S.Jačėnas: svajonės irgi kainuoja

S.Jačėnas: svajonės irgi kainuoja

Rita Bočiulytė

r.bociulyte@kl.lt

Išbandęs daugybę darbų – nuo kiemsargio iki prezidento patarėjo, į teatro sceną atėjęs su „keistuoliais“, žinomas kaip aktorius, skaitovas, radijo ir televizijos laidų rengėjas ir vedėjas, VšĮ „Vieno aktoriaus teatras“ direktorius, kompaktinių plokštelių kolekcijos „Lietuvių aktorių balsai“ leidėjas, literatūros ir muzikos festivalio „Naktigonės“ inicia-

torius ir organizatorius, aktorius Sigutis Jačėnas juokiasi – „nenurimsiu, kol nenumirsiu“. Jis visą laiką norėjo būti režisieriumi, turėti savo teatrą, savo aktorius… Bet nesusiklostė gyvenimas, deja, taip, kad galėtų dirbti tik tai, ką norėtų.

Nuo 1986-ųjų, kai baigė dabartinę Muzikos ir teatro akademiją, į sceną kalbėti, dainuoti, žaisti ir vaidinti jis ėjo arti 3000 kartų… Per paskutinius penkerius metus išleido daugiau nei 30 unikalių albumų, organizavo penkias „Naktigonių“ vasaras pajūryje, statė spektaklius, parengė beveik dešimtį radijo projektų, rašė scenarijus ir režisavo dainų šventes.

Aktorius neabejoja, kad didžiausią išliekamąją vertę turės jo parengtos ir išleistos kompaktinės plokštelės, kurių vien gamyba kainavo daugiau nei 100 tūkst. litų. Valstybės parama – vos penktadalis projekto kainos. Visa kita reikėjo surasti, išprašyti, pasiskolinti…

Uostamiestyje S.Jačėno surengtos 5-osios literatūros ir muzikos „Naktigonės“ šiemet vyko nuo gegužės 31-osios iki rugsėjo 6-osios: 13-oje lietuviško žodžio teatro vakarų dalyvavo daugiau nei pusšimtis menininkų, kūrėjų ir atlikėjų iš Klaipėdos, Kauno ir Vilniaus, suskaičiuota, kad šio festivalio renginiuose apsilankė daugiau nei trys tūkstančiai klaipėdiečių ir uostamiesčio svečių.

Prasmė ir laimė

– Smalsu, kaip, kada, kur jums gimė „Naktigonių“ festivalio idėja, kas ją inspiravo?

– Tiesą sakant, čia ilga istorija… Jos „pradžių pradžia“ driekiasi į paauglystės metus Kaune. Iš ten ryškūs prisiminimai apie Lakštingalų slėnį Palemone, Salomėjos Nėries memorialinio muziejaus pašonėje, kur „suskrisdavo“ minios išsiilgusių pavasario ir poezijos. Apie mokyklą, literatūros mokytojus, kurie skatindavo dalyvauti skaitovų konkursuose. Apie tuometinius profsąjungų kultūros rūmus, kur lankiau dramos būrelį (vadovavo aktoriai Staselė Ivanauskaitė ir Algis Kybartas), kur su kolegomis bendraminčiais maždaug 1980-aisiais savarankiškai parengiau pirmąjį spektaklį „ašara dievo aky…“ pagal Justino Marcinkevičiaus eilėraščius. Iš ten ta bacila, kuri gyva turbūt dar nuo pirmųjų lietuviškųjų vakarų, kai išlikimo klausimą sprendė būtinybe burtis prie gimtosios kalbos.

Vėliau – Vilniaus studijų periodas ir įkvepianti scenos kalbos dėstytojos, aktorės ir skaitovės Eugenijos Jankutės patirtis, įsimintini literatūros vakarai Menininkų rūmuose. Toliau sekė paskyrimas dirbti skaitovu Filharmonijoje bei nesibaigiančios klajonės po Lietuvėlės miestelius ir kaimus…

Atgimimo metais Tauta išsiliejo į gatves ir aikštes. Teatrai, deja, ištuštėjo. Poetinis žodis suskambo iš tribūnų šimtatūkstantiniuose mitinguose, tačiau… nunyko, pvz., literatūros skaitymai Birutės kalno papėdėje Palangoje. Todėl 2005-aisiais ir pasiūliau Romualdui Petraičiui iš „Klasikos projektų“ įtraukti į jų rengiamo pirmojo festivalio „Palangos vasara“ programą kelis poezijos ir muzikos vakarus, t.y. pamėginti atgaivinti ilgametę tradiciją. Pavadinau šį „inkliuzą“ Maironio eilėraščio eilute „Ramios, malonios vasaros naktys…“, o į pirmąjį po beveik dviejų dešimtmečių poezijos vakarą Palangoje, tik jau Gintaro muziejaus terasoje, pats automobiliu iš Vilniaus vežiau šviesaus atminimo aktorių Laimoną Noreiką, anot Arvydo Juozaičio, „lietuviško žodžio vaidilą“, kuris visą kelią su nostalgija apie tai ir tekalbėjo: apie parengtas programas, apie autorius, jų likimus, apie stebuklingą klausytojų dėmesį ir gausybę kūrybinių vakarų visoje Lietuvoje.

