Š.Petruškevičienė: tai tiesiog labai svarbu

Š.Petruškevičienė: tai tiesiog labai svarbu

 

 

Rita Bočiulytė

r.bociulyte@kl.lt

Gargždų kultūros centro kultūros projektų vadovei Šarūnei Petruškevičienei darbas ir laisvalaikis sutampa. 32-ejų muzikos mokytoja augina tris sūnus ir per metus surengia tris festivalius Klaipėdos rajono žmonėms.

Kaip iš kirvio – sriuba

– Pirmiausia papasakokite apie save.

– Gimiau Šilutėje, paskui tėvai mane parsivežė į Šiūparius Dovilų seniūnijoje. Dabar ir gyvenu Doviluose. O baigiau aš Klaipėdos universiteto Menų fakultetą, muzikos mokytojo bakalauro studijas. Ieškojau darbo ir kelis metelius praleidau Pagėgiuose dirbdama mokytoja. Vėliau įsidarbinau mažuose kultūros namuose Klaipėdos rajone. Ten, ko gero, išmokau renginių srityje „iš kirvio išsivirti sriubą“, t.y. – neturint jokio finansavimo (renginių organizavimui pinigėlių niekas neduodavo) surengti įvairius bendruomenės renginius. Ten taip pat supratau bendradarbiavimo su aplinkiniais svarbą. Tai, matyt, svarbu visoms gyvenimo sritims, bet kultūroje tai yra vienas pamatinių akmenų. Vėliau perėjau dirbti į didžiausią Klaipėdos rajone Gargždų kultūros centrą. Ten dirbu iki šiol kultūros projektų vadove.

Kadangi atlyginimai kultūros srityje maži, dauguma mano kolegų turi antrus darbus, ne išimtis ir aš. Dar darbuojuosi Klaipėdos muzikiniame teatre kultūros projektų vadybininke.

Jei manęs paprašytų nurodyti kokiame CV, kokių turiu pomėgių, įrašyčiau – festivalių organizavimas ir kitų projektų įgyvendinimas. Taip jau yra, kad mano darbas ir laisvalaikis sutampa. Per metus surengiu tris festivalius: nuo 2006-ųjų muzikos festivalį „Pavasario gaida“ bei vaikų ir jaunimo kultūros, sporto ir meno festivalį „O mes – vaikai, o mes – pasaulis“, o pernai prisidėjo dar ir dainuojamosios poezijos festivalis „Skambant gitarai“ – visi didžiausi tų žanrų renginiai Klaipėdos rajone.

– Tokiam intensyviam darbui ir pomėgiui tiesiog būtinas šeimos palaikymas ir supratimas. Ar taip ir yra?

– O taip, žinoma. Gyvenu su keturiais vyrais – mano vyru Antanu ir trimis mūsų sūnumis. Tautvydui – 12 metų, Sauliui – septyneri, o Tadui – dar tik vieneri. Iš tikrųjų nei padidėjusi šeima, nei motinystės atostogos mano veiklos nesustabdė. Priešingai – dar smagiau gyventi.

Išaugino iki geriausio

– O kaip atsirado „Pavasario gaida“, jau kelinti metai džiuginanti ir stebinanti ne tik publiką, bet ir festivalio dalyvius – visą būrį garsių Lietuvos atlikėjų?

– Šio festivalio užuomazga gimė 2005 metais. Po studijų Klaipėdos universitete mane pakvietė dirbti į Klaipėdos rajoną, mažo miestelio kultūros namus. Pastebėjau, kad kaimuose, miesteliuose tikrų profesionalaus meno koncertų nebūta daugiau kaip 10 metų. Ir vyravo nuomonė, kad klasikinė muzika neįdomi, nereikalinga, kad į tokius koncertus tiesiog niekas neis. Vis dėlto nepasidaviau tokiai pesimistinei nuotaikai ir, laimėjusi projektų konkurse, dviejuose miesteliuose suorganizavau keturis džiazo ir instrumentinės muzikos koncertus. Pripažinsiu, žiūrovų tik-rai buvo labai nedaug.

