LITERATŪRA ŠIANDIEN
www.durys.daily.lt
Sudarytojas Gintaras Grajauskas
grajauskas@gmail.com
Dėmesio! Prasideda konkursas
Dienraščio „Klaipėda“ literatūros leidinys „Gintaro lašai“ skelbia jaunųjų kūrybos konkursą. Dalyvių amžius – nuo 16 iki 30 metų. Laukiame jūsų kūrybos – prozos, poezijos, eseistikos – iki 2012-ųjų lapkričio 15-osios. Geriausi kūriniai bus spausdinami „Gintaro lašuose“. Kaip jau įprasta, metų pabaigoje bus renkami laureatai, kurių lauks simpatiški prizai. Kūrybą galite siųsti elektroniniu paštu: grajauskas@gmail.com. Sėkmės ir kantrybės! Tai bus jau 4-asis „Gintaro lašų“ jaunųjų kūrybos konkursas. Pirmasis surengtas 2006-aisiais.
Už haiku – du diplomai
Dviguba naujiena: klaipėdietis poetas, dramaturgas ir prozininkas Mindaugas Valiukas sausį įstojo į Lietuvos rašytojų sąjungą ir laimėjo du diplomus IV tarptautinio rusiško haiku konkurse. Internete vykusiam konkursui poetai iš viso pasaulio šiemet atsiuntė 3500 haiku. Autoriai varžėsi keliose kategorijose, jose kiekvienas komisijos narys išrinko po vieną geriausią, iš viso – 45 haiku. M.Valiukas įvertintas haiku laisvu stiliumi ir tradicinio haiku kategorijose. „Tuos haiku išverčiau į rusų kalbą iš savo knygos „Dambrelis“, – sakė rašytojas.
Šis tas neapipjaustyto
Sigitas Parulskis. Prieš mirtį norisi švelnaus.
Alma littera, Vilnius, 2011. 248 p.
Dainius Vanagas
Kaip bepurkštautumėme, kaip benorėtume – besąlygiškai prastų, absoliučiai nevertingų daiktų, kūrinių, minčių nėra. Ir ramiai rymant kur nors saulėtoje pievoje, kai net šalia dvokiantis karvės mėšlas skelbia gyvenimo džiaugsmą, tokia mintis yra akivaizdi. Užtat bendraujant su žmonėmis protas nežinia kodėl taip atbunka ir suminkštėja (galbūt apsąla nuo savimylos ar veidmainiškų ambicijų?), kad būtinai atsiras statiškos pozicijos, žodeliai „patinka“, „nepatinka“, „kokybiška“, „gilu“, „lėkšta“ bei panašūs dalykėliai, kuriuos mes patenkinti (visai be pagrindo) vadiname saldžiausiais pokalbio vaisiais. Vis dar manoma, kad žmogus privalo būti kažkoks: su užtaisytomis nuomonių, skonio, savybių apkabomis, patartina turėti savus priešus ir draugus, oponentus ir šalininkus tam, kad nebūtų sukamasi beorėje nenaudingumo orbitoje. Taigi bendraudamas žmogus turi sąmoningai sukvailėti, apsipjaustyti verbaliniu skalpeliu neišoperuojamas ataugas, priešingu atveju nepavyks pagauti vienijančio dažnio.
Laimė, kad su rašytojais nereikia bendrauti. Daugelis jų (bent jau geresnioji dalis) apie savo kūrinius nešneka arba šneka mažai, mat žino: bet kuris dialogas ar aiškinimas paskers bet kokią kūrybinę pastangą, subanalins, išžagins net pačius menkiausius, niekam nenusikaltusius tikslus. Knygų skaitymas malonesnė pramoga nei gyvas bendravimas (net ir įskaičiuojant vienatvės kainą).
Nereikia – nors turbūt ne visiems pasiseka – bendrauti ir su Sigitu Parulskiu. Jis tylus, taupus ir žino, ką daro. Šnekučiuotis su rašytoju apie jo trumpų tekstų knygą „Prieš mirtį norisi švelnaus“ būtų mazochizmas, su draugais juokinga, su tėvais nepadoru, o su mylimaisiais apgailėtina.
