Šalia, arba Šeimos galva. Fuga Nr. 486
Spektaklio konspektas
Užrašė Mindaugas Valiukas
Šį spektaklį vaidina šeimyninis lėlių teatras „Trys mylimos paskenduolės“ (aktoriai Euzebijus ir Zeda Katleriai). Pagal jų šešiamečio sūnaus Gervazo Katlerio to paties pavadinimo pjesę vaikams. Šis kūrinys, pradėtas rodyti kaip kalėdinis vaidinimas darželiuose, ilgainiui labai išpopuliarėjo keliose trečiojo ir penktojo pasaulio šalyse. Rodomas iki šiol.
1 scena
Ponas Q. sėdi prieš televizorių. Ponas Q. prieš televizorių sėdi jau ilgai. Prieš televizorių jis sėdi kokias tris valandas. Kažkas ne taip. Jis paima pultelį, perjungia kanalą. Tada, lyg tam reikėtų kažkokios drąsos, jis perjungia kitą kanalą. Ponas Q. staigiai atsisuka. Nieko. Kažkas ne taip. Gal viskas dėl to, kad dingo elektra? Bet elektros čia niekada nebuvo. Ne. Ponas Q. eina į virtuvę. Kriauklės perlamutras, neplauti indai, dujų balionas, dulkės, lyg saulės laikrodis pasvirusi šluota… bet kažko trūksta. Miegamajame tas pats. Kaip ir vonioj, tualete. Staiga prieš pono Q. akis – plyšys grindyse. Visada buvo, ar nūnai atsirado? Plyšys – beveik skylė – tinkama pragarmėjimui. Ponas Q. pasilenkia, žiūri per plyšį žemyn ir mato keistam blizgančiam rutuly nesiskutusį savo veidą. Tada plaukuota letena su riebaluotu pilku skuduru pono Q. veidą nuo rutulio paviršiaus nušluosto. Ir lieka matine sena oda aptrauktas kaimyno kiaušas. O visai netoliese kitas, – tik ne toks didelis ir ne toks matinis, – kaimynės. Jie choru užverčia galvas ir choru, tik ne unisonu, o sekundos intervalu, kreipiasi į poną Q.:
– Druskos?
– Neuždainuokit man dantų. Žinau aš tą jūsų konservatoriją. Kur mano žmona?
– Jū-sų žmo–na?
– Tik nereikia tų na na! Žmona. Kur ma–na?
Kaimynai susižvalgo tarpusavy, dėbteli į poną Q. kažkaip keistai, tyli, nežino, ką sakyt.
– Grindyse skylė, apačioj jūs. Gravitacija. Ir jei tiesa, ką apie jus pasakoja…
– Su kaimynais mes niekada taip nepasielgtume…
– Aha, žinau aš jus, konservatorius!
– Gal ji išėjo… Pati. Kur nors… Į parduotuvę?
– Į parduotuvę? Be savo kablukų?! Be piniginės? Ir nuoga? Į nudistų supermarketą, ane? Ką verdat?
– Jūs gi žinot, jau penkiolika metų, šeimos verslas, konservai.
– Ką dabar verdat? Mano žmoną?
– Ką jūs, mes jau ketverius metus žmonų neturėjom.
– Nusileisiu patikrint. Leidžiuosi.
Kaimynai stovi, nieko nesako.
– Na tai padėkit, priimkit maneeeee!
Kaimynai stovi, nieko nedaro. Ponas Q. šlumšteli kaip maišas su kaulais ir oda. Prisitrenkia, guli. O kaimynai stovi, nieko nedaro. O kaimynai – ponas Q. mato per vokų plyšelius, girdi viena ausim (kita prilipus prie riebaluotų grindų) – su palengvėjimu atsidūsta. Įdomu – sumaltų mane į konservus tie plikagalviai dainininkai, jei kojas pakratyčiau, jei būčiau be sąmonės? Reikia pašokt, kol nepribaigė. O gal dar paleisgyviaut, pažiūrėt, kas bus? Mals? Nemals? O kaimynai stovi, nieko nedaro. Gal netiki? Tada ponas Q. pašoka.
– Na, rodykit, kas katiluose, kas šaldikliuose, kas ant kablių, stiklainius; mėsą, kaulus.
