Senas balaganas
Laurynas Katkus
Nespalvotas
Jam sutemos tik juoką kelia.
Visi pažįsta jo eiseną lėtą-
žibintas kairėj, dešinėj – pistoletas.
Išėjęs pensijon, jis grįžta į gimtą miestelį,
Trokšta ramybės (su žmona išsiskyręs);
bet po savaitės gatvėj randa moterį
negyvą –
tas didelės nakties detektyvas.
Jis ilgai tyli, galvoja, atidžiai tiria,
vietą ir laiką, ir žmones, kurie šnibždas
apie girioje nusikaltėlių lizdą.
Po savaitės be jokių rezultatų
jis sėdi smuklėje, geria brendį ir rūko.
Daili padavėja pripildo stikliuką
ir šypsos taip, kad jis ją pamato.
O ryte moters lavonas pradingsta.
šlubis sargas mušas krūtinėn –
Jis per naktį nemigo, balandžius maitino.
Komisaro veidas mįslingas lyg sfinkso.
Kai skausmingi trimitai skelbia – finalas
artėja,
iš tamsos išnyra garbanota senutė,
aukštuomenės laikrašty radus žinutę.
O reikalas toks: pensijon išėjus siuvėja
sužinojo, jog komisaro skyrybų
nebuvo.
žmona paliko despotą vyrą –
rašė laikrašty- galutinai nervams pairus.
Išėjo kaip stovi ir dingo.
Datos sutampa. Senutė atkakli, teisinga
pasimeldė ir sukvietė vyrus.
Komisaro mylimoj nakty švysčioja
žibintai.
Miestelis visas susirinkęs žiūri,
kaip skyla tamsaus namo durys.
Kambariai tušti; tik rūsio spintoj
randa jos lavoną, ledais apdėtą ir
padabintą.
Tada palėpėj trinkteli šūvis.
Komisaras ant laiptų nugriuvęs.
[Lithuanian Thriller Poetry Vol.I]
***
KOKČIAI ŽALI
SU MAŽOM ATAUGĖLĖM
JŪRŽOLIŲ PLAKAMI
AITRŲ KVAPĄ SKLEIDŽIANTYS
PRAKAITUOTI VERČIANTYS
BURNĄ IŠDŽIOVINANTYS
ŽIURKES TUJINANTYS
ŠEŠĖLIŲ PATIKĖTINIAI
DEMONŲ BENDRININKAI
ANT DULKĖTŲ LENTŲ
RŪSIO AGURKAI
[Lithuanian Horror Poetry vol.I]
Sena Žvaigždė
Iš ciklo „Dainos Tau“
Senoji žvaigžde Adaldžyza,
tu vis dar linksma ir nepasiduodanti
likimui,
tavo balsas vis dar skamba kaip varpelis,
ir žvakės šviesoj tu vis dar mirksi
ilgomis blakstienomis.
Vis dar. Bet prisimink,
senoji žvaigžde Adaldžyza,
kaip rytais tu kosti ir dūsuoji,
kaip virpa tavo keliai
ir kokia garankšlėta tavo nugara!
Tu įžengi scenon – plojimai.
Nedažytos grindys braška po tavo
kulniukais,
tu nusilenki ir žiūri salės gilumon.
Ten sėdi jiedu – ten Juodoji Sonia, tavo
varžovė.
Tu matai – skaisčiai blizga jos plaukai
ir žinai – grakšti jos eigastis!
Jų taurėse šneka šampanas –
ir kyla tavo jausmai, ir stringa balsas.
Švilpimo nesulaiko net ir sunkūs kulisai.
Ką darysi, ar atidarysi savo žiedą,
senoji žvaigžde Adaldžyza?
Kam skirtas gėrimas, kurį dabar ruoši?
[Lithuanian Soap Poetry Vol.1.]
***
O jūs kiaušiniai, kiaušiniai, kiaušiniai,
Kokie jūs nesvietiškai gražūs,
Jūs turite trynį auksinį,
Ir baltymą turit nemažą!!
O jūs kiaušiniai, kiaušiniai, kiaušiniai,
Šį rytą jus muša ir valgo,
Ir vyną ragauja (kai kur ir degtinę),
Madonos, tarnai ir hidalgai.
O jūs kiaušiniai, kiaušiniai, kiaušiniai,
Geltoni, raudoni, žali,
Jūs primenat mano tėvynę,
kur žmonės paprasti ir mieli,
Kur galvas pakeičia kiaušiniai,
Deja, per dažnai toj šaly,
Nes galvos – tai viena, o kita – kiaušiniai,
Tą ir be Velykų suprasti gali.
2005 III.28. Stokholmas
[Lithuanian National Identity Poetry, Vol. X]
Graudulinga giesmė apie Peugeot 306
Oi tas mūsų pežiukas
tas prancūzų ožiukas
kas rytą irgi kas dieną
jį žvilgsnių girdome pienu
bet jam duok tik vyno
t.y. bešvinio benzino
nors pilam benziną geriausią
bet tas užsispyręs neklauso
sustoja per vidurį gatvės
vaizduoja atėjus senatvę
supjauna stabdžius ir motorą
sumąsto kitokių logiškų norų:
pakeiski ratus ir užtamsinki langus
kad gėda nebūtų prieš svetimą dangų
vairuok kaip kaimynė ir nesikeiki
tada gal paliks tavo kaulai sveiki
ir dar: jei nenori važiuoti taksi
išlipęs visad sakyki „merci“
dėl šito pežiuko visai ramybės nustojau
tik vaikštau ratu ir rankom mosuoju
[L‘Homme et la Technologie, Vol.Y]
Ant geležinkelio tilto belaukiant žiemos
Aure: į klaną įsibrido žalias pankas,
o prietemoje nuo klientų ilsis bankas.
Aure: ir tos mergytės padėvėtos,
Kur niekur sau neranda vietos.
Tamsus ir susiraukęs pardavėjas
Dešrelę varto atsidėjęs,
Ir aitrios vidutiniškai garstyčios
Ant žemės kapsi kaip patyčios.
Sudilusį lyg peilį turko
Mėnulį debesynai murkdo,
O suktas oras vėl įtikinėja
Kad esam ne pas Fricą, o Bombėjuj.
Sustok, sustok, krūtinę atlapojęs,
Pakils tuoj metroseksualas vėjas,
Ir užpustys blizgučių sniegas
Visus, kas kruta ir nemiega,
Ir pamatysi: ant lauko pliko
Tik kelios būdelės apykreivės likę…
[Europa im Dialog, Vol. 2000]
