Sąžinės Pra(į)kaitas
Viktorija Ivanova
Kiekvieną rytą su savo sąžine ji susidurdavo duše. Bandydama nuo kaklo ir krūtų nuplauti mėlynes, nušveisti nuo liežuvio naktinį skonį, vandeniu užliedama glamones ir bučinius, likusius ant kūno. Kuris virpėdavo ne vien nuo malonumo, bet ir purtomas gėdos. Ji jau nebeklausdavo savęs „kodėl?“, tik, šampūnu plaudama plaukuose tebejaučiamus prisilietimus, linguodavo galvą „ir vėl, ir vėl, ir vėl“ tempu. Ji kantriai klausydavo savo pačios priekaištų, kol ant veido kapsėdavo lašai. Ir tiek. Alkūnių neprausė. Suvyniojusi virpantį kūną į nuskalbtą chalatą, palikdavo sąžinę kažkieno vonios kambaryje.
Šalia ji atsirasdavo vakarais. Kaip slinkdavo jos dienos, niekas nežinojo. Rytą išeidavo, vėlai vakare ateidavo. Niekas, pas ką ji nakvojo, net nebuvo tikras, ar ji turi namus. Ar tiesiog daug vyrų.
Mylėti jos nemylėjo. Nė vienas. Bet įsimylėję buvo visi. Ir ji pati – įsimylėjus visus, nemylinti nė vieno. Paprasčiausiai nemokėjo. Nemokėjo ir vilioti. Nemokėjo gundyti. Nemokėjo koketuoti, flirtuoti, maivytis. Tiesiog atsirasdavo tinkamu laiku. Šalia to, kuriam būtent tuo momentu reikėjo būtent jos. Ji nepuldavo. Įslinkusi kaip šešėlis tarsi atsiprašydama nusišypsodavo ir žvilgsniu klausdavo „kaip laikais?“. Ir to užtekdavo. Pokalbiams iki paryčių. Suokalbiams iki išsekimo. Rytais ji neišeidavo vogčiomis. Net ir pabudus laukdavo, kol galva, padėta ant tos pačios pagalvės, atmerks akis. Nusišypsojus atsikeldavo, pabendraudavo duše su įkyriai spengiančia nuotaika ir išslinkdavo. Antrąnakt iš eilės ateidavo tik paprašyta.
* * *
Jie sėdėjo ant plačios palangės, už lango snigo. Iš pirmo žvilgsnio romantiška atmosfera tebuvo dviejų pusiau miegančių, pusiau rūkančių žmonių migla. Įprasti kliedesiai švelnino ilgesį. Ne vienas kitam. Kažkam, ko nebuvo. Tik dėl to ir kalbos. Tarsi adresuojamos ne vienas kitam. Tiesiog neadresuojamos. Baltuose popieriaus vokuose daug juodų akiduobių, susiliejančių į iki banalumo nuzulintas kalbas. „Aš bijau tave prarasti lygiai taip pat, kaip bijau sutikti vėl. Man be tavęs taip gera. Ir taip bloga. O kai tu šalia man… gera. Ir bloga. Juk tu žinai, kad esi negraži. Bet tu taip trauki, kad aš pamirštu visas prievoles ir pasižadėjimus. Kas tu per padaras?“
Daug kas jai kartodavo, kad ji naivi. Nes tarėsi turinti sąžinę ir vertybes. Sąžinę turėjo tikrai, o vertybės kito. Ar buvo švelniai adaptuojamos prie patogios situacijos ir pateisinamos dvigubos moralės. Tokia jau jos prigimtis. Sako, turėtų atnešt laimę. O dorybė verčia jos siekti.
– Ką man tau atsakyti? Aš daug apie tave galvoju, bet ne visada. O kas aš per viena, atsakyti negaliu. Neturiu laiko to išsiaiškinti, nes noriu suspėti būti laiminga.
– Laiminga? Tai ar esi?
– Esu.
– Laiminga?
– Taip.
– O kai būni ne su manimi, su kitu vyru, ar būni laiminga?
– Taip.