Ponas Q. nuodugniai išnaršė visą kaimynų šeimyninę skerdyklą: apžiūrėjo galeriją stiklainių, kaulų malkinę (ką jie su kaulais daro?), kaukolių aulą, akių obuolių podėliuką, tačiau nei visos, nei gabalais žmonos niekur nebuvo. Tai gerai.
– Tai aš jau eisiu. Tiksliau – lipsiu, nes butas užrakintas iš vidaus. Raktas duryse. Kilstelkit mane!
Kaimynai mielai iškėlė ir dar apdovanojo poną Q. mažyčiu konservų stiklainėliu. „Lakštingalų liežuvėlių paštetas“ – perskaitė ponas Q.
– Tik čia ne tai, kas parašyta. Lakštingalų liežuvėlių paštetas neegzistuoja – bandėm virt. Nieko nesigavo. Tai nurinkom kirmėles nuo supuvusios arklienos ir pabandėm iš jų. Delikatesas. Ir be jokių E. Visi giria. – Kaimynas užčiaupė kaimynę argumentu „jis neturi laiko tavo plepalams“. Ponas Q., grįžęs į savo asketišką virtuvę, nepalyginamai skurdžią maisto atliekų atžvilgiu, išgirdo apstulbusio kaimyno retorinį klausimą: „Tu su juo flirtavai?!“ Ten, apačioj, įsiplieskė mūšis (gerai, kad visi jų indai metaliniai), bet atidarius „Lakštingalų liežuvėlių pašteto“ indelį pasklido tokia smarvė, kad ponas Q. užsikimšo net ausis. Jo akys ašarojo. Jis verkė. Buvo labai skanu. Ir baisu. Ir neramu. Ir visaip kaip kitaip negera. Dingo pono Q. žmona.
2 scena
Kaimynai jau nebesimušė indais, jie arba dirbo, arba mylėjosi, tą išdavė ritmingas vis greitėjantis barškesys. Viena kitą mylinčios pavydžios riebaluotos kaukolės. Ir staiga ponas Q. prisiminė poną Š. – didį mėgėją paflirtuoti. Ponas Q. čiupo telefoną, tik iš trečio karto surinko numerį. Ragelio niekas nekėlė, autoatsakiklyje pasigirdo: „Jūs paskambinote geriausiam savo draugui ponui Š. Atsiliepti negaliu, nes esu užsiėmęs. Pagarbiai – geriausias Jūsų draugas ponas Š. Be to, jei neturit darbo pasiūlymo, eikit nachui“. Ponas Q. metė ragelį, kurio kriauklėje ilgai dar aidėtų reverberizuotas „nachui“.
Ponas Q. beldė į duris, kol jam buvo atidaryta. Ir, matyt, tik todėl, kad jų neišlaužtų.
– Gal galėtumėt vėliau, aš esu labai užsiėmęs…
– Ar žinote vienintelę pateisinamą priežastį nekelti ragelio?
– Be abejo, vienintelė priežastis nekelti ragelio yra seksas.
– Geriausias draugas. Klasika. Kur ji?
– Kas?
– Per šakas! Kur mano žmona? Kurią jūs dulkinat.
– Aš nieko nedulkinu…
– Jūs pažiūrėkit į save veidrody. Nuogas. Prakaituotas, uždusęs. Kilimą nepaskrendantį pluncijat (dulkinat)?
– Aš užsiiminėju joga.
– Taip suprakaitavęs? Bandot sau pačiulpti?
Jie susimuša. Kaunasi, kaip gali tik geriausi draugai. Ponui Š. išlupama akis. Ji švytuoja tik ant gyslų.
– Aš mylėjausi su jūsų žmona. – prisipažįsta ponas Š. Ponas Q. tik tada liaujasi lupti jam antrąją akį. – Bet tai buvo prieš n metų…
– Taip seniai? – po ilgos pauzės. – O joga tikrai padeda?
– Gelbsti nuo nedarbo. – bando įsimontuoti atgal akies obuolį. Nesiseka. – Rengiausi emigruoti, bet dabar su tokia akim… Kas man darbą duos?..