Sumanymas, regis, pasiteisino, todėl poezijos ir muzikos šventė „Ramios, malonios vasaros naktys…“ kviečia iki šiol… Tačiau aš po metų pasukau savais keliais ir nutariau pamėginti pats organizuoti. Žmona palaimino pavadinimą „Naktigonės“, ir 2006-ųjų vasarą įvyko pirmi keturi renginiai Palangos kultūros centre „Ramybė“. Dėkui ponams Samukams, kad jie patikėjo, priglaudė ir prisidėjo kuo galėjo.

– Antri metai „Naktigonės“ vyko Klaipėdoje – kodėl festivalis pakeitė dislokacijos vietą?

– Kadangi Palangos savivaldybė neišgirdo daugkartinių prašymų paremti šią iniciatyvą, o Klaipėda atsiliepė, todėl po pirmų trijų „Naktigonių“ vasarų kurorte jau antrus metus literatūros ir muzikos pirmadieniai „švartuojasi“ uostamiestyje. Pasitaikius progai noriu viešai padėkoti atlikėjams, rėmėjams, informaciniams partneriams ir visiems, kurie bent žodeliu užsiminė savo skaitytojams, žiūrovams ar klausytojams apie vykstančius nepakartojamus susitikimus. Ypatingai žemai lenkiuosi I.Simonaitytės bibliotekos žmonėms (ir asmeniškai direktoriui Juozui Šikšneliui) už plačiai atvertas duris ir tikėjimą, kad susibūrę prie „Naktigonių“ ugniakuro dar galime bendromis pastangomis suteikti vieni kitiems viltį ir padėti apsiginti nuo beprotiškai skubančio, modernėjančio, vienodėjančio, nuobodėjančio… pasaulio tamsos, tuštybės ir triukšmo. Tai yra prasmė ir tai yra didžiulė laimė.

Misija – burtis ir dalytis

– Tai todėl dauguma „Naktigonių“ renginių nemokami? O gal užsikrėtėte klaipėdietiška Pilies džiazo festivalio tradicija?

– Esu tikras, kad visi iš biudžeto remiami projektai turėtų būti arba nemokami, arba už itin simbolinę bilieto kainą. O Pilies džiazo festivalio tradicija gal „užsikrėstų“ ir kiti rengėjai, jeigu… Jeigu jų finansavimas būtų bent kiek panašiai ženklus. Sakoma, kad palyginimas nieko neįrodo, bet palyginimas daug ką pasako: pvz., XVI Klaipėdos Pilies džiazo festivaliui miestas skyrė 70 tūkstančių, o štai 5-osioms literatūros ir muzikos „Naktigonėms 2010“ – tik 3 tūkst. 800 litų. Ačiū, žinoma, ir už tai, bet… Kai mokesčiais daugiau nei trečdalį paramos tenka net grąžinti, tuomet tik juoktis pro ašaras belieka, nes su likusia suma vargu, ar realu bent kiek prisidėti prie, anot Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo, „miesto kultūrinio savitumo puoselėjimo bei kultūrinių paslaugų gerinimo programos“. Kuo toliau, tuo dažniau pagalvoju, kad jeigu miestui tas „puoselėjimas“ ar „gerinimas“ tik tiek ir terūpi, tai ko čia man „plėšytis“ ir aukoti savo laisvalaikį? Na, nebent dėl prisiekusių „Naktigonių“ žiūrovų, kurių susidomėjimas literatūros ir muzikos vakarais dažną net šios rekordiškai karštos vasaros pirmadienį buvo toks didžiulis, kad tiesiog nebegalėjome visų norinčiųjų deramai priimti. Dovanokite, mielieji.

– Pastebėjau, kad „Naktigonės“ nebe pirmąsyk vienaip ar kitaip siejasi su jūsų leidžiama, kasmet pasipildančia kompaktinių plokštelių „Lietuvių aktorių balsai“ kolekcija – ar ją dar tęsite?

