Scenos dėžutė pasakai sugauti

Scenos dėžutė pasakai sugauti

Gitana Gugevičiūtė

„Eglė žalčių karalienė“ – savotiška Lietuvos vizitinė kortelė“, – sako Vytautas V. Landsbergis, po šešiasdešimties metų į Klaipėdos dramos teatrą parvedęs Žilviną ir Eglę.

Klaipėdos dramos teatre atgimusioje „Eglėje žalčių karalienėje” (rež. V.V.Landsbergis) Eglę vaidina J.Puodėnaitė, Žilviną – E.Brazys. Žilvinas (E.Brazys) savo vaikams nenoriai pasakoja apie žemiškąjį pasaulį.

Su dedikacija

Režisierius spektaklį dedikuoja 1946-aisiais pastatytai K.Jurašiūno pjesei „Eglė žalčių karalienė“ (rež. J.Gustaitis, muzika J.Švedo), ženklinusiai teatro atgimimą pokario Klaipėdoje. Bandau įsivaizduoti, su kokiu jauduliu į premjerą ėjo tie, kurie matė „aną“ pastatymą arba jame vaidino!..

Scenoje – viena gražiausių lietuvių liaudies pasakų, perpasakota etnokosmologų J. ir D. Vaiškūnų, praturtinta ištraukomis iš V. Mykolaičio-Putino meilės lyrikos bei jo poemos „Eglė ir Žilvinas“ ir liaudies dainomis.

Pokario metais daugeliui Eglės išlydėjimas į nežinomybę asocijavosi su realia grėsme, su karo ir pokario netektimis, o „kraujo banga“ ženklino kruviną lietuvių tautos situaciją. Šiandien spektaklis teigia, kad žmonės linkę sunaikinti aukštesnes harmonijos jėgas tik todėl, kad jų nepažįsta.

Transformuoja mitą

E.Barauskaitės Žyniuonė Joninių naktį suka „pasakų ratą”… Vytauto LIAUDANSKIO nuotraukos

Režisierius priešpastato du pasaulius: žemiškąjį (aštrių formų, dalgių, prievartos) ir vandenų (aptakių formų ir jausmų, harmonijos).

Dailininkė R.Skrebūnaitė sukūrė santūrią ir funkcionalią scenografiją. Į viršų pakilusi „žemiškoji plokštuma“ tarsi panardina žiūrovą į mėlynos prieblandos, jūržolių, nugludintų akmenėlių, saulės blyksnių, kuriuos veidrodėliais bando sugauti Žilvino ir Eglės vaikai, gelmę.

Spektaklyje Eglės ir žalčio mitologema priartėja prie kiek transformuoto „amžinojo sugrįžimo mito“. Sentimentali žmogaus prigimtis ragina grįžti į praeitį, „prie šaknų“, todėl Eglė bet kokiomis priemonėmis siekia atlikti tris užduotis, išspręsti užuominas, kurios spektaklyje „suvertos“, „sudėliotos“ iš akmenų.

Religijotyrininkas G.Beresnevičius teigė: „Tolimiausi praeities įvykiai ir moderniausios idėjos rymo ant tų pačių archetipinių pagrindų, istorija ir mitas susipina nuolat atsikartodami, pagrįsdami vienas kitą ir šitaip universalizuodamiesi iki kosminių vyksmų lygio“. Vanduo, ugnis, žemė, akmuo – tokios kertinės mitinių transformacijų išeitys spektaklyje.

Atpažįstamas braižas

Žiniuonė (E.Barauskaitė) ir Ežerinis (R.Pelakauskas) Joninių naktį suka „pasakų ratą“ ir kviečia veikėjus pasekti pasaką dar kartą, vildamiesi, kad pasaulis pasikeitė, tapo geresnis, ir istorija galbūt turės kitą pabaigą. Deja… Režisierius pasakos neperrašo, bet suteikia viltį – Žiniuonė žada pakartoti ritualą „kitais metais“. Judesys ratu tarsi simbolizuoja ne tik reiškinių cikliškumą, patirties ir likimų pasikartojimą, amžinąjį sugrįžimą, bet ir liudija pastangą atkerėti (šiuo atveju – žmogaus aklumą, tamsumą).

Spektaklio specifiką, matyt, lemia universalus jo adresatas (spektaklis visai šeimai). Jam būdingos frontalios mizanscenos (gyvieji paveikslai), tiesmukas liaudies muzikos integravimas, iliustratyvumas, didaktika – „Eglė žalčių karalienė“ tęsia režisieriaus programinių pastatymų sąrašą, joje lengvai atpažįstamas V.V.Landsbergio braižas.

Šalia jau patyrusių dramos teatro aktorių scenoje pasirodo ir Klaipėdos universiteto Menų fakulteto vaidybos specialybės trečiakursiai studentai A.Eismantas (Ąžuolas), G.Bejeris (Uosis), D. Švirėnas (Beržas) ir R.Idzelytė (Drebulė). Ir atrodo, reikia pripažinti, ne blogiau nei scenos senbuviai.

Stipri įtaiga

Apie kokius nors „išskirtinius“ vaidmenis kalbėti būtų sudėtinga, nes visi jie kuriami panašiai – kiek romantizuojant, stilizuojant judesį ar būseną, todėl „romantiškasis pakilumas“ – ryškus spektaklio bruožas. Todėl ir veikėjų (tėvas – akt. L.Kasulaitis, motina – V.Kojelytė, pirmoji sesuo – E.Jackaitė, antroji sesuo – A.Tručilauskaitė, pirmasis brolis – V.Jočys, antrasis brolis – E.Jokubauskas) intonacijos kiek monotoniškos ir „apibendrintos“, t.y. sunkiai individualizuojamos. Todėl Eglė (J.Puodėnaitė) ir Žilvinas (E.Brazys) tampa „svarbesniais“ tik todėl, kad vaidina pagrindinius vaidmenis ir dėvi „prabangesnį“ sceninį rūbą (nesudėtinga jų vietoje įsivaizduoti pagal tą patį principą kuriančius vaidmenis, pvz., A.Tručilauskaitę ir E.Jokubauską). Viskas sklandu ir tikslu – tarsi knygos iliustracijoje.

Ir vis dėlto vienos dalies spektaklis, pabaigoje pražystantis kraujo purpuru, jaudina, nes pasakos įtaiga tokia stipri, kad žūsta viduje gyvenanti „šnipinėjanti asmenybė“ ir įvyksta „patikėjimo stebuklas“. Amžinos gėrio ir blogio, meilės, ištikimybės, išdavystės temos suskamba…

by admin