– Niekas ten jums į akis nežiūrės. Jums gerai, galite paprasčiausiai susikraut daiktus ir išvažiuoti, jūsų niekas nelaiko. O aš negaliu. Turiu sūnų. Žmoną. Kažkur…
– O gal jinai emigravo? Tai dabar labai madinga ir užkrečiama. Aš pats buvau užsikrėtęs. Dabar teks atsikrėst, palaidot viltis išvysti svečias šalis bent viena akim.
– Vieną ir teturit.
– Bet liksiu čia. Gal invalidumą duos. Kokią man grupę duotumėt iš akies?
Ponas Q. prieina, įdėmiai apžiūri geriausio draugo kadaruojančią akį. Dukart ją sprigteli.
– Atrodo baisiai. Pabandykit į kastingus pavaikščiot. Kine tokių gali prireikti. Zombius vaidintumėt. Grimui sutaupytų. O mano žmona negalėjo emigruoti. Ji nekalba kitom kalbom. Tik nežinau kodėl, ar kad nemoka, ar iš principo. Ir jos visi dokumentai – va.
– Kokia moteris… – Ponas Š. stebeilijasi į nuotrauką dokumente. – Kokia moteris!
Ponas Q. duria pirštu į sveikąją bičiulio akį. Išeidamas teištaria: „Dvi luošos sesutės per kalnelį nesueina“. Bet savo balso neišgirsta, nes jį nustelbia pono Š. staugimas.
3 scena
Ponas Q. klajojo gatvėmis, kurios siaurėjo, jų srovė pamažu darėsi vis drumzlinesnė; praeivius ji nešė lyg nuorūkas žemyn. Ponas Q., kaip ir kitos nuorūkos, nieko negalvojo ir leidosi nešamas. Čia niekas negalvojo. Čia galvojo srovė. Srovė kiekvienai nuorūkai rasdavo jos vietą, jos šiukšlinę, jos likimą. Priešintis beprasmiška. Ponas Q. bjaurėjosi drumzlėmis ir atliekomis, bet srove pasikliovė. Jis čia neturėjo svarių argumentų. Jis čia tebuvo prie gliaumėto kranto plakama nuorūka. Lojali nuorūka. Kuriai už lojalumą bus atsidėkota…
Pono Q. uostu tapo akligatvis, kuriame vyko aktyvi prekyba kvaišalais ir godus jų vartojimas. Vartotojai būdavo tokie pavargę, kad vartodavo vietoj, tačiau tai visai neglumino prekeivio, auksaplaukio kokių trylikos paauglio mėlynom akim. Vaikis kaip trylikametis Kristus, gydantis pervytusias bulves, – taip atrodė jo pacientai (klientai). Ponas Q. stebėjo šią kvaišalingąją liturgiją neatitraukdamas akių nuo mažojo Jėzaus akių.
– Tavo akys kaip motinos.
– Kaip tu mane radai?
– Srovė atnešė.
– Ko tau reikia?
– Tavo motina dingo.
– Kaip Merė Popins. Tik ji ne Merė Popins. Taip jai ir reikia. Tai kūrvai (pyp pasako kitas aktorius).
– Kokia leksika… Čia visi pas jus tokie… poetai?
– Ir tu, tėti, esi kūrva (pyp pasako kitas aktorius).. Dink ir tu.
– Aš dingsiu, tik norėjau paklaust, gal matei ją.
– Tikiuosi niekad nepamatyti. Kaip ir tavęs.
– Ji labai išgyveno tavo… pabėgimą. Ji tavęs ieškojo. Sakau, gal surado?..
– Pabėgimą?! Jūs gi mane išvarėt. Jūs mane išmetėt nachui (pyp pasako kitas aktorius)… Išspriegėt kaip nuorūką.
– Bet tu pats dėl visko kaltas… Neklausei tėvų, neruošei matematikos namų darbų ir gėrei sidrą…
– Tai buvo tik vieną kartą!
– Du.
