Silikoninis pokalbis apie žvaigždes

Silikoninis pokalbis apie žvaigždes

Šiuolaikinės tekstilės paroda „Pasidauginam” prabilo apie gausą, tiražą, meną ir jo imitaciją

Ignas Kazakevičius

O žvaigždės iš tiesų krito praėjusį giedrą savaitgalį. Tikėtina, kad bent kelios jų sukrito ir į paskutinę Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) metų parodą. Kaunietės Audronės Andrulevičienės „Bespalviai“, Jūratės Kazakevičiūtės „Marionette“, Bronės Neverdauskienės „Tiražas Nr.1 (Laukite tęsinio)“, Monikos Žaltauskaitės-Grašienės „Pakaušiai“, Rasmos Noreikytės „Užmerkta“ ironizuoja apie žmogų ir jo liečiamą realybę.

Instaliacija „Marsas” (B. Neverdauskienė ir A.Andrulevičienė) ir garsusis J.Kazakevičiūtės zuikis „Marionette”įsikūrė Meno kiemo dirbtuvėse, o pagrindinė paroda – galerijoje. Penkių kauniečių merginų šiuolaikinės tekstilės paroda „Pasidauginam” byloja apie gausą, tiražą, meną ir jo imitaciją. Kalbamės su viena iš autorių – įspūdingų fluorescuojančių akių autore B.Neverdauskiene.

Sustok, akimirka žavinga

– Ekspozicijoje yra ir specialiai KKKC sukurtų kūrinių, yra ir senesne data ženklintų. Kas vienija juos visus ir parodoje dalyvaujančias menininkes?

– Silikonas. Tiesiogine ir perkeltine prasme. Štai silikoninės kaukės, eglutė, R.Noreikytės kūrinyje „Užmerkta“ silikonu impregnuoti siūlai. Ką duoda ši medžiaga? Odos pojūtį. Švelnumą, slidumą, lytėjimo malonumą. Mūsų darbus net privalu čiupinėti, glostyti. Ypač eglutę. Jei nežinai iš ko ji sukurta, dingsta pusė paslapties ir žavesio. Paglosčius ją pagalvoji – iš Marso? „Kosminį” potyrį lemia keista struktūra, kažkas glotnaus ir srovenančio, tarsi sausas vanduo.

Mus vienija ir dėmesys anatomijai, kūno dalims, kurias vertiname kaip laikinosios žmogaus amžinybės (iš serijos „Sustok akimirka žavinga”) simbolius.

– Ką reiškia „pasidauginam”? Ar menas turi dauginti pats save? Ir ką menininkai daugina?

– Menininkai daugina ne tik savo, bet ir žiūrovų fantazijas. Toks jų darbas. Žiūrovams telieka „nusikabinti” fantaziją iš rūbų spintos ir pasimatuoti, sau priderinti.

Mes dauginame save, kad galėtume daugiau kūrinių sukurti. Tie beveik scenografiniai veidai, akys. Beveik mūsų emocijos, beveik mūsų gyvenimas. Kodėl beveik? Kaukę reikėtų suprasti kaip pauzę, kaip kūrybinio proceso nuotaiką. Proceso, apie kurį kalbame tik būtuoju laiku. Nors kurdamos realiai stengiamės padauginti ateitį.

Klaikuma ir dvasingumas

– Todėl tos kaukės tokios spalvingos, klaikios ir ekspresyvios?

– Taip, taip. Todėl neretai žaliuoji įsijautęs, kai nesiseka, ir išsišiepi visais dantimis, kai sekasi.

– A.Andrulevičienės „Bespalviai”- tos pačios kaukės – negražios, šiurpina… Kodėl nesistengiate pateikti gražaus žmogaus veido, gal dirbtinai jį pagražinti? Juk kuriate personalinę istoriją.

– Kokios esame, tokios esame. Ir mūsų kaukės – kaip fotografija be montažo. Nei pridėsi, nei atimsi. Mylėkite arba ne. Kai mes matome žmogų, visų pirma, regime tinkamą arba netinkamą objektą meniniams eksperimentams. T.y. pirma pastebime jo veido kaulų struktūrą, o po to mąstome, kokią silikoninę kaukę įmanoma nuimti.

– Parodoje matome žmogaus kūno dalių replikas. Kodėl jus domina žmogaus anatominės detalės, o ne jo dvasia? Juk dvasinį grožį apdainuoja visos tautos ir visi orfėjai, visi lyrikai ir delyrikai.

– Anatomija arčiausiai mūsų, labiausiai suvokiama mums ir žiūrovams, kurie tapatina ją su savimi, stengiasi įsivaizduoti, kokią kaukę būtų galima nuimti nuo jų pačių. Kitaip tariant, žmogaus išorę lengviau „perskaityti“.

– O ar šiuo būdu jūs nepataikaujate publikai?

