TARPDURYJE
Sakralumo ir banalybių dialogas
Pamąstymai iš dailininko Romo Klimavičiaus jubiliejinės kūrybos parodos
Arvydas PIEPALIUS
Filosofas
Kretingos Apreiškimo vienuolyno kiemelyje rado prieglobstį klaipėdiečio dailininko Romo Klimavičiaus metalo plastikos objektai, sukėlę didelį lankytojų susidomėjimą bei klausimų srautą, tarp kurių svarbiausias: ,,Ką veikia postmodernusis menas tarp senųjų vienuolyno sienų?“. Penkiasdešimtmečio proga netradicinėje erdvėje įkurdinęs trylika pastarojo dešimtmečio savo kūrinių, juos autorius gegužės 22-ąją pristatė publikai skambant autentiškai Tibeto vienuolių muzikai. Ir ją, ir savo darbus dailininkas pa-rinko atsižvelgęs į mūsų brolių pranciškonų nuomonę.
Glūdi „už“ šventumo
Provokatyvia kūryba Lietuvoje žinomas grafikas R. Klimavičius, švęsdamas jubiliejų, nutarė atsisakyti įprastos tokiais atvejais „parodos-ataskaitos“ ir pakvietė žiūrovus pamąstyti, pasiginčyti, pareikšti savo nuomonę apie jam rūpimus dalykus, pateikdamas mums savo kūrybos projektą ,,Sakralumas ir banalybės“.
,,Be jokios abejonės, kas susiję su sakralumu, yra patrauklu ir amžinai vertinga, bet kartu, sakralumas žmogų slepiančiam nerūpestingam ir bedieviškam pasauliui, atrodo nepaprastai grėsmingai ir kausto jo sielą,“ – rašė Žoržas Batalis ,,Religijos teorijoje“ (1947).
Parodos pavadinimas akivaizdžiai pažymi dailininko pažintį su žymaus XX a. prancūzų religiotyrininko M. Eliadės idėjomis. (Jo knyga ,,Šventybė ir pasaulietiškumas“ 1997 m. buvo P. Račiaus išversta ir G. Beresnevičiaus pristatyta Lietuvos skaitytojui. Šis autorius, tiesą sakant, siauram filosofų ratui tapo žinomas Klaipėdos universiteto docento dr. L. Zasimausko dėka dar 80-ųjų pradžioje).
Dar XX a. pradžioje sakralumo sąvoką teorinio svarstymo objektu pavertė vokietis R. Oto ir prancūzas M. Mausas. Sakralumas – šventybės esmė , glūdinti ,,už“ šventumo (vok. – Das Heilige, pranc. – le sacre, gr. – hieros, angl. – sacred/holy thing).
Vis dėlto, kas yra sakralumas, nėra aišku. Praktikuojantis katalikas, turintis religinių potyrių, atpažins juos ir kitos religijos erdvėje, krikščionio religinis jaudulys padės suprasti kitos kultūros žmogaus religinius potyrius. Tokie potyriai – labai specifiniai, bet tai ne vien meilė, atsidavimas, nuolankumas ir pan. (G.Beresnevičius, 1997). Religinio potyrio esmėje slypi mysterium tremendum, siaubą keliantis slėpinys . Jo pažinimas priverčia sielą virpėti. Tai ekstazės, religinio apsvaigimo priežastis. Sakralumas gali turėti labai įvairialypes, net šiurkščias ir laukines formas, bet gali išsivystyti iki tobulos ir šviesios išraiškos.
Pasmerktas blaškytis
Žmogus yra pasmerktas blaškytis tarp dviejų savo būties polių: sakralumo ir profaniškosios kasdienybės, šventenybės ir banalybės. Religingas žmogus, tame tarpe ir menininkas, siekia gyventi realybėje, kuri plėtojasi tarp dviejų dimensijų: vertikaliosios – sakraliosios koordinatės, kuri gali būti įvairiai įvardinta (Dievas, šventenybė, absoliutas, absoliutinė idėja, Protas, Matrica ir pan.) ir kurios netektis produkuoja vienmatį žmogų, bei horizontaliosios – banaliosios, mūsų profaniškąją kasdienybę nusakančios koordinatės.
Turintis šią sakraliąją šerdį žmogus, visada Istorijos žmogus, gyvenantis Pasaulio centre, globojamas Bažnyčios, jis – to ,,Pasaulio ašis“. Tik apie kokį centrą ir kokią ašį galime kalbėti, jei pats mūsų gyvenimas netenka sakralumo ir nėra daugiau ,,miestų be šešėlių“ (taip buvo vadinama Jeruzalė), kur saulė šviečia tiesiai virš galvos, ir nėra šventųjų kalnų, jungiančių dangų ir žemę. Duotas žmogui toks įvairus, pasaulis vis labiau supanašėja, darosi vis banalesnis.
