“Scanorama”, arba Kaip kuriami mitai
Žydrūnas Drungilas
Skandinavų kinas jau treti metai aplanko tris didžiuosius Lietuvos miestus su keliaujančiu Šiaurės šalių kino forumu „Scanorama“. Klaipėdoje šio festivalio filmus pristatė jo meno vadovė dr. Gražina Arlickaitė, o jo programą buvo galima pamatyti „Žemaitijos“ kino teatre lapkričio 25 – gruodžio 1 dienomis.
 |
| Kadrai iš „Scanoramos“ atidarymo filmo – įžymiojo Larso von Triero trilogijos antrosios dalies „Manderlėjus“. |
Nors tai viena iš retų progų susipažinti su naujausiais Šiaurės šalių filmais, žiūrovų anšlago nebuvo, o pagal „Scanoramos“ lankymo Klaipėdoje statistiką klaipėdiečiai tik pamažu pratinasi pažinti Šiaurės kaimynų kiną.
Dar nematytas amplua
O apsilankyti ir pajusti šiaurietišką energiją buvo verta. Festivalio programoje šiais metais, be naujienų ir klasikos, atsirado specialios programos: „Nusikaltimas ir bausmė“, Šiaurės šalių ekranizacijos „Visatos angelai“. Vilniaus bei Kauno žiūrovai dar galėjo pamatyti ir personalinių retrospektyvų: Luko Modysono, Mikos Kaurismakio, taip pat Ingmaro Bergmano filmų.
Klaipėdoje rodyta „Scanoramos“ programa buvo daugiau nei perpus mažesnė (17 filmų), tačiau pakankamai įvairi ir šviežia. Nemaža dalis filmų buvo su teminiu pavadinimu „Nusikaltimas ir bausmė“ ir slėpė kitokį, dar nematytą (bent jau man) šiauriečių kino amplua – siaubo, detektyvo ir trilerio žanrus.
Priminė realybės šou
 |
| Naujausią skandinavų kiną klaipėdiečiams pristatė dr. Gražina Arlickaitė. Į „Scanoramos“, kaip ir į „Tinklų“, filmus uostamiestyje rinkosi daugiausia jauna publika. Nerijaus Jankausko nuotraukos |
Kai kurie filmai, pavyzdžiui, politinis trileris apie Danijos politiką „Karališki žaidimai“, atrodė panašūs į mums gerai pažįstamą nesibaigiantį lietuviškos realybės šou: nešvarios politikų intrigos, sąmokslai, kova dėl valdžios. Šiame įtaigiame režisieriaus Nikolajaus Arcelo filme gilinamasi ne tik į politinę korupciją, bet ir į žurnalistinės etikos niuansus: galimybę manipuliuoti medžiaga, iškeliant išgalvotus faktus. Teko girdėti, kad amerikiečiai norėtų pagal šį scenarijų sukurti savo filmą. Ko gero, jis galėtų būti puikiai pritaikomas kone visose šalyse.
Gangsterinė absurdo komedija „Blyksinčios šviesos“, sukurta scenaristo ir režisieriaus Anderso Tomo Jenseno, iki mažiausių detalių ryškina komišką situaciją, į kurią patenka keturi Kopenhagos gangsteriai, priversti bėgti ir slėptis miško glūdumoje, kur jie, spaudžiant aplinkybėms, atidaro restoraną.
„Iliuzijų traukinys“ – tai dar viena ekscentriška komedija, kuri galutinai įtikina, kad skandinavai (šiuo atveju švedai) turi subtilų humoro jausmą.
Larso von Triero įžvalgos
„Scanoramos“ atidarymo filmas – Larso von Triero trilogijos antroji dalis „Manderlėjus“ – provokatyvi sociopolitinė alegorija, pastatyta, kaip ir trilogijos pirmoji dalis „Dogvilis“, pagal brechtiškos dramaturgijos principus.
Sąlygiška erdvė – pustuštė scena – ir alegoriška situacija ne panaikina, o tik sustiprina aiškias užuominas į amerikiečių karo Irake situaciją ir jų požiūrį, kad verta siekti laisvės ir demokratijos, nepaisant aplinkybių ir galios santykių.
„Manderlėjuje“ svarbūs tampa galios, laisvės, rasiniai klausimai, tačiau „Dogviliui“, mano manymu, kur kas universaliau pasisekė pažvelgti į žmogiškojo ego problemas.
Įdomu bus pamatyti, kuo užsibaigs Triero įžvalgos apie amerikietiškąjį pasaulio modelį trečiojoje jo trilogijos „Amerika – galimybių šalis“ dalyje, kuri turėtų vadintis „Vasingtonas“ (taip „s“, o ne „š“!).