Nenorom, tačiau apie savo vyrus ji mąstydavo nemažai. Visi jie buvo jos. Nė vienas jai nepriklausė. Ir ji buvo visų, niekam nepriklausanti. Pati sau nedrąsiai šypsodavosi į petį, kol kuris nors bučiuodavo kaklą. Jos akys spindėdavo, kol liejosi pokalbiai. Ir tik kartais ji kūkčiodavo. Duše. Laiminga ji būdavo, bet ne buvo.
– O būni nelaiminga?
– Būnu.
– Kada?
– Aš labai labai bijau būti viena.
– Bet juk būni.
– Būnu.
– Ir kas tada?
– Baisu.
Ji žiūrėjo pro langą į žibinto menkai apšviestą gatvę, kuri pamažu vis labiau balo. Žibintas skleidė gelsvą jaukią šviesą. Tokioje šviesoje ji jausdavosi graži. Iš profilio. Pasuko galvą į šoną ir laukė. Kol jis ją pabučiuos. Tačiau jis į ją nežiūrėjo. Žiūrėjo pro langą. Į žibinto menkai apšviestą gatvę, kuri pamažu vis labiau balo. Žibintas skleidė gelsvą jaukią šviesą. Tokioje šviesoje ji būdavo labai graži. Iš profilio. Jis patraukė žvilgsnį nuo lango jos link. Net jei kambaryje šviesa nebuvo gelsva, vis tiek ji pasirodė esanti šiek tiek graži. Jis ją pabučiavo. Bučiavo ilgai, šaltais pirštų galais švelniai vedžiodamas punktyrus paausiais.
Ji griebė jo veidą rankomis ir ilgai žiūrėjo į akis, mintyse kartodama „Suimk mano dūžtančią galvą į savo delnų vėsumą. Veido dykviete nubėk tarsi lietus. Priglusk. Prie mano klampaus vienišumo“. Kiekvienąkart ji laukė šio stebuklingo sau momento, kai lyg užkeikimą mintyse tars žodžius, kadaise užsifiksavusius. Nežinia kur. Nežinia kodėl. Nežinia kam.
Jo veidas ėmė pamažu tįsti ir nuo smakro ėmė varvėti oda. Sraunus upelis tekėjo jos dilbiais ir sustojo alkūnėse. Šiek tiek kvepėjo prakaitu. Ryte alkūnių neprausė.
* * *
Ji glostė jo sunkią galvą, padėta ant jos kelių. Trumpi šiurkštūs plaukai. Neklusnūs. Jis pirštu vedžiojo jai per suplyšusias pėdkelnes. Su juo visuomet taip. Plyšta pėdkelnės.
– Parašyk man ką nors.
– Pats pasirašyk.
– Parašyk.
– Čia tu – rašantis. Aš tik būnanti.
– Tai įkvėpk mane.
– Nemokama mūza?
– O kuriai mūzai moka?
Ji ironiškai šyptelėjo. Jau tiek kartų buvo pavadinta mūza, kad pradėjo bijoti imsianti tuo tikėti. Netrukus visai nebejus realaus savo būvio ir patikės esanti kažkieno išgalvota. Mistinė. Būtybė.
– Parašyk.
– Kam?
– Paskaitinėsim… Aptarinėsim… Pasimylėsim…
– Pasigailėsim.
Jis buvo vienintelis vyras, su kuriuo ji nesimylėdavo. Bandė save įtikinti, kad matyt, jį labiausiai myli. Ji aukštino bučinius ir glamones. Po jų kūne jausdavos tęstiniai tirpuliai. O permiegojus – vien purvas. Geiduliai numalšinti, tižus išglebimas ir vulgarios katės murmesys pasąmonėje. Tačiau tikėjimas tuoj atšokdavo nuo odos vos pradėjus su savimi apie tai kalbėtis. Tada ji tiesiog sau primindavo, kad matyt, jis tiesiog labiausiai traukia. Ir ji nesimyli su juo vien todėl, kad nori sau keršyt už nesugebėjimą susirast laimės.
Ji taip ilgai laimės ieškojo, kad nusprendė nebežaisti šito kvailo žaidimo ir pati ją pasidaryti. Dabar tik rinko reikiamas medžiagas.
