Senjorai

Senjorai

Algis Kuklys

Jaukioje kavinukėje netoli teatro gėriau kavą. Akys iš karto nukrypo į kampe stovintį staliuką, prie kurio sėdėjo trys senukai žilais plaukais. Jie dėvėjo paprastus rūbus, bet veidai ir sklandžios kalbos apie žinomus žmones iš karto atskleidė, kas esantys. Ypač patiko, kaip jie bendravo su jaunute padavėja.

Ar jūs, panele, man padarysite kavą su grietinėle?

Žinoma, pone…

O man, gerbiamoji, padarykite anglišką arbatą. Kaip visada, tokią pačią…

Senukai matė, kad juos stebi kiti kavinės lankytojai, tai nesąmoningai truputį pozavo. Girdi, pasižiūrėkite, kaip bendraujama, pasižiūrėkite, miestelėnai.

Prisimeni, Ričardai, „Žaldokynės“ spektaklį, kai zakristijonas Rūta iš tiesų į sceną įbildėjo neblaivus?

Kur neprisiminsi…

Pasigirdo tylus juokas.

Taigi, Ričardai. O tam aktoriui, vaidinusiam zakristijoną, taip atsitiko ne iš blogos valios. Tiesiog dieną prieš tai jis šventė žymios aktorės jubiliejų, o kitą dieną jam reikėjo vaidinti spektaklyje.

Svarbiau, kad spektaklio režisierius buvo labai patenkintas jo pasirodymu, nors nežinojo tikros aktoriaus situacijos…

Oficiantė atnešė arbatą ir kavą, senukų veidai iš karto nušvito. Juk visa tai atrodė kaip ritualas, atliekamas kiekvieną dieną tuo pačiu laiku. Todėl netrukus prie jų staliuko prisėdo dar keletas senjorų ir taip pat užsisakė arbatos ir kavos. Jie niekur neskubėjo, nesinervino, todėl nerūpestingai šnekėjo apie teatro spektaklius bei perskaitytas knygas. Ir apie viską jie turėjo savo nuomonę. Tačiau, lyg susitarę, jie nediskutavo apie politikus, tarsi jų nebūtų, tarsi gyventų kitame pasaulyje.

Ar atmeni mūsų laikų primadoną? Kiek ji turėjo šaunių gerbėjų… Berods vienas konservatorijos studentas dėl jos nusižudė. Ar žinai tą įvykį?..

Taip, Ričardai, tai – liūdnoka istorija. Toks menininkų gyvenimas…

Na, atšils orai, tai paimsiu į rankas meškerę ir patrauksiu prie ežerų. Gal palaikysite man kompaniją?

Žinoma, Alfonsai. Tavęs nevalia vieno palikti, kad kokia undinė į ežero gelmes neįtrauktų.

Vėl nubangavo tylus juokas, bet Alfonsas dėl to neužsigavo. Juk visi vienas kitą seniai pažinojo, o ši kavinukė stovėjo priešais dramos teatrą, kitoje gatvės pusėje. Todėl čia užsukdavo ir jauni aktoriai, ir scenos apšvietėjai, bet prie senjorų jie niekada nesėsdavo. Juos stebėdavo iš toliau, lyg ne šio pasaulio būtybes. Kartais ateidavau ir aš, kai reikėdavo su kuo nors susitikti, kava iš tiesų buvo puiki, be to, ir jaunos padavėjos mokėjo simpatiškai šypsotis. Todėl mane ir kitus nuolatinius lankytojus jau pažinojo.

Kartą, kai netikėtai prapliupo rudens lietus, užsukau į šią kavinę ir, laukdamas, kol prie manęs prieis pardavėja, klausiausi tyliai sklindančios muzikos, žvelgiau pro didelį langą, pro kurį matėsi skubantys žmonės su lietsargiais rankose. Ir tas vaizdas labai priminė prancūzų impresionisto E.Manet kūrinius. Paskui žvilgsnį nukreipiau į teatralų staliuką, prie kurio šį kartą sėdėjo ir moteris, į mane atsukusi nugarą. Tačiau, kai prie jos prisiartino padavėja, ji lėtai pasuko veidą ir aš su nuostaba pastebėjau, kad jis panašus į žuvies galvą: išsprogusios akutės, ilga nosis ir blyški veido oda. Daugiau jos veido nemačiau. Senjorai tuo metu komentavo kažkokį straipsnį, kurį perskaitė „Respublikoje“, o aš, pavalgęs ir sulaukęs geresnio oro, palikau kavinę.

Tas ruduo tapo įsimintinas dėl to, jog tapau tėvu, nes gimė pirmagimis sūnus, sujaukęs įprastą mūsų gyvenimą. Dabar daug ką reikėjo daryti kitaip: susitikimai, kelionės tapo antraeiliais dalykais. O liūdniausia, kad žmona neteko ankstesnio žavesio, tarsi koks nematomas vampyras būtų iščiulpęs trečdalį kraujo. Vėliau, kai ji šiek tiek atsigavo, atsargiai jai primindavau mūsų keliones, draugus ir jaukias kavines, kuriose ji valgydavo mėgstamus ledus arba grietinėlę. Ji šypsodavosi, atsidusdavo, po to pusbalsiu ištardavo „taip taip“. Bet po dešimtmečio ši nostalgija mūsų jau nekankino, nes atmintis taip pat išblunka kaip ir fotografija, palikta ant palangės.

Kartą su žmona ir ūgtelėjusiu sūnumi aplankėme tą pačią kavinę, kurioje rinkosi senjorai. Tačiau iš karto pastebėjau, jog tarp jų nesimatė Ričardo, Alfonso ir dar keleto. Jie tikriausiai susirgo arba čia niekada neateis. Bet ne šitas vaizdas mane pribloškė.

Kai kitos dienos vakare grįžau iš darbo, prie vieno šiukšlių konteinerio išvydau lyg ir matytą moters figūrėlę. Aš sustingau, į ją įsmeigęs akis. Staiga moterėlė pasuko veidą, kuris atrodė itin panašus į tą pačią tylenę, kuri sėdėdavo kavinėje su anais senjorais. Ji nusuko galvą ir vėl kuitėsi tame konteineryje, rankoje laikydama lazdą. Sugrįžęs į namus, apie tai papasakojau žmonai, kuri taip pat nustebo.

Po konteinerius rausiasi vyrai, bet ne moterys. O gal tu suklydai?

Ne. Ten buvo moteris. Ir veidas panašus į anosios, kuri ateina į kavinę.

Mielasis, bomžai kavinėse nesilanko. Tu paprasčiausiai suklydai. Nepyk.

Labai noriu būti suklydęs.

Gerai. Sėsk prie stalo, nes atauš sriuba.

Kada mes paskutinį kartą lankėmės teatre?

Turbūt prieš kokį šimtmetį.

Kitą savaitgalį eisime į teatrą. Ruoškis…

Bet aš neturiu padoraus rūbo, mielasis.

Užtai esi padori moteris. To ir

užteks…

by admin