Eksploatuoja mirtį
Daugelio festivalyje matytų filmų socialinių ir psichologinių temų svorio centras persikelia iš taip gerai skandinavų klasikos ištyrinėtų vyro ir moters santykių plotmės į žmogaus ir aplinkybių bei likimo teritoriją.
Tačiau gyvenimo tragizmui, personažo giliems išgyvenimams ir traumoms pabrėžti matytuose filmuose kažkodėl dažnai eksploatuojama artimo žmogaus mirties tema, tarsi vienintelė įmanoma pagrindinio personažo katarsio galimybė.
Turiu galvoje neprastus, bet pagal panašią situaciją kuriamus personažų paveikslus filmuose „Uno“, „Žiemos pabučiuoti“, „Sušalusi žemė“, „Šaltos spalvos“, „Vestuvių ir laidotuvių muzika“.
Gal tai tik įrodo, kad socialinė ir dvasinė atmosfera šiuose kraštuose yra pakankamai gera, tad dramatizmui pabrėžti ieškoma išorinių priemonių ar aplinkybių.
Jungia geokultūra
 |
| Kadrai iš Šiaurės šalių kino festivalį užbaigusios subtilaus norvegų kino humoristo Bento Hamerio juostos „Faktotum“. |
„Scanorama“ apglėbė Islandijos, Švedijos, Danijos, Norvegijos, Suomijos kinematografiją. Tačiau pastebėjau, kad po festivalio filmų daugiausia tenka kalbėti ne apie konkrečią šalį, o naudojant terminą „Skandinavija“ (žinoma, jai priskiriant Suomiją ir Islandiją). Kodėl? Matyt, todėl, kad žiūrint „Scanoramos“ filmus galima pajusti tam tikrą vientisumą, vienovę, jungiančią filmus, sakytume, geokultūrine Skandinavijos jungtimi. Tai nebūtinai koks transcendentinis vientisumas, nors yra ir jo.
Į akis krinta ir tokie dalykai, kaip šalių bendradarbiavimas statant filmus. Vos ne kiekvienas filmas sukurtas, prodiusuotas dalyvaujant kelioms šalims, dažniausiai kaimynėms (pvz., Norvegijai, Švedijai, Danijai). Todėl kartais sunku atskirti, kieno, kurios šalies šis ar kitas filmas. Net ir kalba bendradarbiaujant nėra didžiausia kliūtis: įdomu stebėti tuos pačius aktorius keliuose skirtingų skandinavų šalių filmuose, su visai kitokiais vaidmenimis, naujuose amplua.
Pravardžiuoja Trolivudu
Tai verčia susimąstyti, kodėl Lietuvoje nėra filmų instituto ir kas vienija mūsų tris mažas Baltijos šalis. Galėtų vienyti kokia sava „Dogma“, o ne dogmos ir konkurencija.
Bendradarbiavimas Skandinavijos šalių kino rinkoje vyksta ne dėl talentų trūkumo, o dėl filmo biudžeto, t.y. pinigų. Koprodukcija yra svarbi norint, kad filmą pamatytų platesnė, tarptautinė, auditorija. Vienas iš kino fondų, esantis Švedijoje, Trolhetene, netgi pravardžiuojamas Trolivudu, mat šis fondas finansuoja apie penkiasdešimt procentų Švedijos filmų, pradedant Bergmanu ir baigiant Modysonu.
Filmų institutai ir kiti kino fondai (ypač regioniniai) Šiaurės šalyse padengia nuo 20 iki 60 procentų statomo filmo sumos, kitos dalies tenka ieškoti kaimyninėse šalyse. Taip vyksta kooperavimasis ir bendradarbiavimas, taip surandami panašumai. Tokiu atveju žiūrovas turi galimybę ieškoti ir pamatyti tų šalių skirtumus.
Šiaurės trauka
Pati geriausia reklama valstybei (ar regionui, Skandinavijos atveju) yra kurti apie save gražius, įspūdingus mitus ir juos palaikyti. Ko verti vien filmų pavadinimai: „Havajai, Oslo“, „Graži šalis“(Niceland), „Sušalusi žemė“, „Blyksinčios šviesos“, „Žiemos pabučiuoti“, „Tamsūs miškai“, „Šaltos spalvos“ – taigi turime tamsią, šaltą ir neįžengiamą, bet paslaptingą ir viliojančią Skandinaviją.
Tokius filmus geriausia žiūrėti lietingą lapkričio pabaigos vakarą kino teatre ar žiemos vakarais prie židinio. Taip ir kuriami mitai, taip ir randasi nenugalima Šiaurės trauka.