Sakralioji žmogaus egzistencijos plotmė negali būti homogeniška, joje visada atsiveria erdvės, slepiančios Šventąjį Gralį, Longino ietį ir panašius dalykus. Profaniškoji, banalioji erdvė – visada homogeniška ir neutrali, pasiduodanti kalkuliacijai ir aprašoma žiniasklaidos bei interneto sukurtomis sąvokomis. Šiuolaikinis pasaulis vis labiau banalėja, profanizuojasi jau vien todėl, kad didėja jo greitis, todėl erdvė tampa nuobodžiai pilka ir dingsta iš viso. Spalvotas monitoriaus ekranas, išplepėdamas visas paslaptis, taip nieko ir nepasako. Todėl sakralumas – daugelio šiandienos problemų raktas, ir net agnostikai, ir netgi ateistai vis dažniau nukreipia savo akis sakralumo link.
Nustumtas į pašalį
Rusų filosofas N. Berdiajevas jau antrame XX a. dešimtmetyje kalbėjo, kad pasaulyje, pasirinkusiame savižudybės kelią, vis dažniau pasireiškia jėgos, pasišventusios naujo kosmoso, ,,naujųjų Viduramžių” kūrybai. Mašinos, technika, valdžia sukuria fantomų, atrodančių labai realiais, pasaulį. XXI a. nueina dar toliau, pakeisdamas vulgarią bei banalią realybę vadinamąja hiperrealybe, kurioje šio pasaulio ekstremistinis objektyvumas ir antipoetiškumas atrodo pernelyg ritualizuotas.
Sakralumas neišnyksta, jis greičiau yra atstumtas, nustumtas į pašalį, paslėptas. Demitologizuojant pasaulį, buvo sukurti kiti mitai, pasaulio racionalizavimas neišvengiamai tapo iracionaliu procesu (T. Adorno). Ir šiandien kaip tik patys ,,nešvenčiausi“ dalykai staiga tapo aprašomi religijos kalba. Ko vertas vien TV nuvalkiotas predikatas ,,kultinis”, naudojamas kokios nors lietuvių popgrupės arba holivudinio filmo atžvilgiu?!.
Dar prieš gerus tris dešimtmečius parašytose ,,Mitologijose” prancūzų struktūralistas R. Bartas pažymėjo, kad kasdienis gyvenimas kupinas paslaptingų ženklų ir simbolių, stebuklingų inkarnacijų, sakrališkumų bei pasikartojimų, kur tikroji pasaulio paslaptis slypi ne tiek pasaulio medžiagoje, bet jos klostėse.
Sakralumas, numinosum (M. Eliade) neišnyko iš pasaulio. Populiarus dabarties filosofas J. Bodrilaras rašo apie ,,objektų liturgiją”, šventinę supermarketų fejeriją, liturginę-sintetinę architektūrinių stiklainių-dangoraižių funkciją – kaip žemės ir dangaus, žmogaus ir dievo sintezę. Netgi pornografiją jis įvardija kaip ,,transparencijos ritualą”.
Stipru ir… trapu
Yra dar viena priežastis pažvelgti į sakralumą rimtai ir atsakingai. Žmogus pavargo nuo pasaulio, kuriame viskas tapo imanentiška (išvidiška), todėl nerealu. Sakysite – paradoksas. Visai ne. Tikrovė visada pasirodo kaip Ne-Aš, kaip kažkas svetima ir sąlygojama transcendencijos, nėra tik išvidinio pasaulio. Kada Švietimo suvedžiota Naujųjų Amžių sąmonė pamėgino atsisakyti sakralumo, jo vietą greit užėmė Svetimumas, Mirtis, Prievarta, Pamišimas. Sakralumas – tai kažkas nepaprastai stipru, bet kartu ir labai trapu. Trapu todėl, kad sunkiai apčiuopiama, neobjektyvuojama, stipru – todėl, kad sakralumas įpareigoja žmogų absoliučiai atsakomybei. Religinė dalyko prasmė visas kitas prasmes padaro nereikalingomis, nuprasmina.