– Vieną! (jie kartoja tai x7)
– Neatsikalbinėk. Amžinai atsikalbinėji. Mane labiausiai ir užkniso tie atsikalbinėjimai. Atsikalbinėja ir atsikalbinėja. Tie burbėjimai. Ir amžinai nepatenkintas. Kaip mergaitė tu kažkoks. Kaip ne vyras. Ir tas knygas… Skaito ir skaito, skaito ir skaito. Valgydamas skaito, duše skaito, šikdamas skaito, tenisą žaisdamas skaito! Aš sakau, kaip jis tenisą išmoks žaist, jeigu žaisdamas skaito. Kaip jis, blet, tenisą išmoks arba ledo ritulį. Aš dar suprasčiau detektyvą, nuotykių, kur tau – Šekspyrą blet (pypt), Džoisą, blet (pypt), Čechovą ir Charmsą… Ar tu žinai, kad tas Šekspyras gal nė vienos eilutės nėra parašęs? To Šekspyro gal net išvis, blet, nėra buvę! O „Uliso“ viso, nuo pradžių iki galo, niekas nėra perskaitęs!, blet. Dieną naktį, naktį dieną. Skaito ir skaito. Kai pradėjai nuo vienerių… Motinai gėdą stotelėj padarė! Nupirkom tau žinduką, o naudojimo instrukcijos mūsiškai nėra, tik angliškai ir kiniškai. Aš tai nemoku. Sakau, kišk tu tą soskę, ir viskas. O jinai bando, slebizuoja, hieroglifus orientalistė perskaitys, matai. O tu paimi ir išverti tą instrukciją. Pienburnis varvanosis. Motina verkia, prieš visą stotelę… Argi kultūringi žmonės taip elgiasi? Tai tu pasivesk į šalį ir išversk, kad niekas negirdėtų. Nuo gimimo aišku buvo, kad monstras gimė. Gėda, ne vaikas. Devynerius metus kentėm. Devynerius ilgus metus… Motina dar gal būtų ir ilgiau kentus… Sakau, gal surado. Neužmiršo tavęs, vis paverkdavo periodiškai. Eisiu ieškot, sako, negaliu.
– Nesurado, nesurado. Ketverius metus nemačiau. O kad dingo, tai nesistebiu. Kas su tavim galėtų gyvent? Su tavim dirbtinis fikusas nuvystų. Bibys (pypt) plastikinis nusileistų. Kai tave šiandien pamačiau, pagalvojau, kad matau vaiduoklį.
Pagal visą logiką tu negali būt gyvas. Motina tave turėjo užmušti. Laiku jūs mane išvarėt/aš pabėgau. Kažkas būtų miręs. Aš/jūs… Taip ir matau tą didelį virtuvinį peilį. Visą kruviną. O dabar dinkit. Dinkit, vaiduokliai, šmėklos! Nes aš jus abu užmušiau.
Berniuko monologą jau kurį laiką stebi policininkas. Bloknotukas, rašiklis kairėj rankoj. Ir bananas, savo vietoj.
– Ką jūs užmušėt, jaunikaiti?
– O koks jūsų reikalas? Jūs iš žmogžudysčių skyriaus?
– Ne, iš narkotikų.
– Nu tai ir nelįskit ne į savo sferą, jei žmogžudystėse diletantas.
– Aš jo nepažįstu! – išsižada ponas Q. sūnaus.
– Tėvo šmėkla manęs nepažįsta… Nekeršysiu už tave.
– Ką stumdai? Čia jau mano sfera. Va blėkutė (rodo ženklelį).
– O ko reikia?
– Aš jo nepažįstu!
– O ko turi?
– Metamfetamino.
– Ko? Kas tas y?
– Tu ką, nematei „Breaking bad“?
– Atsiprašau, telikas sugedo. O nuo to metamfetamino kaip su libido?
– Siaubingai gerai. Bet jei tu pedofilas, tai nieko neparduodu ir priedo dar užmušu. Nors būna tokių metamfetamininių čiulpinukų. Blondinėms ir vaikams labai patinka.
– (Tėvas) O dieve… Aš jo nepažįstu!
– Ne, aš nuobodybė natūralas. Man tris gramus. Čia viskas dėl žmonos… Jos jau seniai nebejaudina mano bananas (pypt). Tai vis bandau kažką naujo… Heroinas jau nebeveikia. Šakės…
– Jums gerai, o mano žmona išvis dingo.
– Kreipėtės į policiją?
– Ne. O padėtų?