– Manau, kad kiekvienas menininkas pataikauja publikai, tik ne kiekvienas prisipažįsta. Kiekvienas, kuris viešai eksponuoja savo darbus, trokšta dėmesio, pagyrimų ir pyragų. Kiekvienas turi narcizismo. Daugiau ar mažiau, bet kiekvienas jo tikrai turi. Menininkas galvoja apie savo deklaracijų perskaitomumą. Trumpai tariant, jeigu eini į sceną, turi žinoti ir nujausti publikos reakciją ir būti jai pasiruošęs. Ir jau nuo tos akimirkos prasideda flirtas su publika.

Beje, sakykite sąžiningai, ar daug kas tos sielos ieško? Nagi, kas turi būti pavaizduota, kad būtų suprasta kaip sielos ieškojimas? Lyriškas peizažas su briedžiu? Saulėlydis a la manet ar čiurlioniški skiedalai? Atsibodo tas amžinas visur ir visada kalbėjimas apie sielą. Mes kūryboje siekiame, kad išorė taptų dvasinga. Kaipgi kitaip. Tik graikiškai!

– Jūsų parodoje dominuoja galvos detalės ir viena kita koja. Kodėl ne pilvas, rankutės, moters šlaunys ar kitos svarbios vietos, be kurių negimsta poezija, ir apskritai niekas negimsta?

– Šiuo atveju poeziją rašome mes, moterys. Antai Monika Žaltauskaitė-Grašienė plinkančiuose „Pakaušiuose” pavaizdavo vyro kompleksus. Vyrai to nemato, tačiau žino ir kankinasi. Parodoje šie kompleksai koncentruoti ir atsukti prieš jų akims. Vėlgi veide daugiau emocijų nei krūtyse ar subinėje. Ir kalbame juk apie dvasingus paviršius, ar ne?

Aistra tekstilei

– Jūsų meną pavadinčiau aseksualiu. Nuo jo net aistros žiežirbos nesukyla. Vyrauja logika, konstrukcija, dizainas, technika. Sakoma, kad menas – vidaus atspindys. Bet jūs atrodote linksmos, pašėlusios ir gyvenimo geismo kupinos. Tai gal maskuojatės? Ką manote apie kompensacinio meno mechanizmo poveikį žmogaus vidui ir kitą metafiziką?

– Tai gal jums aistros nekyla, o kitiems kyla. Nesąmonės! Mes seksualios, linksmos, ir menas toks pat, ir mus tobulai atspindi. Ką jis mums kompensuoja? Sparnus ir erdvę, kurią nuolat tyrinėjame godžiais žvilgsniais. Atstoja miegą ir pavasarį, pro kuriuos pralekiame tomis atviromis akimis. Menas mums neretai atstoja ir pokalbį, ir orgazmą. O sakote, kad jis aseksualus. Manau, norintiems turėtumėte leisti pasimylėti tame neoniniame kambarėlyje po akimis – žvaigždėmis (juokiasi).

– Jūs eksperimentuojate su kūnu. Jus domina kūnas. Ar ryžtumėtės eksperimentuoti su savuoju ne vizualine, o fizine prasme? Tarkim, paralelė: vokiečiai iš žydų darė lempas ir rankinukus, o indėnai lupo skalpus baltiesiems ir nebaltiesiems. Kažkas yra pasakęs, kad tai galėtų būti neblogi šiuolaikinės tekstilės eksponatai…

– Nors žiauru, bet tam tikrame kontekste tai galėtų būti pateikta kaip tekstilės kūriniai. Žmogaus kūnas yra interaktyvi tekstilė. Šiltas, lankstus, jaukus, reaguoja į aplinkos poveikį. Ar eksperimentuočiau su savuoju? Siūlote jį adyti, prasiūti ir siuvinėti? Ne, bijau skausmo. Kol kas pakanka virtualaus.

– Kas gi pagaliau yra tekstilė? Kodėl silikonas, šilkografija ultravioletinėje šviesoje pristatomi kaip tekstilė? Kiek šiandienos tekstilė yra nutolusi nuo tradicinės dailės sampratos?

– Tekstilės sąvokoje šiandieną telpa viskas – joje daug skulptūriškumo, tapybiškumo ir grafiškumo. Tekstilė jau nebetelpa tekstilėje. Sąvoka „tekstilė“ kartais tampa būtina, kad nesubyrėtų visumą jungiantis medžiagiškumo rėmas.

Kitos medžiagos? O kuo silikono siūlas prastesnis už medvilnės, vilnos ar kaprono? Priešingai – jis yra permatomas, plastiškesnis ir vizualesnis. Šiuolaikinė tekstilė tai tolsta nuo klasikinės dailės, tai labai priartėja, tai imituoja ją, tai pati skolina dailei savo kūną ir kraują. Todėl tekstilė išlieka aktuali, jai nekenkia pokyčiai, inovacijos ir eksperimentas. Kurdamos tekstilę mes kuriame šiuolaikinį meną.

by admin