Sigitas Poškus: „Susireikšminti savo žaidimuose – ydinga“

Sigitas Poškus: „Susireikšminti savo žaidimuose – ydinga“

Kristina KUČINSKAITĖ

Į kai kurias knygas galima pažiūrėti iš kelių pusių. Galima apžiūrėti viršelį, jį pauostyti, palaižyti. Galima paskaityti knygos aprašymą ir reikšmingai atsidusti. Galima perskaityti ir visą knygą, o tai padarius jaustis šiek tiek intelektualesniam nei prieš tai. O galima ir tik šiaip, visai neįpareigojamai nusišypsoti…

Sigitas Poškus žada parengti antrą „Re/konstrukcijos“ leidimą. Kaip pats sako – užtaisys skyles. Darijos VASILIAUSKIENĖS nuotrauka

Rašytojas Sigitas Poškus suteikia visas šias galimybes. Juolab kad viena po kitos sekė dvi jo knygos – Autoriaus/Redaktoriaus „Re/konstrukcija“ ir Stasio Grigulio „Pakeliui iš Liliputijos“. Vienoje autorius ir redaktorius kandžioja vienas kitą savo neišvengiamoje bendrystėje, nagrinėjami tekstai bei siūloma pačiam skaitytojui prisidėti prie knygos kūrimo.

Kitoje knygoje pašaipiai reflektuojama visa mūsų istorija – nuo herojiškų Vytauto Didžiojo laikų iki šiandieninių akimirkų. Ganėtina laiko distancija leidžia pamatyti, ir kokia romantiška, riterių romanus menanti Adolfo Šapokos „Lietuvos istorija“, ir kuo kvepia sovietinių laikų degtinėlė.

Ne į tų knygų analizę leidomės su rašytoju. Tokių pokalbių ir taip gana. Šiek tiek banalios mėtų arbatos ir pusiaukelė tarp dangaus ir žemės (kaip kitaip vadinti aštuntą aukštą?) – tinkama vieta pašnekesiui apie viską nuo pradžių.

­- Tai kaip dabar gyvenate, Sigitai?

– Nuvažiuoju kur nors ir gyvenu. „Mano namai po kepure“, kaip kad Širvys sakydavo.

Visas mano gyvenimas yra labai keistas, nes dažniausiai darau tai, ko nemėgstu daryti. Gyvenu pats su savimi. Pasirodo, kad visą gyvenimą taip ir gyvenu. Kita vertus, kai kokį mėnesį tarp keturių sienų pasėdi skaitinėdamas, rašinėdamas, atsiranda poreikis pabendrauti. Išbėgi kaip desantas – pabendrauji, pabendrauji ir vėl grįžti.

Vis dėlto žmogus yra socialus gyvulys. Ir nori nenori kartais reikia bendravimo.

– Iš Jūsų kalbos supratau, kad vienatvė – geras dalykas.

– Yra vienatvė ir yra vienišumas. Vienišumas – absoliutus negatyvas, kai nebegali pats savęs pakęsti. Aš taip dar niekada nesu pasijautęs. Vienatvė yra natūrali kiekvieno žmogaus būsena. Mes joje ir gyvename. Ir ateina laikas, kai pradedi susivokinėti savyje. Ir velniškai daug dalykų pasirodo nesvarbūs, ypač visokio plauko socializacijos. Žmogus visų pirma gyvena sau.

Iš to ir atsirado „Re/konstrukcija“.

– Kada pradėjote taip susivokinėti?

– Kiekvienas mąstantis padaras – berniukas ar mergaitė – pradeda mėginti apibendrinti savo patyrimą būdamas 32 metų (bendra taisyklė). Kažkada, kai vienu metu turėdavau septynis užsiėmimus, esu pastebėjęs, kad pats svarbiausias iš jų – sėdint ant kalnelio stebėti žmones.

– Kiek dabar tų užsiėmimų?

– Nė vieno. O kai žiūrėjimas nuo kalnelio į žmones yra vienintelis darbas, tai nebeteikia malonumo. Tas žiūrėjimas turi būti laisvalaikis, nuvogtas nuo darbo.

O darbų esu visokių dirbęs…

– O koks pats įdomiausias?

– Vienoje gamykloje už pinigus grojau bosinėmis kanklėmis.

Aišku, bosinės kanklės – tai iškrypimas. Jei istoriškai pažiūrėtume, tai tokio daikto nėra. Bet susovietinti tautiečiai šitaip išreiškė savo meilę tėvynei – liaudies muzika, tai kaip be bosinių kanklių…

– Neseniai Jus buvo ištikęs infarktas. Žmonės, išlipę iš sunkios ligos patalo, mėgsta kalbėti apie tai, ką gera jiems davė ta liga. Ar turite ką pasakyti apie tai?

– Aš nieko gero neatradau ligoje. Tik tai, kad nusiprausi ir jau esi pavargęs, pasikloji lovą ir esi liežuvį iškišęs. Gero ko nors – ne. Kita vertus, aišku, su dangum pasišnekėjus, smegenys kažkiek keičiasi. Reabilitacijoje sužinojau, kad tiems, kam su širdimi kas nors yra buvę, „pavažiuoja stogas“ – jie žudosi. Paradoksas: žmogus, atgriebtas iš mirties, gali pakelti ranką prieš save. Man poveikis kitoks – aš mirties nebebijau.