– Ne.
– (Tėvui) O dabar dink iš čia, kekše (čia pypsėt reikia? – ne, čia ne keiksmažodis, – bet vis tiek negražus žodis. – Užtai koks puikus daiktas. Aktorių svarstymai). Linkėjimai mamai.
– Ačiū.
– Perduok, kad jinai kekšė.
Ponas Q., ištrūkęs iš dugno, dugne suradęs seniai matytą sūnų, bet neradęs žmonos ir iš sūnaus apie ją nieko naujo nesužinojęs, guodėsi tuo, kad paieškų ratas tapo mažesnis. Bet kad jis dar labiau susitrauktų reikėjo geros idėjos. Kur ieškoti dabar?
4 scena
Dvi merginos gatvėje. Viena sako:
– Imk, patrauk.
– Mane paima ir patraukia, – abi juokiasi. Užsirūko.
– Girdėjai, Mariją vakar maniakas nužudė. 44-a.
– Taip jai ir reikia. Buvo tikra
kekšė.
– Nevaryk ant kolegų. Pati gi kekšė esi.
– Marija buvo visiška kekšė.
– Kas čia dar visiška kekšė – didelis klausimas.
– Jo, čia gali nuspręst tik profesionalai. Koks jūsų talentas? Aš kekšė. Mes tuoj pažiūrėsim. Prašom, – juokiasi abi.
Viena jų staiga dingsta. Kažkas blykst, kažkas drykst ir t.t. antram plane. Kita žvalgosi, tada sako:
– Na ir būk tu dingusi, o man nusišvilpt, – apsižvalgo, numoja ranka, įsikiša ausines, pasileidžia muziką ir eina prie medžio. Atsitupia ir nusišvilpia.
Beniūniuojant jai iš nuogo užpakalio atsėlina ponas Kęstutis su barzda ir peiliu. Barzda ant veido, peilis kairėje. Kęstutis labai laimingas, galėdamas išbraukti iš gyvųjų sąrašo dar vieną prostitutę (46-ąją, kitos 2 moterys buvo vienuolės ir šios klaidos, nedovanotino tragiško apsirikimo Kęstutis sau niekaip negali atleisti, – užsimiršimą jam teikia tik uolus, nuodugnus žudymas ir folkjazz improvizacijos arfa tųdviejų vienuolių gimtojo kaimo užeigoje „Trys mylimos paskenduolės“), prieš tai ją pagąsdinus, pašiurpinus savo kultiniais garsiukais ir judesiukais. Tačiau autorinės Kęstučio išraiškos priemonės lyg į betoninę sieną atsimušė į nuogą kekšės subinę. Mergina įterpė stringus atgal į jų vietą, atsistojo tiesi kaip lendrė (pypt) ir net neatsisukusi pasišalino, palikdama poną Kęstutį vaidinti… medžiams, žolei, paukščiams rudeniniams…
Ponas Q. išvydo susitraukusį, susisukusį kaip sena varpa kūkčiojantį šniurkščiojantį žmogelį. Jis iškart pažino garsųjį maniaką (ponas Q. buvo užkietėjęs jo fanas, net yra parašęs jam ilgą, kupiną susižavėjimo užšifruotą laiškutį, bet atsakymo, kuris buvo irgi užšifruotas ir atrodė taip – tiesiogpadaryktai, – įskaityti nepajėgė. Bet tai dar labiau sukurstė aklo susižavėjimo liepsnas). Kas maestro taip įžeidė? – susirūpino ponas Q. Ponas Kęstutis viską papasakojo rūpestingajam praeiviui. Kęstutis buvo ištiktas giliaus šoko. Jo atlikimo sistema visada veikė puikiai, įspūdingas aukų sąrašas kalbėjo pats už save. O čia viena nedėkinga, neišprususi kekšė neįvertino, įžūliai ignoravo jo talentą. Kęstutis prisipažino, kad širdies gilumoje su siaubu laukė šios akimirkos, bet kad ji ištiks taip greitai… Dar Kęstutis pagrasino, kad jei dabar per 3 minutes negaus pagrot arfa folkjazzo arba bent symphoambiento (pypt), jis už save neatsako ir gali įvykti kažkas siaubingo. Ponas Q. suprato, kad taip ir bus, todėl veikti privalėjo labai greitai, galgi net žaibiškai.