Jo pirštai klaidžiojo jos plaukuose, o ji, bepiešdama smilių galiukais ant jo nuogos nugaros apskritimus, krizendama kandžiojo jam lūpas. Pulsuojančias karščiu ir su švelniu kraujo atskoniu. Ji negalėjo nustoti šypsotis. Ir vis paniškai kibosi į jį, žinodama, kad vis tiek teks. Sąlyginės laimės prieskonis vis temdė budrumą. Vis bandomas aukštinti momentalumas vertė monumentalumą pamiršt. Savęs apgaudinėjimai apie „čia ir dabar džiugesį“ be perspektyvų. Ar galima gauti laimės avansu? Ji suėmė jo galvą į delnus ir mintyse ėmė kartoti užkeikimą. Taip intensyviai, kad pusė jo veido išsilydė ir tekėjo jos alkūnių link. Kiek išsigandusi ji sustojo. Ir ramus jo veidas užmigo delnuos.
* * *
Grįžo iš dušo ir lėtai ėmė rengtis. Suplyšusias pėdkelnes kėlė kuo aukščiau. Paslėps suplyšimus po sijonu. Lėtai sagstėsi marškinių sagas – nuo apatinės. Apsivilko megztuką. Pabučiavo jį į kaktą, o jis, apsivijęs jos kaklą rankomis, parsigriovė ją atgal į lovą.
– Neišeik.
Ji papurtė galvą.
– Tikrai neišeik. Pabūk. Išeisiu aš.
– O kur tu eisi? Aš galiu ateit vakare.
– Aš nežinau, kada grįšiu. Pažadėjau pavakarieniaut su savo mergina, ji grįžo iš Italijos. Trumpam. Vakarop būsiu namie. Noriu grįžęs tave čia rasti.
Ji linktelėjo. Palindo po antklode ir, bebučiuodama jo nuogą krūtinę, juto, kaip dar labiau plyšta pėdkelnės.
* * *
Visą dieną jie prasivartė lovoje. Juokėsi. Glamonėjosi. Snaudė. Tyrinėjo vienas kito kūną – nedrąsiai ir smalsiai. Mėgavosi užsimiršimo begalybe. Kol susiprato. Jis, išsiritęs iš lovos, kuo skubiausiai įšoko į džinsus, apsivilko marškinėlius, susigriebė keletą reikalingiausių daiktų ir leidęs sau (ir jai) pasimėgauti dar vienu ilgu bučiniu, išskubėjo. Ant slenksčio jai mirktelėjęs užtrenkė duris. Kaip pigiame filme tas trenksmas nuaidėjo jos ausyse. Tebesišypsojo, bet juto lūpų kampus svyrant žemyn.
Giliai įkvėpė oro. „Svarbiausia būti sąžiningu prieš save“. Taip visuomet kartojama. Ir ji tai kartojo sau. Ir kaip viskas vis tiek visada nesąžininga. Ji tik stengias gyvent paprastai. Kaip lengviausia. O tai iškrypsta priešinga kryptimi. Kaip būti laimingai, neturint laimės. Nesąmonė. Kažkokie kliedesiai. Virpesiai. Atgarsiai. Sambalsiai. Balsiai mąstyti niekada nepavyksta, mintis – sako – už žodį greitesnė. Tai ir nulekia nepavejamai, kol pati stringi pauzėj. „Reikia išsivirti arbatos“. Kaip senyvo amžiaus nesuvytusiai moteriai, tebegyvenančiai prisiminimais. Tik ta kvaila arbata tepaguos. Mat verdant vandeniui prisiminsi, kokie pirštai tave čiupinėjo. Ne pirštai – laimę. O kas? O kas iš to?