Krikščionybėje Kristaus Nukryžiavimas ir Prisikėlimas sudaro du ekstremalius sakralumo taškus. Ir nėra europinės kultūros istorijoje dar aukštesnių, stipresnių, nors ir sunkiausiai apčiuopiamų prasmių nei šios. Sakralumas padeda įveikti mieguistą šiuolaikinės civilizacijos išvidiškumą ir tampa aktualus šiandien, padėdamas apibrėžti ribas europinėje filosofijoje bei mene, viešpataujantiems subjektui ir racionalizmui ištrūkti iš subjektyviosios vienatvės.
Šiandien dekartiškoji panieka viskam, kas nepaiso ,,cogito ergo sum“ įstatymo, atrodo juokinga. Nemaža gamtinio ir jausminio pasaulio dalis nepasidavė dekartiškajai dresūrai, įrodydama, kad nėra mašinos ar mechanizmo detalės, pasirinkdama greičiau mirtį, nei racionalistinio ,,rojaus“ malonumus. Nors ir atgrasu demokratiškai ausiai, bet sakralumas reikalauja hierarchijos principo atgaivinimo. Šventybė negali būti suvokta ,,horizontaliais“, kiekybiniais, banaliais apibrėžimais bei kasdienybės sąvokomis.
Prieinamas mene
Minervos pelėda išskrenda prietemoje iki filosofų ginčo, todėl sakralumas atsiskleidžia, tampa prieinamas visų pirma mene ir menininkui, žmogiškajam Tvėrėjo prototipui. Menas, vienu atžvilgiu, įveikdamas esamą žmogiškąją patirtį, kitu – ją įkūnija.
Meninio turinio beribiškumas ir meno kūrinio sugebėjimas savo pavidalais generuoti naujas prasmių apimtis meno plėtotės raidoje buvo pažymėti ne kartą. Ir būtent meninės tikrovės analizės galimybės leidžia teigti, kad žmogus nėra programuojamas padaras, jis laisvas rinktis savo vystymosi variantus bei galimybes, atviras naujoms transformacijoms.
Vidinė žmogaus prigimtis tampa nepalyginamai stipresnė ir turtingesnė, jeigu jis sugeba drąsiai peržengti kasdienybės ribas, pakelti žvilgsnį į paslaptį, išplėsti savo horizontą, nebijodamas patirti konfliktą ar nukentėti. Menas visokeriopai kultivuoja šią didžiąją gyvenimo aistrą siekti savo ribų, nesunaikinamą žmogaus potraukį kopti aukštyn, smelktis gilyn. Skirtingai nei mokslas, vis labiau virstantis savo paties funkcionalumo auka bei įrankiu, menas – tai veikla, savo tikslu turinti pati save. Todėl menas, o ne, tarkim, psichologija ar medicina, tapo ,,Žmogaus atradimo“ jo mentalinėje istorijoje instrumentu.
Teikia vilties
Džiugu konstatuoti, kad dabarties Menininkui galų gale įgriso tas amžinas, pateikiamas kaip menas (meno – žaidybinė prigimtis), vaipymasis, turinio nebuvimas, krizenimas bei ironija. Jo atsigręžimas į sakralumą, kultūros dar nepadalintą į gėrį ir blogį, liudija, kad menininkas daugiau nebepasitiki tuo, kas ,,žmogiška, pernelyg žmogiška“.
Sugrižęs domėjimasis sakralumu dabarties mene teikia vilties ir yra ,,naujųjų Viduramžių“ atgimimo simptomas. Visų pirma, tai paslapties, religingumo, transcendencijos sugrįžimas.
Bet dar anksti kalbėti apie krikščioniškojo sakralumo, to Dievo, kuris tik ,,vienas yra šventas“, atėjimą . Dabarties menas atranda nediferencijuotą sakralinį pasaulį, mėgaujasi jo iki-moraliniu ambivalentiškumu, dviprasmybe, jo struktūrų bei draudimų žaidimu, dažnai jame nerasdamas paties savęs. Menininkas stebi šį pasaulį iš šalies, supančiotas magiškų persipynimų tinklo, ir retai tesugeba savo objektų-prekių, kad ir meninių, ,,liturgiją“ paversti gyva bažnytine misterija.
R. Klimavičius, pateikdamas savuosius metalo plastikos objektus apibrėžtoje, istoriškai ir neatsitiktinai susiklosčiusioje vienuolyno architektūrinėje erdvėje, matyt, žino tuos takelius, kuriais galima nuo banalios egzistencijos žengti į sakralumo pažymėtą buvimą. Džiugina autoriaus drąsa ir noras atkreipti žiūrovo dėmesį į tuos dalykus, kurie begalinėje kasdienybės rūpesčių mozaikoje dažnai užsimiršta, betgi niekur neišnyksta.