– Ar buvote sutikęs šiandien juodaplaukę mano amžiaus moterį?
– Ką reiškia sutikęs?
– Išbraukęs…
– Gražiai pasakėt… Taip, tris.
– O dieve!
– Klausau? – bet niekas neišgirdo.
– Šiandien gera diena. Buvo, iki tos uogos su subine nuoga… Už ką man tokia bausmė?.. – ponas Q. kitu atveju būtų labai mielai pasiklausęs visokių smulkmenų iš maniakų gyvenimo, bet trys minutės seko…
– Ji buvo brunetė su žilų plaukų sruoga.
– Ne.
– Buvo, buvo. Ir nesidažė tos durnos savo sruogos.
– Nemačiau tokios. Sruoga? O ką, visai gražu. Tokią galvą aš gal net virš židinio pasikabinčiau savo slaptam butely. Tokios galvos nesimėto. Raritetas… Tikėkimės – rytoj… – kaip įdomu, galvojo ponas Q., kitu atveju gal įsiprašytų ir į svečius, arbatos pas kumyrą, pamatytų trofėjų kolekciją… bet laikas, šlykštynė, bėgo kaip barbitūratų pripumpuotas kurtas…
– Jei jūs tokios nesutikot, tai yra šansų, kad ji gyva?
– Manau, taip.
– O kaip jūsų kolegos?
– Matote, šiandien sekmadienis, o dalis mano kolegų maniakų yra pavyzdiniai šeimos žmonės, savaitgalius leidžią griežtai su žmonom, vaikais ir jų tais labradorais redriveriais, kerpa savo pieveles, ant grotelių iš mėsos daro anglį; kiti – uolūs katalikai arba žydai, tai sekmadieniais jiems dirbti – šventvagystė. Tik aš vienas plušu, nes esu suknistas ateistas darboholikas… – Kęstutis būtų dar ilgai kalbėjęs, Ponas Q. tai jautė, bet trys minutės seko, todėl jis atsiprašė, pasiskundęs prostatos niekšybėmis, ir pasišalino. „Šiltas žmogutis, – pagalvojo ponas Kęstutis, – gaila, kad jį nusinešė prostatos niekšybės. Būčiau pavaišinęs jį arbata „Žemuogių pievelė“, parodęs pašto ženklų kolekciją su naktinėmis plaštakėmis, kekšių iškamšas, užleisčiau mėgstamiausią savo plokštelę savo slaptam butely… Ir ką gali žinoti, kas ten būtų toliau…“
Arfą ponas Kęstutis išvydo bordelio vitrinoje, dar beprasidedant jo rūstybės priepuoliui, kurio metu jis rengėsi apversti špižinę šiukšliadėžę parke, jei pavyks, jei pakaks jėgų, nes sunki, o ir nelengvos darbo paros būta (apversta šiukšliadėžė būtų it koks Dada ready made artefaktas – Kęstutis seniai svajojo leisti sau tokią bravūrą, bet susidurdavo su tokiais barjerais, kaip įgimtas kuklumas, etiketo paisymas, stuburo išvarža bei visuomenės nuomonė – o jei nesupras, o jei palaikys vandalizmo aktu?!) ir, pasibeldus kam nors į duris, – pabėgti. Tiesa, arfoje trūko dalies stygų – jos buvo išimtos specialiai, kad striptizo šokėja per tą tarpą galėtų landžioti šokdama. Nebeilgai ji niekins muzikos instrumentus! Čia gi arfa, karve tu! Ji bus… 47-a. Ne, ji bus 48-a. Skaičiaus „47“ pono Kęstučio sistemoje nebebus. „47“ bus kenotafas.
5 scena
Atsitiktinai – dideliam mieste surasti savo žmoną… Čia ne uždavinys, čia fantastinės novelės pavadinimas, galvojo ponas Q. Surasti sūnų kitas dalykas, kad ir šimtą metų nematytą, nežinant, kaip jis dabar atrodo, ar išvis gyvas… Bet sūnus yra sūnus, sūnus yra bendras kraujas, kurį galima išgirsti, sūnus – giminaitis, vienintelis giminaitis, – o žmona? Žmona – jokia giminė. Visiškai svetimas žmogus… Tai kaip tuomet ją suieškoti?