Vėliau perėjau dirbti į didžiausią Klaipėdos rajone Gargždų kultūros centrą, direktorė pritarė projekto auginimui ir 2006-aisiais jis išaugo į pirmąjį kamerinės muzikos festivalį „Pavasario gaida“. Tuomet buvau numačiusi būtent kamerinės muzikos žanro sklaidą. Tiek pirmasis, tiek ir antrasis festivaliai žiūrovų sulaukė labai mažai. Ko gero, didžiausias lūžis įvyko trečiajame. Buvo surengti jau devyni renginiai trijose savivaldybėse – Kretingos, Šilutės ir Klaipėdos rajonuose. Festivalyje dalyvavo Baltijos gitarų kvartetas, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro baleto solistai, bardai Saulius Bareikis, Andrius Kulikauskas ir kiti. Labai padedant vietinei žiniasklaidai, nuolat publikuojant būsimų koncertų anonsus, nuvilnijus puikiems atsiliepimams, žiūrovų susirinkdavo kone pilnos salės. Iki šiol didžiausias savo renginių skaičiumi, kolektyvais buvo ketvirtasis festivalis, skirtas Lietuvos tūkstantmečiui paminėti. Jo programa apglėbė 18 koncertų visoje Klaipėdos apskrityje. Festivalyje pasirodė Virgilijus Noreika, baleto solistai Eglė Špokaitė, Martynas Rimeikis, smuikininkas Martynas Švėgžda von Bekkeris, Šv. Kristoforo kamerinis orkestras ir kiti. Pirmą kartą tuomet surengėme socialinę akciją, kurios metu festivalio žiūrovai padėjo išsaugoti „praskolintus“ namus dviem našlaičiams. Visi koncertai tuomet sulaukė didelio dėmesio. Šis festivalis Klaipėdos rajono gyventojų įvertintas kaip geriausias 2009 metų renginys.

Ketvirtoji „Pavasario gaida“ aiškiai parodė, kad kamerinės muzikos žanras jai per siauras, ir į penktąjį festivalį įsijungė jaunieji Lietuvos talentai Ona Kolobovaitė, Mindaugas Rojus, teatro laboratorija „Atviras ratas“, berniukų choras „Ąžuoliukas“ bei kiti. Penktojo festivalio metu tęsėme socialinę akciją – žiūrovai aukojo vaikino, sergančio onkologine liga, gydymui. Beje, penktajame festivalyje įvedėme ir simbolinį įėjimo į koncertus mokestį.

Padeda artimui nelaimėje

– Šiemet jau plačiai pasklido žinia, kad Vakarų Lietuvos provincijoje, kaimuose koncertuoja geriausi šalies kolektyvai, žymiausi atlikėjai. Kaip jums pavyko juos prisikviesti?

– Šiemetis – šeštasis festivalis išskirtinis užsimezgusia draugyste su Lietuvos nacionaline filharmonija. Pasirašyta ilgalaikio kultūrinio bendradarbiavimo sutartis. Festivalyje pasirodė visi filharmonijos kolektyvai, išskyrus simfoninį orkestrą. Vyko 10 renginių penkiose vietovėse, apsilankė per 3500 žiūrovų. Vėlgi tęsėme socialinę akciją.

– Įdomu, kodėl jūs bei festivalis dar ir tuo užsiimate?

– Surinktus 3400 litų padalijome dviem Klaipėdos rajone gyvenantiems vaikams. 9 mėnesių kurčiai mergaitei Liepai reikalinga labai brangi operacija, o 9 metų Henrikui reikia pinigėlių insulino pompai įsigyti. Tad padalijome abiem po lygiai. Tiesą sakant, turiu vienintelį prietarą: kiek gyvenime kažkam duosi, tiek ir tau bus atseikėta. Rajonai, mano galva, turi vieną labai didelį pliusą prieš didžiuosius miestus – čia visi visus pažįsta ir problemas, suvienijus pajėgas, daug lengviau išspręsti. Na, jei padedi kaimynui ištikus bėdai, tokios pat pagalbos gali tikėtis ir pats, kai tau bus blogai. Savo veikloje visada stengiuosi propaguoti savitarpio pagalbos, bendruomeniškumo idėjas. Tai tiesiog labai svarbu.

– Kokių dar turite tikslų?

– Festivalis auga, keičiasi, tobulėja, bet nesikeičia jo pagrindinis tikslas – nepalikti kultūriniame užribyje toliau nuo didžiųjų centrų gyvenančių žmonių bei puoselėti profesionalaus meno tradicijas Klaipėdos rajone.

Todėl renginiai organizuojami skirtingose rajono vietose. Kartais išgirstu priekaištų, kodėl vienas ar kitas geras koncertas vyksta ne rajono centre Gargžduose, o mažame miestelyje. Atsakymas paprastas – o kuo mažųjų miestelių publika prastesnė? Negi žmogus vien dėl to, kad gyvena toliau nuo kultūrinių centrų, nėra vertas kokybiškos kultūros? O festivalio sėkmę geriausiai iliustruoja 90 procentų siekiantis renginių lankomumas.

Niekad nenuvertina publikos

– Kas jus pačią džiugina organizuojant šį festivalį?

– Visų pirma džiaugiuosi tuo, kad muzikos festivalis „Pavasario gaida“ iš ambicingo jaunos studenčiokės sumanymo virto didžiausiu profesionalaus meno žanro renginiu Klaipėdos rajone. Renginys laukiamas, turi savą publiką. Kaip gali nesidžiaugti, matydama tuos pačius veidus kone visuose koncertuose? Kaip gali nesidžiaugti galimybe savo organizuojamu renginiu suteikti žmonėms meno pažinimo džiaugsmą?

– Kas svarbiausia jūsų veikloje?