Užtat ramiai rymant kur nors saulėtoje pievoje šalia karvės mėšlo, dalintis šios knygos įspūdžiais kad ir su ta pačia karve būtų ne tik ekscentriška, bet ir sveikintina. Po pokalbio su karve žmogus jaučiasi geriau nei po pašnekesio su žmogumi – karvė nereikalauja sukvailėti.
Šokinėjant po S.Parulskio tekstus užgriūna palaiminga nejautros, iškrypimo, lengvumo ir malonumo lavina, primenanti pojūčius, keliamus puikių ir groteskiškai madingų filmų, pvz., „Bulvarinis skaitalas“: fabula trykšta inertiškai, plačiais mostais, vengdama bet kokių suvaržymų, niekuo nesibodėdama (nebent tuo, kas apskritai neturėtų kelti šleikštulio).
Tekstai skirti nereikliam skaitytojui, kitaip tariant, tokiam, kuris knygas skaito dėl to, kad tai daryti smagu, kad tai kokybiška alternatyva šokių, dainų, talentų, perversijų konkursų komisijų replikoms, o ne vedamas abejotino įsitikinimo, kad literatūra – tai dievo karvytė.
Knygos ingredientų sąrašas, kaip ir būdinga S.Parulskiui, platus: kur ne kur numestas keiksmažodis (švarus, nepiktybiškas), kad skaitymas, taip sakant, geriau slystų; idiotai pabrėžtinai dar sykį išvadinami idiotais; esti kontraversiškų, netikėtų minties pasažų, kurie, stebint, kaip juoda virsta balta ir atvirkščiai, sukelia saldų, piktdžiugišką malonumą; lyg apgraužti kaulai tarp sakinių mėtosi absurdas ir komizmas, tačiau apmaudu: jų gerokai per mažai, kad knygos puslapiai įsirėžtų į smegenų vingius. Kartais ištrykšta gašlumas, tuomet skaitytojas puslapius verčia dukart greičiau, mat pikantiškumas – vykęs emocijų katalizatorius. Aktualumo dėlei apžaidžiami egzotiški socialiniai reiškiniai, pvz., užmiesčio sodybos kaip vyrų kankinimo įrankis, kojų ir krūtų konfrontacija, taip pat kičas, dievas, moterys, vienatvė, toliau skalpuojami kunigai, politikai, froidistai.
S.Parulskis knygos nugarėlėje prisistato kaip kinikas – nepatogios tiesos sakytojas. Gera, tačiau varginanti intencija. Apskritai yra per daug rašytojų, kurie kaip savo kelrodę žvaigždę pasirenka „tiesą“, nors būtų gerokai įdomesni, kūrybingesni ir – galimas daiktas – arčiau tiesos deklaruodami esą nepatogaus melo pasakotojai. Žmonės nėra kvaili, tačiau elgiasi kaip šešėlis: jeigu bėgi – vejasi, jei vejiesi – bėga. Jei skelbi tiesą, apšauks melagiu, jei meluosi – patikės.
S.Parulskio tiesa, kuri kiek didesnė nei S.Freudas, tačiau nepalyginamai mažesnė nei bet kuris metafizinis pranašas, greitai nusibosta; taip yra dėl to, kad ji, net būdama teisinga, yra labai menka – menka aprėpties prasme. Maža ką apie ją galima pasakyti, perdėm lengva perprasti. Apie tiesą apskritai nėra ko pliaukšti: du trys skaidrūs, švarūs puslapiai – ir viskas. Tačiau dviejų trijų puslapių knygų rinkai mažoka, todėl visa laimė, kad literatūra leidžia meluoti į valias, plėsti linijas iki chameleoniškos begalybės. Tereikia vos vieno lašelio tiesos ir melo statinė bus sugadinta, tiksliau, paversta meno kūriniu. O S.Parulskis, rodos, pamiršo, kaip reikia meluoti, kaip kliedėti ir vesti skaitytoją į skaitymo nuotykį. Tiesmukumas, net jei šaudo tiesos kulkomis, neturi jokių galimybių prasimušti pro storą šiuolaikinio žmogaus odą. Kasdienis, žemiškasis stilius, kuriuo S.Parulskis bando priartėti prie skaitytojo, atima „kitoniškumo“ pojūtį. Nelieka skirties tarp skaitalo ir skaitytojo, dingsta egzotika, šviežumo kvapas, kol galų gale pajunti, kai jau gerą pusvalandį maliesi vis po tuos pačius tiesos sakinius, tuos pačius akcentus ir aistras.