Bent jau nuo Kęstučio rūstybės priepuolio nutolau per šūvio atstumą. Jei sprogęs išsitaškytų įtūžio skeveldrom – nekliudytų…
– Kukū! – išgirdo ponas Q. moterišką balsą ir iškart sumojo, kad tai nei žmona, nei gegutė, nors abi jo vardą žinojo puikiai. – Ar čia yra vyrų? Kukū!
Tada ponas Q. išvydo ją.
– Man padangą nuleido, galėtumėt pakeisti ratą? – kreipėsi į jį Graži Moteris. Pono Q. kairioji koja įaugo į žemę, kita tuo metu, ieškojo jėgų sprukti. Tas galūnių konfliktas įvyko todėl, kad ponas Q. negalėjo atitraukti akių nuo Gražios Moters, bet turėjo tai padaryti, kad paspruktų, nes nemokėjo pakeisti rato. Bet, atrodo, buvo jau vėlu.
– Ku? – ponas Q. pagautas nuleido akis, kreiptasi į jį. – Ponas Ku?
Ponas Q. pakėlė akis. Iš kur ji žino mano vardą?
– Kaip jūs mane pavadinote?
– Ponas Ku.
– Mano vardas Q.
– O koks skirtumas? Skamba tai vienodai. O ko taip išsigandai? Dar neišmokai pakeisti rato? Gal dar nori pasakyti, kad per tiek laiko neįsigijai automobilio? O mano tai tas pats… – Graži Moteris prieina prie jo, įdėmiai žiūri į akis, – Tai kur buvai? Sėdėjai kalėjime.
– Aš nesėdėjau jokiam kalėjime…
– Tai kur tu buvai šitiek metų?
– Tikrai ne kalėjime.
– Bet žiūri į mane kaip ką tik paleistas kalinys. Tavo geriausia savybė. Eiman pas mane ant galinės sėdynės, aš tau viską priminsiu.
Ponas Q. žinojo tiksliai, kad:
1. Graži Moteris nėra jo žmona.
2. Jis nepažįsta Gražios Moters, nes gražių moterų bijo.
Ponas Q. buvo beveik įsitikinęs, kad ši moteris yra prostitutė ir tokiu būdu vilioja klientus. Tačiau jis niekaip negalėjo atsispirti kvietimui ant galinės sėdynės. Ponas Q. nusprendė, kad per daug atsitiktinumų ir reikia viską pačiupinėti nuodugniau.
Automobilis buvo matytas. Bet jie visi vienodi, pagalvojo ponas Q. Jiedu atsisėdo ant galinės sėdynės. Galinė sėdynė taip pat jam pasirodė pažįstama. Bet ir jos visos vienodos…
Graži Moteris ėmė daryti tai, kas visada labai patiko ponui Q. Viskas būtų buvę puiku, jei Graži Moteris būtų darius vien tai, kas labai patinka ponui Q. Bet ji vis prašnekdavo apie ką nors, pavyzdžiui:
– Kaip suprantu, per tą laiką, kai nesimatėm, nepraturtėjai.
– Nei draudimo negavai?
– Nei palikimo?
– Gaila.
– Man labai praverstų…
– Procentas už nelaimingo atsitikimo idėją.
Ponas Q. išsprogino akis. Graži Moteris tai pastebėjo:
– Tai visgi tau pavyko?! Norėjai nuo manęs nuslėpti? Nepavyks, matau tave kiaurai.
– Bet kas gi tau darosi?
Ponui Q. ėmė svaigti galva. O gal čia tik pro langą atgal bėgančio horizonto kaltė? Dežaviu. Su juo tai tikrai kažkada yra buvę.
– Gaidy, tu vėl rankinį nuleidai! – staugė įpykusi Graži Moteris. Bet įpykusi ji jau nebebuvo graži.
– Mano mašinytė… Atleisk, mažule, šitas idiotas vėl tave sudaužė, – susiėmusi galvą kalbėjo vėl Graži Moteris, didžiuliam, nevaldomam nuo didelio kalno atbulom riedančiam džipui.
