S.Gogorianas: „Aš – melancholiškas armėnas“

S.Gogorianas: „Aš – melancholiškas armėnas“

Dalia Bielskytė

„Klaipėdos galerijoje“ balandžio 5-25 dienomis viešėjo impresionisto Sarkiso Gogoriano tapybos paroda – pirmoji Kaliningrado srityje gyvenančio ir kuriančio armėnų tautybės autoriaus personalinė paveikslų ekspozicija Lietuvoje.

Armėnas tapytojas Sarkisas Gogorianas tvirtino, kad Lietuva tapo dar vienu impulsu jo kūrybai. Dalios Bielskytės nuotrauka

Jo darbai susilaukė didžiulio pasisekimo. Jau parodos atidarymo metu buvo išpirkti beveik visi eksponuojami darbai. „Nenuostabu, – kalbėjosi tarpusavyje dailininkai klaipėdiečiai. – Šiandien reta tokios rafinuotos, tokios tikros, klasikinės, intelektualios tapybos. Žmonės jos pasiilgo“.

Byloja pašnibždomis

Armėnų tauta garsėja pietietišku temperamentu. Kontrastai, kontrastai, kontrastai, ryški saulė ir aštrūs šešėliai – to tikimės iš šalies, jos gyventojų, to ieškome ir mene, kuris gimsta iš karšto pietietiško įkvėpimo. Stop. Staigmena: armėnų tapytojas S.Gogorianas į Lietuvos žiūrovą prabilo pašnibždomis. Nuostabūs Armėnijos ir Vidurio Rusijos peizažai, ramios Baltijos jūros pakrantės, moterys vylingomis akimis, droviai virpančios skaidriose lyg pavasaris drobėse…

Šis aspiracijų ir realybės kontrastas neliko nepastebėtas. Nuostaba nuskambėjo ir gausiai atidaryme dalyvavusių Klaipėdos armėnų bendrijos pirmininko Manvelo Galstiano klausime: „Meistre, o kur Armėnija?“. „Manęs dažnai to klausia, – šypsodamasis atsakė S. Gogorianas. – Atsakau: klysta tie, kurie mano, kad armėnų tapybai būdingi tik kontrastai ir ryškios spalvos. Juk mano paveiksluose pirmiausia atsispindi MANO charakteris, MANO vidinė būsena. Aš nemėgtu aštrių, kietų, ryškių ribų, mano tapyba, kaip mano siela – viskas ramu, lyriška, melancholiška, paslaptinga, tarsi žvelgtum per ryto miglą… Tai mano nuotaikos, įspūdžio paveiktos atgulusios ant baltos, švarios drobės. Armėnas taip pat gali būti melancholiškas bei lyriškas. Tačiau karštas tėvynės Armėnijos alsavimas, atidžiau pažvelgus į mano darbus, juntamas: kokia atšiauri bebūtų vaizduojama natūra, ji juk dvelkia šiluma. Tai mano armėniška prigimtis, saulė, tekanti mano gyslomis, sušildo net paveiksle vaizduojamą žiemą…“.

Natūra – jausmas

Tapytojas, pasakojantis, kad jo šeimoje menininkų nebuvo, nenumaldomą norą tapyti pajuto būdamas vos šešerių. „Tiesiog nesiskirdavau su popieriumi ir pieštuku, vėliau ėmiau rimtai mokytis,“- sakė jis. Studijos Jerevano dailės institute, dailės mokytojo, reklamos dailininko, multiplikatoriaus darbas kino studijoje – kelias į nepriklausomo tapytojo gyvenimą ir parodų sales nebuvo trumpas.

Gyvenimo tėkmėje keitėsi ir tapytojo požiūris į kūrybą, stilius. „Jūs nepatikėsite, – šypsojosi į ūsą S.Gogorianas, – bet jaunystėje buvau ir abstrakcionistas, ir siurrealistas. Impresionizmas į mano drobes atėjo tada, kai subrendau. Ir tai ne aš jį radau, o impresionizmas mane surado. Virpantys potėpiai, šviesa, nuotaika, gyva dvasia ir tiesioginis poveikis… Tapydamas impresionistine maniera aš jaučiu gyvą ryšį su natūra, paveikslo ir žmogaus, kuris į jį žiūri. Įspūdis – menininkas – žiūrovas. Tai tarsi metafizinis tiltas, vienijantis ir kartu atveriantis erdvę individualių pojūčių begalybei.

Mano vaizduojama natūra – tai idėja, tai – mintis, tai – jausmas, kurį trokštu perduoti žiūrovui. Tapydamas aš siekiu perteikti natūros esmę, jos tikrąjį būvį. Impresionistinė tapyba nėra tiesiog realybės kopijavimas. Kiekvieną vaizduojamą motyvą tarsi perfiltruoju per save, per savo prizmę“.

Suviliojo jūra

Šis vizitas į Lietuvą S.Gogorianui – antrasis. Pirmą kartą čia jis atvyko 2006 metų pavasarį, kaip vienas iš plenero, skirto Pranui Domšaičiui, parodos dalyvių.

Panašiai prasidėjo ir jo kelias į Kaliningrado sritį: nuo 1994 metų S.Gogorianas kasmet atidarydavo parodas įvairiose galerijose ir muziejuose, kol, anot jo paties, jūra jį galutinai suviliojo, ir nuo 2005-ųjų jis gyvena bei kuria čia pat, už sienos, Krasnoznamensko mieste.

Ar prie jūros besiglaudžianti Lietuva taip pat paliko pėdsaką kūrėjo širdyje? „Lietuva – įspūdis, teikiantis įkvėpimo. Juk kartais žiūri į kitų dailininkų paveikslus ir ūmai apima noras tapyti. Taip ir Lietuva – jos žmonės ir gamta tapo impulsu mano kūrybai“.

Teikia džiaugsmą

S.Gogorianas parodose dalyvauja jau daugiau nei tris dešimtmečius: Armėnijoje, Čekijoje, Rusijoje, Vokietijoje, jo darbai radę vietą privačiose Japonijos, Amerikos, dabar jau ir Lietuvos kolekcijose… Kokie įspūdžiai apie parodos atidarymą Lietuvoje? „Šis vernisažas man – egzaminas, kurį laikiau prieš gerus, šiltus, mano kūryba besidominčius žmones. Džiaugiuosi, kad egzaminatoriai buvo labai geranoriški. Tai mano žmonės, mano publika, kuriai aš tapau. Ir nėra ribų laimei, kai matau, jog mano paveikslai džiugina, nuskaidrina žmonių akis bent tol, kol jie į juos žiūri. Aš laimingas galėdamas tą džiaugsmą jiems sukurti“.

O džiaugsmo būta daug: svaigia pavasario nuojauta užsidegė akys visų, tą dieną pasinėrusių į mirguliuojantį skaidrų, lyg ką tik lietaus nupraustų gamtos spalvų pasaulį, plūstantį iš S.Gogoriano drobių. Kalbėjimas su žydinčia kriauše, beržynu, koketiškai mirgančia jūra atvėrė sielos langus įspūdžiui, žavingai, Armėnijos saulės sušildytai akimirkai, ūmai sustojusiai prie Baltijos jūros.

by admin