– Turėti viziją, kokį nori matyti festivalį po 10 metų, ir žingsnelis po žingsnelio įgyvendinti savo sumanymus. Pažinti ir gerbti savo publiką, jausti jos norus ir kartu supažindinti su vis naujais atlikėjais. Svarbiausia viską daryti nuoširdžiai, nes tik taip tavimi tikės ir padės.

– Ką galvojate apie provincijos publiką? Ar ji skiriasi nuo didmiesčių?

– Kažkas man yra pasakęs, kad provincija tai ne gyvenamoji vieta, o mąstymo būdas. Niekados nenuvertinu festivalio žiūrovų vien dėl to, kad jie gyvena mažuose miesteliuose. Mūsų publika puiki. Muzika turi stebėtiną poveikį. Ji sugeba paliesti pačią širdį ir suvirpinti visą vidų. Todėl tikrai nebūtina turėti kokį muzikinį išsilavinimą, kad galėtum suvokti tai, kas vyksta scenoje.

Beje, patys atlikėjai labai dažnai akcentuoja, kad mažų miestelių žmonės kur kas geriau supranta ir priima meną nei dauguma didžiuosiuose miestuose, kur labai daug „meninio persivalgymo“, snobizmo ir kritiškumo. Man svarbiausia, kad atėjęs žmogus išeitų laimingas, kad lauktų kito koncerto.

Stengiasi priimti šiltai

– Jau turbūt mąstote apie kitų metų „Pavasario gaidą“?

– Organizuojant festivalį pradžioje daug apie jį galvoji, koks jis bus, ką nori padaryti ir kaip viskas išeis, ar tavo mintys sutampa su žmonių norais…

Keletą naktų pusiau nemiegi, nes tada galvoje verda tikras minčių skruzdėlynas, kol galų gale sudėlioji aiškią būsimo renginio viziją. Tada prasideda darbai, ir dažniausiai būna jausmas, kad nieko nespėji.

Ateina festivalio pradžia, ir vienas renginys keičia kitą. Keičiasi žmonės, atlikėjai, žiūrovai, atsiliepimai… Džiaugiesi, kai viskas sekasi, kai ateina pilna salė žiūrovų, kai stebi, kaip išeina su šypsenomis veiduose… Matai klaidas ir išgyveni dėl jų.

Atsėlina nuovargio jausmas ir mintis, kam tau viso šito reikia? Bet ateina paskutinis renginys ir su juo liūdesys, kad štai ir baigėsi… Taip ir šiais metais viskas vyksta. Bet noriu padėkoti visiems, kurie padeda, nes vienas žmogus nieko negali padaryti, o kai padeda kolegos, palaiko šeima – viskas įmanoma.

Tikiuosi, kad gausiu finansavimą ir galėsiu žmonėms kitąmet padovanoti dar vieną „Pavasario gaidos“ festivalį.

O koks jis bus? Turiu minčių truputėli įkeisti koncepciją, įvesti daugiau žanrų – šokio, teatro, kino. Galvoju apie galimybę pasikviesti menininkų ir iš kitų šalių – o kodėl gi ne?

– O ką manote apie mūsų atlikėjus?

– Per šešerius metus įsitikinau viena paprasta tiesa – kuo žmogus daugiau pasiekęs, kuo jis daugiau iš savęs reikalauja ir, tarkim, turėtų „nosį riesti“ – tuo jis paprastesnis, nuoširdesnis.

Iš tokių atlikėjų kaip Judita Leitaitė, Eglė Špokaitė, Virgilijus Noreika, M.K.Čiurlionio kvartetas, Valstybinis Vilniaus kvartetas ir daugelio kitų nesu sulaukusi jokio priekaišto publikos atžvilgiu, dėl sudaromų sąlygų ar panašiai.

Atvirkščiai, didžioji dauguma džiaugiasi iniciatyva mažuosiuose miesteliuose skleisti tikrąją kultūrą. Prieš kelis metus važinėjau po Lietuvą su solistais kaip koncertų vedėja, ir mums nemalonius jausmus sukeldavo ne salių skurdumas ar kažkokie techniniai nepatogumai, o pri-imančiųjų šaltumas.

Tarkim, važiuoji į koncertą 200 km. Atvyksti, o tau net arbatos nepasiūlo, kad sušiltum… Todėl aš visada stengiuosi priimti šiltai (šiais metais didžiausias akcentas – žemaitiška gira ir kastinis su bulvėmis).

Labai svarbu, kad išvykę iš mūsų žinomi atlikėjai išsivežtų kuo geresnius atsiliepimus. Nes taip sklinda gandas, kad Klaipėdos rajonas – vieta, kurioje vertinamas menas, gyvena šilti žmonės ir ten tiesiog gera…

Tarp kitko, Gargždų bažnyčia jau skamba tarp atlikėjų kaip puikios akustikos erdvė. Tikrai esu sulaukusi pageidavimų koncertuoti būtent joje.

by admin