– Ar tai gerai?

– Tai velniškai blogai, nes daug kas nebeįdomu. Palygini reikšmingumus: čia gyvenimas, čia mirtis, čia tai – ką prispurdėjai šiandien. Ir matai, kad tai nieko nekeičia. Pradedi mąstyti, kokia prasmė tavo buvimo, tavo darbų. Lieka tik esminiai dalykai: šilta – šalta, alkanas – pavalgęs, pamylėtas – nepamylėtas… Smulkmenų nebėra.

O tą infarktą gavau rašydamas „Re/konstrukciją“. Toks esu, kai rašau – rašau nesustodamas.

– O kaip abi tos knygos atsirado? Kodėl?

– Kokius trejus metus nieko nerašiau ir nedirbau. Buvo laikas, kai reikėjo susivokti, kas aš toks, ką aš myliu, ko nemyliu, ko noriu, ko nenoriu, kas turi prasmę, kas neturi.

Kita vertus, nė vieno dalyko nesu parašęs dėl to, kad noriu rašyti.

Kiekvienas tekstas atėjo, graužė taip, kad turėjau užrašyti. Bet tai nėra iš noro rašyti. Aš nieko nenoriu, aš tingiu. Net tingėti tingiu.

„Re/konstrukcijoje“ kaip inkliuzai įdėti 10-15 tekstų iš kažkada „Klaipėdoje“ spausdintų „Penktadienio žodžių“. Įsivaizduok, tupi paukščiukas ir rašau apie jį, o šalia tekstai apie tai, kaip kažkas apsivogė… Supratau, kad tai, ką rašau, yra gerai, kai senutė kaimynė pradėjo sveikintis su manimi, pasakė –-„gerai, sūneli, rašai“. Iš to mėginau padaryti knygą. Iš „laikraštienos“ knygą. Kamavausi, kol dėliojau. Kas laikraštyje išspausdinta – vienadienis daiktas. Dėti tokį į knygą – tuštybių tuštybė. O norėjosi. Tai iš beveik pusantro šimto tekstų atrinkau gal 10-15. Tokių, kuriuos galima į knygą dėti. Ir dabar skaitydamas galvoju, gal be reikalo, gal reikės išmesti antrame leidime.

O „Pakeliui iš Liliputijos“ – satyra, humoras.

– Kodėl „Re/konstrukcijoje“ tokia neįprasta teksto struktūra, literatūros sąrašas?

– Visų pirma, aš seniai besu skaitęs gerą lietuvių autoriaus prozos knygą. Tiesą sakant, visai nepykčiau, jei paliktų kokius „Pragiedrulius“, o visa kita sudegintų. Gailėčiau kokių 10-15 knygų. Bet tikrai ne daugiau.

Per pristatymą citavau Greimą: „Nepaprastai sunku kalbėti apie prasmę ir pasakyti ką nors prasminga. Vienintelis būdas tinkamai tą daryti – sukonstruoti kalbą, kuri nieko nereikštų. Tada galbūt nustatytume tą objektyvinantį nuotolį, kuris leistų neturinčiu prasmės diskursu kalbėti apie prasmingą diskursą“. Prieš jį ir prieš semiotiką nieko neturiu, tai – įdomūs žaidimai. Bet tai žaidimai dėl žaidimo, žaidimai, kaip Hesė sako, stiklo karoliukais. Jie niekur neveda, nieko neduoda. Man gražu, bet tas gražumas – ne mokslas. Ir šioje knygoje „užmuilinimas“ pseudomoksliniais pagrindais labai matyti.

– Nepatinka mokslininkų kalbėjimo maniera? Gal tai nėra jų puikybė, o tiesiog kompleksas?

– Mokslinis žargonas yra normalus dalykas, tai – priemonė perteikti turinį. Kas kita, jei tik jis, žargonas, yra esmė, ir nieko juo nepasakoma. Pavyzdžiui, man patinka skaityti Šliogerį, jis „vėjus“ rašo, bet bando kalbėti lietuviškai. Jis laužo, suka kalbą, kad ji būtų instrumentarijus jo minčiai išreikšti.

Filosofuoja visi, kas tik gali. Ir koks skirtumas – vienu Šliogeriu mažiau ar daugiau. Beje, ir viena „Re/konstrukcija“ mažiau ar daugiau, taip pat – jokio skirtumo.

Ir tos mano knygos nei turi, nei neturi prasmės. Kam nors neturi prasmės, kad jas rašiau aš, o ne kas kitas. Kam nors. Išskyrus mane. Man pačiam buvo svarbu ir įdomu – ir kalbos suvaldymas, ir visumos struktūrinimas, ir formos žaidimai.

Juk yra daug žaidimų. Užuot smėlio dėžėj žaidęs – jau per didelis tam esu – rašinėju. Nematau jokio esminio skirtumo tarp tų žaidimų. Kitam šieną pjauti yra žaidimas.

Daug yra žaidimų. Ir susireikšminti savo žaidimuose – ydinga.

by admin