Sukant nuo Rambyno, į rytinę pusę,
Keleriškių žemėj, širdie, atsidusi.
Kupra akmens kalno, stingus lyg vežimas,
iš lūpų į lūpas eina padavimas:
Kunigaikščio kiemas čia kadais klegėjo, –
kalba žmonės, – gėris sidabru žibėjo.
Daiktai, kerčios, rūbai… skleidė delčios grožį,
krykštavo dukružė, tarpo tartum rožė.
Gražų sutarimą Laima skreite supo,
kolei svetimšalis dvaran neužsuko.
Visas turtas – žirgas, kamanos iš tymo.
Kaipgi pravarytum? Priėmė nakvynei.
Vynu jį vaišino, sočiu kąsniu pildė,
bet mintis – gyvatė supratimą gildė:
„Ne dukra, o turtai svečią atviliojo… “
Savo vienaturtei tėvas riktavojo:
– Maldos jo – kitokios, kėslais piktais gilia,
mano sutikimo – nesulauksi! – tilo.
Aukštą kaktą raukė: -Turto vyras geidžia,
nemylės tavęs toks, angim tokie žeidžia.
Bet ar pasakysi jaunai, svajos saldžios,
kai melu liežuvis melodingai beldžias.
Naktys, kai žvaigždėtos, jaunaties ragelis,
taip grakštus, plazdėti nori, kai širdelė.
Pastangos tėr bergždžios artimųjų, žodžiai.
Laimės sirpsta varčios, žvilgsnį geri godžiai.
Vestuvių vežimas – kieme kunigaikščio,
prieš namiškių valią vedasi dukraitę.
Regi tėvas, žodžio – niekas nesiklauso,
tarsi žirniais sieną. Skausmą skausmu prausia:
– Pasakykit viena, kiek tetruks žaidimas?
Kur nuves toks aklas jūs užsispyrimas?
Jaunikis į ūsą šaiposi, kerštingai:
– Į bažnyčią, tėvai, – mintys nuodėmingos.
Kai dukra ranka jam iš vežimo moja,
sielvarto nelaiko, kumščiu pagrūmoja:
– Geriau šaltu akmeniu, dukra nieko dėta,
su arkliais, vežėčiom virsk, išsižadėta,
jei tėvų tikėjimo, prosenelių dvasios.
Skausmu siela temsta – protą juk pamesi.
To juk tik ir laukia demoniškos jėgos,
į širdies piktumą – pulkais susibėga.
Juk prakeikė tėvas dukrą išsūpuotą.
šlynu dangų traukė. Plyšo, biro gruodas.
Viesulais, perkūnais klojo žmogaus klausą.
Vestuvių vežimą, kur jaunieji glaustės,
žemės dangą skyrę, kėslus ar suprasi,
nardino į tyrę purvo, gilyn nešė.
Vestuvių vežimas, likimas neprašė,
sąstingyje guli. Riedulį atrasit,
jei pro šalį eisit ar važiuosit, žmonės,
išgirsite gailią mergelės dejonę.
Sukant nuo Rambyno, į rytinę pusę,
Keleriškių žemėj skaudžiai atsidusit.
onutele