Dar šis tas: visi, matantys ar norintys matyti S.Parulskį kaip ciniką, katalikybės niekintoją, įvairiausias bjaurastis rašinėjantį rašytoją, po šios knygos galutinai turėtų liautis taukšti tokius niekus. Nors „Prieš mirtį norisi švelnaus“ ir nėra rašytojo kūrybos viršūnė, joje kaip niekad aiškiai juntamos pozityvios S.Parulskio intencijos, rūpestis ir užuojauta žmogui, noras jam padėti, bent per nago juodymą palengvinti vienatvės ir senėjimo naštą. Tekstuose pasirodantis švelnumas ar netgi egzaltacija retkarčiais priverčia pasijausti nepatogiai, nerangiai, neįprastai, tai – geras požymis.
Knyga „Prieš mirtį norisi švelnaus“ primena laikraščio skiautes. Tekstų temos dinamiškos, gaivališkos, apstu šokinėjimų laike, erdvėje (Vilnius, Berlynas, Viena, Zalcburgas), milžiniški greičiai – tikras „Bulvarinis skaitalas“. Gaila, kad toks chaosas žmonių bendravime nėra įmanomas. Jis, be abejonės, būtų redukuotas į pokalbio kvailybę, į apipjaustymą, kad galėtų lietis rišlia, sausa vaga. Tad pokalbyje su žmogumi turėčiau ginti poziciją, kad šis S.Parulskio kūrinys toli gražu nėra perliukas. Užtat karvei galėčiau išrėžti, kad skaitymas – nors ir nebuvo įsimintinas, tačiau sumuojant su pojūčiu, kad gyventi įdomu ir gera, kad lova, ant kurios vartomi puslapiai, minkšta, o arbata nei per karšta, nei per šalta, kad pradėjus už lango švietė rytas, o bebaigiant lijo naktimi, kad buvo puikių sakinių ir prisiminimų – neapkarto. Kaip neapkarsta niekas tiems, kurie apsisprendė gyventi toliau.
Vienas eilėraštis
Julius Keleras
tu esi
kartais tu esi pilna žiemos ir niekas negali
sugaudyt byrančių snaigių, apsnigtų
kažkur miegančių sraigių, niekada nepasieksiančių
uždaram kambary besiilsinčių tavo pėdų
kartais tu esi pilna vasarinių drugelių –
jie irgi primena snaiges, šiltas, judančias,
kabančias vėjuose kaip sniego voratinkliai,
tu – tylus, prislopintas balsas šaltuos jų koridoriuos
kartais tu keliesi su senais daiktais,
dar neatsibudusiais priebuty, prisimeni juos
ir jie valandėlei nenorom atgyja –
kaip trumpam vaiko užsuktas vilkelis
kartais bandai atsimint mano vardą, savo
veidą prie mano lūpų ten, aname laike,
aname veidrody, kur niekad juodai nesnigo,
kur drugeliai galėjo laimingai gyventi ištisas vasaras
tu esi tai, kas negali kartotis, kas nevysta,
bet vyksta šviesoj, kas bręsta prieblandoj
aukštai, viršūnėj kaip niekieno nepastebėtas vaisius
ir prieš žiemą be baimės ramiai nusileidžia į žolę