6 scena
Sveiki visi. Aš esu bobutė. Malonu jus pasveikinti atvykus į spektaklio vidurį. Naudodamasi šia proga noriu pakalbėti apie senų žmonių problemas, nes šiame spektaklyje apie jas nebus kalbama. Taip pat perduoti linkėjimus Valdemarui.
Va mes niekada nebuvom tokios kekšės, kaip dabartinės moterys ir merginos. Nu visko būdavo ir mūsų laikais, ir pasiutusios buvom, raganos ir viską, bet kad taip… Prisiregistruoju pažinčių portale, noriu susirasti draugą neįpareigojantiems santykiams, o ten pilna mergų, ir visos jos ieško sponsorių. Masiškai. Kol aš išsiaiškinau, ką reiškia tas ieškau sponsorių… Dievulėliau… Man tokių dalykų pasiūlė… Ir aš supratau… Nu ir ką reiškia tas sponsorių ieškojimas? Jūs, padorūs žmonės – neatspėsit! Ogi prostituciją. Jos už tai nori pinigų. Nu kūrvos jos, suprantat?! Iškrypėlės mūsų mėlynakės. Išsigimėlės mūsų geltonkasės. Netikit? Užsidarykit savo kiaute ir nieko nenorėkit žinot, labai tipiška. Sakau, Sodoma Gomora, bliamba, kažkokia. Nu gerai, ir mums traukdavo:
– Mergužėle, griūk į ravą, aš pasmailinsiu noragą.
– Mergužėle, griūk į ravą, aš pasmailinsiu noragą.
Bet mes tame rave tą noragą smailindavom ne už atlygį, o iš entuziazmo! Girdit? Ir nerėkaudavom kaip tos iš tinklalapių su daug iksiukų, nevaidindavom ir nieko neimituodavom. Mes dainuodavom! Bet kaip mes dainuodavom! Norit išgirst, kaip mes dainuodavom rave smailindamos noragą? Gerai: Aaaaaaaaa-oooooooooo-uuuuuuuuuuuu…Mhhhhhhhhh etc.
Ir dar viena problemėlė. Aš žinau, kodėl vyrai nekenčia savo žmonų motinų – uošvių, jie dažniausiai teisūs, kad trokšta jų mirties. Bet pačios dukros… Jos perima šią bauginamą tendenciją. Mūsų mylimos geltonkasės šatenės dukrelės, ką jos nūnai pamilo pirkti? Ogi bobučių traiškykles – džipus. Tik ir girdžiu – nepatikėsi, nusipirkau džipą. Tada girdžiu – džipas partrenkė bobutę. Įsivaizduoji, pirkau džipą. Tada girdžiu: bobutę partrenkė džipas, partrenkė bobutę džipas, hameris bobutę sutraiškė nafig.
– Vien bobos dabar už džipų vairų – vieni kablukai ant visureigių šiknų.
– Vien bobos dabar už džipų vairų – vieni kablukai ant visureigių šiknų.
Vien bobos (gal džipai joms kiaušus atstoja?). O iš kur džipai? A? Iš sponsorių. Suprantat? Prisičiulpia babkių, nusiperka džipų ir traiško… Kūrvos dukros traiško savo nelaimingas sengalvėles. Kur mes atėjom? Ką tai reiškia? Ar jos tampa kūrvom, kad užmuštų savo kūrvas, t.y. nelaimingas motinas, ar jos bekūrvaudamos taip degraduoja, kad pradeda traiškyt savo kūrvas, t.y. savo nelaimingas motinas? Va kur klausimas… Va kur klausimas.
Pavydžiu vyrams. Jie visada miršta kažkaip gražiai, elegantiškai – iškrenta per viešbučio langą, užspringsta vėmalais, paskęsta baloje iki kelių arba plaukiodami jachta be gelbėjimosi liemenės – tai taip vyriška, romantiška… O mus traiško džipai. Jokios poezijos. Tik proza, proza, proza. Gležnus bobučių pečius traiškanti kasdienybės proza. Bobučių kaulais grįsti kasdienybės prozos džipų keliai nežinomi…
Atvažiuoja džipas… Atrodo, ate…