– Taip yra nuo pat pradžių, kadangi abu projektai gana glaudžiai susiję. Arba kviečiu atlikėjus į „Naktigones“ atvykti su parengtomis programomis, kurias vėliau dažnai įrašome į plokšteles, arba pirma įrašome, o tada kviečiu atvykti į plokštelės pristatymo renginį. Pristatome „Naktigonėse“ net tik kolekcijos „Lietuvių aktorių balsai“ naujienas, bet ir kitus VšĮ „Vieno aktoriaus teatras“ leidinius. Kompaktinių plokštelių kolekcijoje „Lietuvių aktorių balsai“ šiuo metu – jau 21 albumas. Priesaką sau tarsi jau įvykdžiau, nes prieš penkerius metus sakiau (pirmoji kolekcijos kompaktinė plokštelė pristatyta 2005-ųjų rugsėjį), kad kada nors kolekciją sudarys 21 kompaktinė plokštelė ir tokiu būdu įamžins amžių sandūroje kūrusių ir tebekuriančių žinomų įvairių kartų menininkų – aktorių, dainuojančių ir skaitančių lietuviškai – balsus bei pataikys į „tašką” ir suteiks tai, ko labiausiai mums trūksta. O trūko labiausiai tada ir, regis, dar labiau trūksta šiandien – įsiklausymo, bendrystės jausmo. Todėl taip svarbu ieškoti ir atrasti, kas mus dar vienija, jungia, sutelkia. Gal tai ir yra didžioji kolekcijos atsiradimo priežastis, jos misija – burti, burtis ir dalytis su kitais savo atradimais bei praradimais – visa savo gyvenimiška patirtimi.

Apmaudu, bet šiemet dar teišleidau vos vieną albumą – dviejų kompaktinių plokštelių rinkinį „Skaito Regina Paliukaitytė“. Ir tai bendrom jėgom su aktorės artimaisiais pasidalijome išlaidas ir plokšteles. Taip atsitiko todėl, kad pernai Kultūros ministerija metų pradžioje paskyrė dalinį finansavimą penkių kolekcijos albumų („33 W.Shakespeare sonetai“, „44 čiulbėjimai“, „Gyvenimas – tai geidžiamas apsigavimas!“, „Apuoko valanda“, „Valhala“) leidybai, suderinome patikslintas sąmatas, išsiunčiau pasirašytus dokumentus ir nieko nelaukdamas puoliau įgyvendinti projektus, tačiau… Po trijų mėnesių delsimo pasirašyti sutartį, kai plokšteles asmeninėmis lėšomis jau buvome įrašę, o kai kurias net pagaminę, ministerija pranešė, kad žadėtos paramos nebebus… Argi taip galėtų atsitikti teisinėje valstybėje? Tai neteisinga jau vien todėl, kad buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas, kuris privalėtų būti suprantamas kaip valdžios pareiga laikytis anksčiau prisiimtų įsipareigojimų, kad nenukentėtų asmenų interesai. Deja… Todėl puoliau į gilią finansinę „duobę“, nes „Vieno aktoriaus teatro“ įstaigėlei vėjais paleisti 11 tūkst. litų (tokia turėjo būti valstybės parama, ir tai tik dalis visų penkių plokštelių leidybai reikalingos sumos) – žiaurus smūgis ne tik asmeniškai, bet ir mano šeimai.

Centras gali būti ir čia

– Kaip suprantu, jūsų „Vieno aktoriaus teatras“ iš finansinės duobės išlipti nepadeda? Įdomu, kodėl taip jį pavadinote – esate individualistas?

– Turbūt… Visi juk ateinam ir išeiname individualiai. Bet yra ir kita priežastis. Tiesiog nesutinku, kas norėtų drauge veikti, nieko neuždirbti ir dar savais primokėti… Tai juokas, žinoma, bet realybė labai panaši. Ir nesvarbu, ką kas nors galbūt galvoja ar įsivaizduoja apie mano leidybinę veiklą. Niekas kitas literatūrinių kompaktinių plokštelių, deja, neleidžia. Kodėl? Atsakymas labiau nei paprastas – tai nėra pelninga. Tačiau manau, kad kas nors turi daryti ir tai. Savo VšĮ „Vieno aktoriaus teatras“ šūkiu esu paskelbęs – „Kas kitas, jeigu ne aš?“, taigi…

– Pats prieš kelerius metus su žmona persikėlėte gyventi į Klaipėdą – kuo jus patraukė uostamiestis, ar čia jaučiatės jau savas?

