Šiandienių pasaulių portretai
2-osios garfikos bienalės „Now Art Now Future. Esamasis laikas“ pėdsakais Klaipėdoje
Gytis Skudžinskas
Dabar pavasaris ir jau nebebūtų pavasaris toks, koks jis yra, jei Lietuvos miestuose neįsisiūbuotų vizualinio meno forumas „Now Art Now Future”. Uostamiestyje šio renginio sumanytojai ir organizatoriai šį pavasarį pristatė tris parodas, kurias vienijo bendra įžvalga – „Esamasis laikas”.
Apie bendruomenės būvį
Gyvename dabar akistatoje su vizualios informacijos pertekliumi, o užsispyrę tyrinėtojai tvirtina, kad apskritai mes net 75 procentus informacijos įsisaviname padedami regos.
Atvaizdas, įvaizdis, vaizduotė tapo ne tik viena raiškos ir jutimo formų, bet ir dominuojančiu susikalbėjimo kodu. Vaizdiniais neretai paremti ne tik asmeniniai tapatybės ir savojo „aš“ pranešimai, bet ir kolektyvinės patirties, atminties ar savivokos deklaracijos.
Klaipėdoje pristatytos autorinės Hiroaki’o Miyayama’os, Davida’os Kidd, Sirkku Ketola‘os parodos taip pat aiškiai formulavo uždavinį – kalbėtis apie bendruomenės būvį šiandieniame pasaulyje. Skirtingose geografinėse vietovėse gyvenantys ir kuriantys menininkai vis dėlto turi vieną bendrą vardiklį. Tai – bendruomenė, jos studijos, sisteminimas ir analizė.
Kaip kodų sistema
Stebėdami japono H.Miyayama’os parodą „Pasakojimai apie Gendžį” P.Domšaičio galerijoje susiduriame su vaizdu išreikšta labai lokalios ir griežtai hierarchizuotos bendruomenės projekcija. 55 graviūros, inspiruotos fundamentalaus literatūros veikalo, kuris, galima sakyti, atitinka Bibliją ar graikų mitus, seka griežtai suformuluotomis plastikos taisyklėmis.
Prieš bemaž 1000 metų parašyta knyga formavo tautos estetinių ir etinių pranešimų turinį bei formuluotę. Estetinė kategorija Aware siejama ne tik su vidiniu jausmu, bet ir su tuo, kas atsispindi išorinio pasaulio daiktuose. Ši nuostata byloja, kad pagrindinis Japonijos aristokratijos gyvenimo principas atsiveria širdies (minties) ir išorinio objekto tarpusavio harmonijoje.
Iki XVI amžiaus nusistovėjęs griežtas kanonas tapo Edo (senasis Tokijo pavadinimas) laikotarpio didybės simboliu ir vietos tradicijos kertiniu pamatu. Menininkas, einantis šiuo keliu, išsako bendras nuostatas ir puoselėja tradiciją. Kitaip tariant, palaiko bendruomenės savivokos ir kolektyvinės atminties įtvirtintą raiškos hierarchiją. Mes, europiečiai, šioje parodoje galime grožėtis plastikos turtingumu, technine meistryste, bandyti interpretuoti, bet nemeluokime sau ir pripažinkime, kad nuostabios graviūros lieka šios unikalios ir be galo savitos tautos uždarų kodų sistema. Suvokti H.Miyayama’os kūrinius tik kaip dekoratyvius estetikos objektus yra nedovanotinas japoniškosios kultūros skurdinimas.
Sukuria nerimo atmosferą
Panašiai elgiasi ir fotografė D.Kidd iš Kanados, kurios darbai eksponuoti Klaipėdos dailės parodų rūmuose. Ji savo didelio formato archyviniuose sidabro lakštuose projektuoja Vakarų pasaulio bendruomenės savijautą. Šiandienės vizualios kultūros artefaktai autorės atvaizduose griūte užgriūva suvokėją. Pranešimai dubliuojami, antrina vienas kitam, prieštarauja ir sukuria nerimo atmosferą. Čia nebeaptiksime nugludintos pranešimo formos, bet aiškiai atpažįstame savieigoje susiformavusias perteklines vizualias manifestacijas.
Pagrindinės autorę dominančios temos – tai šiuolaikinio pasaulio įtampos, atsirandančios dėl neatslūgstančio vizualios informacijos srauto. Paradoksalią situaciją sukuria neatitikimai tarp rodyti, atrodyti ir parodyti, o tai sąlygoja ir vizualumo dominavimą. Nors ir naudoja daug tekstinės informacijos, menininkė ją vis tiek dažniau paverčia neverbaliniu elementu kitų objektų apsuptyje.
Fotografijų problematika skleidžiasi tarp trijų pagrindinių polių: vaikystės, moteriškumo ir vizualiosios kultūros istorijos. Didelė dalis vaizdinių, atkeliavusių iš vaikystės prisiminimų, susipina su suaugusios moters fantazijomis ir baimėmis, o pasąmonės srautas padiktuoja sprendimų logiką.
Be reklaminės industrijos diktuojamos dominuojančios formos, autorę domina ir meno istorija. Antai viename atspaude ji preparuoja postfotografijos guru Jeffo Wallo inscenizacijas. D.Kidd panaudoja tą patį spontanišką ir teatrališką dokumento sukūrimo metodą, kuris tampa prisodrintu dabartinės visuomenės portretu.
Paverčia atrakcija
Trečioji paroda, pristatyta Klaipėdos žiūrovams Kultūrų komunikacijų centro galerijoje, – suomių menininkės S.Ketola instaliacija „Nuspalvinti”.
Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad būtent šioje parodoje mažiausia bendrabūvio nuostatų. Čia, atrodo, dominuoja automatiškas veiksmas, kuris dažniausiai pasireiškia instinktyviai, kai stengiamės atsiriboti nuo supančios aplinkos.
Mechaniškas popieriaus lapo spalvinimas, pasireiškiantis, kai stengiamės atsiriboti nuo nemalonių jausmų, nepatogių situacijų, bandome išsivaduoti nuo dominuojančios objekto įtakos. Psichoanalitikai tokių veiksmų rezultatą laiko lobiu tiriamajam darbui, o menininkė paverčia vienijančiu ir bendruomeniškumą skatinančiu veiksmu.
S.Ketola hiperbolizuoja nevalingą veiklą, paversdama ją žaisminga ir atraktyvia aplinka. Užuot bandžiusi deklaruoti vienokį ar kitokį pranešimą, autorė išlaisvina suvokėjo sustabarėjusį požiūrį į meninę praktiką.
Šiandien itin propaguojama kolektyvinė kūryba suomės instaliacijoje išsiskledžia kaip bendrinė meninė saviterapija.
Post scriptum
Trys skirtingos, bet apie šiandieną ir bendruomenes bylojančios parodos yra nuostabi dovana uostamiesčio gyventojams. Bet taip pat susiduriame ir su bienalės „Now Art Now Future” koncepcijos neišbaigtumu. Kuratoriai vis dar siūlo tai vadinti grafikos bienale, bet iš trijų parodų tik viena atitinka žanro nuostatas. Bepigu anglakalbiams, jie turi terminą „graphic” ir turi – „print”, kurie atskiria grafiką kaip žanrą ir atspaudo meninę praktiką.
Galbūt kitoje bienalėje sulauksime ir lietuviško „print” atitikmens.