– Kad aš turėčiau tiek laimės, kiek sąžinės…
Prisidegė cigaretę. Nudelbusi akis apžiūrinėjo pėdkelnes. Pelenus purtė ant kojų. Goslus gomurys užliūliuojamas dūmų karto. Dažnai keičia paklodes keisti žmonės. Jos nespėja įšilti ir prisigert žmogiško kvapo. Kuo skiriasi žmogiškas kvapas nuo moteriško? Čipolinas turėjo kvapą. Moterų riešai vilioja. Bet jie būna ir stambių kaulų – o tai gali klaidinti. Kartais didžiausia dviprasmybe patampa tiesmukumas. Sutrinki. Triko. Vyras su puantais. Vyras. Su jais maloniau. Švelnus atlaidumas. Apgailėtinas draugo pavyzdys. Nes neįtikimas. Nes ne standartinis. Kaip atsiranda standartai. Kaip keista – standartinės mažumos. Standartinė beprasmybė. Standartinis… trilitrinis. Paprastas. Ir prastas. Bet pačiam suprantant? Paprasta ir prasta. Pati žinau. Tai todėl taip paprasta? Be nuopelnų. Be žiūrovų. Kaip mėnulis. Va! Kaip mėnulis. Todėl ir šalia kad būčiau. Kaip būti nebūnant. Kaip nepūt pūnant. Be vualio kaip be pirštinių. Ilgų, iki pat alkūnių. Ne, iki alkūnių negalima. Puoselėti. Lieti. Taupyti. Lytėti. Turėti! Turėtiturėtiturėti! Kas tas jausmas, kai jausmų neturi.
Užviręs arbatinukas grąžino į realybę. Nusipurčiusi kvaitulingų minčių debesį, ausyse tebezvimbiant pripylė verdančio vandens į puodelį. Ir į vazoną ant palangės.
– Kai užaugsi, būsi šalavijų arbata. „O aš kai užaugsiu, būsiu laimė“ pasakė belytė pelytė. Šaukšteliu, kuriuo maišiau cukrų puodelyje, iš alkūnių išrinkau vyrų sutekėjusius veidus. Sukroviau į puodelį vietoj arbatžolių. Maišiau, maišiau, maišiau. Kaip kreipinys. Sutirštėjo, sukrutėjo, sujudėjo, palytėjau. Pelytė. Tokia cilindriška. Tokia beviltiška.
Durys trinktelėjo, ji bandė už nugaros kažką slėpti. Minkštais žingsniais priartėjęs prie jos, ėmė uosti plaukus. Ji visa virpėjo. Veidas buvo perkreiptas – tarsi be galo laimingos ir viskuo nusivylusios. Jis bandė klaust, kas yra, bet ji parkrito ant grindų. Kūkčiojo pratisai. Jo veidas pabalęs, pėdos irgi. Ji labai labai negraži, visas veidas išpurtęs, tįstantis, lūpos perkreiptos. Jis bando ją bučiuot, bet abiem tai šlykštu. Klausinėti neverta, bijoti baisu. Atsigulė lovon ir ji greitai užmigo. Tarsi būtų paryčiai. Jis ilgai vartėsi lovoje. Apkabinęs ją pajuto begalinę šilumą. Keistas artumas moteriai, kurios absoliučiai nepažįsti. O tiesą pasakius, net nenori. Tik malonu, kai ji šalia. Kaip šalikas. Ji tyso, o tau šilta. Ir užtenka. Galėtų taip nuolat.
* * *
Rytą pabudęs jis pirmąkart nerado jos šalia. Nors tikėjosi. Ant plonos popierinės nosinės – pieštukas. Ir labai smulkus raštas.
„Žinai (Lor)ką? Norėčiau būti visa iš gryno vyno ir pati save išlakti. Kad nebeliktų. Moterys šneka ne iš baimės nebūti, o iš baimės, kad niekada nieko nebuvo nėra ar (ir?) nebus. Ne tik profesionalai jaučia skirtumą tarp (patenkintos) moters (druskų) vonioj ir moters (tupinčios po verdančio vandens srove) duše (kai čiurkšlės užgožia kūkčiojimą). Erzina moterys isterikės, ypač kai kliedesiai klejoja nervinio virpulio krečiamam kūne.
Aš pasidariau savo laimę. Bet ji tik cyptelėjo ir pabėgo švelniai atsiduodama vyrišku prakaitu“