– Taip. Mudu abudu su Nijole Klaipėdoje jau penkti metai… Apie gyvenimą pajūryje jau ir anksčiau nuolat pafantazuodavome, o kai žmoną pakvietė čia dirbti – mūsų svajonė išsipildė. Tačiau ir svajonės savaip „kainuoja“… Dažnai visiška nežinia dėl rytojaus… Darbų čia neturiu… Visos vietos visur užimtos… Taigi, nors nesame jau visai svetimi, bet dar tikrai negreitai būsime ir visai savi. Jeigu kada būsime… O patinka čia permainingi vėjai… Nuo rudens iki pavasario pasivaikščiojimai ištuštėjusia pakrante… Žiūrėjimas į vis kitokią jūrą… Gintarų rinkimas… Patinka, kad nėra monotoniško ir slegiančio didmiesčio gaudesio… Kad pro langą matome tekančią Danę, girdime čiulbančius paukščius, žuvėdrų klegesį ir laivų „pasisveikinimus“. Net savotiškai smagu, kad esame gana toli nuo Kauno ir dar toliau nuo Vilniaus, bet… tikrai esame arčiau savęs.

– Ką manote apie Klaipėdos kultūrinį gyvenimą? Koks jis, palyginti su kitų šalies didmiesčių? Ko jam stinga? O gal kažko per daug?

– Nebegaliu nešališkai po penkerių metų, praleistų Klaipėdoje, vertinti aplinkos, todėl, perfrazuodamas Marijoną Mikutavičių, jau galėčiau ir uždainuoti, kad „aš tikrai myliu“ Klaipėdą. Tačiau būtent todėl galiu leisti sau būti ir kritiškesnis, nei turistas, kuris atvyksta čia tik savaitgaliui.

Nėra gerai, kad Klaipėda, tarsi neatsilaiko ir lengvai „pasiduoda“, „užsikrečia“ vienadienėmis „naujovėmis“, ateinančiomis iš neva „didmiesčių“, kur visko yra tikrai gerokai daugiau, todėl apstu efektingo kultūrinio šlamšto, persunkto komercializacija, industrializacija. Panašu, kad kaip ir miesto paveiksle (sveiku protu nesuvokiame, kodėl gali atsirasti vidury miesto krantinė, kuri niekur neveda. Tiksliau, veda link užtvaro, pro kurį visi braunasi rizikuodami, užuot galėdami saugiai nulipti ir užlipti laiptais), kultūros erdvėje itin stinga koordinacijos, vienijančios idėjos ir noro veikti drauge. Kažkodėl vis dar dominuoja tendencija steigtis, kurti naujus darinius, užuot susivienijus, susijungus. Kai visi kas sau, labai lengva manipuliuoti visuomenės nuomone ir garsiai deklaruoti, kad tereikia tik triukšmingų masinių gatvės renginių arba, kas paskutiniu metu itin suklestėjo, „švenčių“, kurių pagrindinis tikslas – pavalgyti. Atsiprašau, bet ką tai turi bendra su švente, taip panašiai skambančia, kaip žodis „šventas“?..

Pasigendu jaukių kultūros renginių, skirtų sielai, netriukšmingų, nemasinių. Be tikslo kažką šokiruoti, „pritrenkti“, nustebinti… Linkėčiau, kai visi lekia strimgalviais į priekį – į nežinią, stabtelti, susimąstyti apie amžinybę, patikėti, kad vyksmo centras gali būti ir yra čia, o ne kažkur, mistiniame „didmiestyje“. Taigi linkiu drąsos būti savimi, ugdyti platesnį požiūrį, gilesnį istorinį-geografinį konteksto suvokimą.

– Negalvojate pats vėl grįžti į teatro sceną kaip aktorius? Nepasiilgstate?

– Tiesą sakant, kartais dar „susapnuoju“, bet… Tikrai nemanau, kad kas nors to ilgisi. Taigi tai būtų daugiau savitikslis planas. Aktorių juk yra – jaunų, lieknų, perspektyvių… Esu nueinantis. Bet tai manęs nė kiek nebaugina. Ko gero, priešingai – suteikia tam tikrą pasirinkimo laisvę būti nepriklausomam nuo populiarumo. Dažnai net pagalvoju, kad kuo labiau senstu, tuo geriau jaučiuosi, nes nebėra reikalo eikvoti energiją dėl smulkmenų, kurios jaunystėje kažkodėl būna itin svarbios. Pripažinimas, sėkmė, garbė.. Viskas ilgainiui nusistovi ir žymiai paprasčiau atsirinkti, kas yra tikra, svarbu, esmė.

Gal ir nepatikėsite, bet visai nebenorėčiau būti jaunas. Tiesiog nežinočiau, ką su ta jaunyste „veikti“. Turbūt ir vėl ieškočiau, klysčiau… Tik dabar lengva taip samprotauti, kai to jau niekada nebebus.

O „gimtajame“ Keistuolių teatre viename spektaklyje vaidinu iki šiol. Spalio 28 ir 29, lapkričio 26 ir 27 dienomis Keistuolių teatre Vilniuje – muzikinis reviu „Taisyklė Nr.1, arba Sapnuoti Vilnių draudžiama!“ Kviečiu!

by admin