Sakralinis akordas
Juozas Vosylius
Tapytojas
Klaipėdos universiteto Menų fakulteto (K.Donelaičio g. 4) erdvėje, gražioje harmonijoje su čia skambančia muzika ryškiai groja Vido Pinkevičiaus tapyba – stiprus 27-ių solidaus formato paveikslų akordas, sklidinai pilnas gilios minties ir spalvingos, turtingos plastikos.
 |
| V.Pinkevičiaus paveikslai sakraline tema sklidini minties ir spalvos švytėjimo. |
Iš anotacijos nuotraukos žvelgia daugeliui klaipėdiečių gerai pažįstamas, įdėmaus žvilgsnio, šešėliuotas autoriaus – dailininko vienišiaus, „krabo atsiskyrėlio”, kūrybos maniako, tikro kosminės kuriamosios energijos laidininko – veidas.
Nesibaigiantis siužetų, vaizdų, temų srautas, prasidėjęs 1973-iaisiais, Vidui baigus Vilniaus dailės institutą ir atvykus gyventi į Klaipėdą, jo rankomis gula ir gula į drobes, grafikos ir nesuskaičiuojamus piešinių lakštus – dešimtys tūkstančių – kiekvieną dieną, kiekvieną darbą pripildydamas atsakomybės jausmu grįsto prasmingo turinio.
Žiūriu į tapybos darbų pilną nemažą poros kambarių dirbtuvės erdvę, piešinių lakštų „babelius” ir mintyse nejučia išplaukia poetės sakinys: „Aplink Žemę keturis kartus”… Kažin, ar tai tik metafora…
Kasdienis įtemptas darbas su-brandino per 40 asmeninių parodų – didesnių ir mažesnių, tapybos ir piešinių, ir čia, ir ten, ir dar toliau, visų nesuminėsi. Tai tik maža dalis, ką būtų galima iš to aruodo parodyti. Darbų iš dirbtuvės irgi išėjo į Rytus ir Vakarus, šiapus ir anapus Baltijos ir Atlanto, pas kolekcininkus E.Kolakauską ir „įžymiaką” B.Gražį, į Vilnių ir Maskvą…
Dirbtuvės žaizdras suformavo savitą, ryškų kūrybos braižą, besikeičiantį pagal ranką vedžiojančią dvasią. Taip vienas kitą keitė kūrybos etapai – po sodriaspalvio realistinių žanrų dešimtmečio 1975-1985 metais, savyje talpinusio ir netikėtus grafikos oforto proveržius, sekė filosofiškai mistinis, fantastinių vaizdinių ir įžvalgų, sakralinio paveikslo etapas, kuris nesibaigia…
Jis irgi pilnas kaitos bei dinamikos. Tirštai spalvomis kibirkščiuojantį, pastoziškais potėpiais šėlstantį periodą staiga keičia plonos, peršviečiamos, pelenų pilkumo vienspalvės tapybos etapas, kurį vėl „nubraukia” žarijų karščiu alsuojantis raudonasis ar skausmo tamsoje skęstantis Kristaus kančios kelio ciklas.
Parodoje stebime tipišką sakralumo fenomeną – pasikeitimą. Kaip Kristaus gyvenimo slėpinys, savyje turintis maksimalų įtampos ir kančios užtaisą, paslaptingu būdu tampa gydančiu, apvalančiu šviesos keliu, taip V.Pinkevičiaus tapyboje skausmingas turinys įgauna vidinio švytėjimo, tarsi „pasikrauna” ir atiduoda teigiančią pozityvią energetiką.
Ši amžina tema Vido tapyboje tampa lemiančiu epicentru, kurio orbitoje sukasi ir gauna šviesą visos kūrybos temos ir sprendimai, o paveikslai tampa ne šaltu šios ypač sunkios temos iliustravimu, bet dar vienu ryškiu Kristaus Kryžiaus pėdsaku žemėje.
Pasekime Juo…
