pedagogiką – Vokietijoje.
– Privačios pamokos padeda pragyventi? Turbūt vien iš tapybos būtų sunku?
– Nesiskundžiu. Tai, ką veikiu, nėra nuostolinga. Yra žmonių, kurie mano paveikslus perka jau ne pirmi metai. Būna, kad ir padovanoju arba atiduodu už simbolinę kainą, nes matau, kad į to žmogaus namus tas paveikslas atneš daug džiaugsmo. Bet esu ir nepardavęs, nors ir labai norėjo, siūlė nemažus pinigus.
– Kodėl nepardavėte?
– Tas žmogus nepatiko. Man ne vis tiek, pas ką tie paveikslai nukeliaus. Be to, turiu darbų, kurių niekam neparduočiau, už jokius pinigus neatiduočiau. Vadinamųjų etapinių. Kiekvienas dailininkas tokių turi. Vis dėlto tuose paveiksluose – mano gyvenimas. Negaliu jo patikėti bet kam.
Rytas Jurgelis
Gimė 1961 m. Šiauliuose.
1980–1985 m. studijavo dailės pedagogiką dabartiniame Šiaulių universitete.
Parodose dalyvauja nuo
1986 m.
Surengė 16 autorinių tapybos parodų Lietuvoje, Latvijoje, Švedijoje, Danijoje.
Dalyvavo daugiau nei 40 grupinių projektų.
Jo kūrinių įsigiję privatūs kolekcininkai JAV, Australijoje, Rusijoje, Vokietijoje, Danijoje, Švedijoje.
Nuo 1995 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narys.
2006 m. jam suteiktas Lietuvos kūrėjo statusas.
2002 m. įkūrė privačią meno pažinimo studiją, kurioje suaugusiuosius moko dailės, vaikus ruošia meno studijoms.
