„si:said“ – savas krantas meno jūroje
Valerija Lebedeva
Pirmuosius gyvavimo metus skaičiuojančios, bet jau keletą parodų surengusios naujos Klaipėdos galerijos „si:said“ įkūrėja Skaistė Kazarauskaitė užaugo uostamiestyje ir čia jaučiasi kaip žuvis vandenyje. Galbūt todėl ne vien naujosios meno erdvės vardas, bet ir pašnekovės siūlomi palyginimai dvelkia vandens stichija. „Domėjimosi kultūra procesas man primena maudynes. Gali bristi gilyn, irtis paviršiumi, panirti bei grįžti į krantą atsikvėpti, jausdamas malonų nuovargį“, – sakė ji.
Gaivios spalvos logotipas su angliško kalambūro transkripcija kviečia į jaukią salę Galinio Pylimo gatvėje. Anksčiau čia sezoninį asortimentą kaitaliodavo drabužių parduotuvė, dabar kas mėnesį rengiamos parodos, kuriose savo aktualios, neretai ne tik publikai, bet ir kolegoms netikėtos bei iki šiol nepažintos kūrybos pavyzdžius pristato menininkai iš Lietuvos bei užsienio. Beno Šarkos, Rolando Marčiaus tapyba, Audriaus Jankausko plakatai, Viktorijos Dambrauskaitės komiksai, Eckarto Pscheidl-Jeschke fotografijos, Andriaus Ermino, Edvardo Racevičiaus ir Gintarės Radvilavičiūtės skulptūros – „si:said“ galerijos, duris lankytojams atveriančios parodų atidarymo metu bei kiekvieną ketvirtadienį 17–19 val., pirmasis pusmetis buvo dinamiškas ir intensyvus.
Praplėsti vieniems kitų ribas
– Skaiste, ką parodė patirtis, tavo sukaupta nuo galerijos veiklos pradžios?
– Kad tokios erdvės, kaip ši, Klaipėdai iš tiesų reikalingos. Jau kuris laikas iš pačių menininkų girdėdavau apie poreikį susikurti informacijos mainų ir bendradarbiavimo platformą. Visi apie tai kalba, bet realiai nelabai kas vyksta. O juk parodyti darbus kolegoms, praplėsti vieniems kitų ribas yra svarbu, net jeigu nenorima ar neketinama pretenduoti į dideles parodų sales. Man atrodo, kad Klaipėdos mieste, kurį labai mėgstu, trūksta konstruktyvios diskusijos meno tema. Jauni menininkai studijuodami gauna gerus pažymius, tačiau į parodų sales su savo darbais nepatenka – čia jie turi konkuruoti su tais pačiais juos vertinusiais dėstytojais. Dažnai girdžiu, kad skirtingų žanrų atstovai norėtų rasti sąlyčio taškų, bet kol kas šis procesas vangus.
– Ar ilgai brandinai galerijos sumanymą?
– Užpernai, kai buvo svarstoma, kad senamiestyje esantis buvęs Vydūno mokyklos pastatas galėtų tapti menininkų buveine, dalyvavau diskusijose šia tema. Gausiame būryje aptarinėjome galimas idėjas, gvildenome, kas galėtų būti aktualu visiems, ko trūksta. Natūraliai kilo mintis, kad reikalinga ekspozicinė erdvė. Kol parašiau projektą ir gavau Kultūros ministerijos finansavimą, Vydūno mokyklos pastatas buvo perduotas Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakultetui.
Tad ieškojausi kitos vietos. Kiek-viena erdvė diktuoja savus eksponavimo sprendimus. O sumanytas turinys nesikeitė. Esu dėkinga visiems, kurie padėjo įgyvendinti šią idėją, prisidėjo prie galerijos „si:said“ kūrimosi.
Atviri daugiaplaniams kūrėjams
– Aštuonerius metus dirbi Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre (KKKC), pažįsti uostamiesčio kultūros žmones, nesi naujokė organizacinėje veikloje. Šiuo projektu leidaisi ieškoti naujų jos formų?
– Tai iššūkis man pačiai. Norėjau papildomos veiklos bei galimybės patirti, ką ir kaip galima pakeisti savo asmenine iniciatyva ir pastangomis. Visada įdomu stebėti, kaip, atrodytų, smulkmena gali lemti įpročių keitimąsi, paskatinti naujus sumanymus. Norėčiau, kad laisvės išbandyti save pojūtis Klaipėdoje būtų stipresnis. Renginių mieste netrūksta, bet naujovių dvasios stokojama. Atrodo, įstringame lokaliose smulkmenose ir, vis prisimindami auksinius Alfonso Žalio laikus, menininkų grupes „Prarastoji karta“, „Doooooris“, pamirštame gyvenantys čia ir dabar.
– Kokia galerijos „si:said“ koncepcija?
– Pavadinimui parinkau anglišką žodį „seaside“ – pajūris. O skambesiu jis primena posakį „see side“, kuris gali būti verčiamas kaip „matoma pusė“. Tai nusako ir galerijos orientyrus pristatyti menininkus, gyvenančius pajūryje arba atvykusius iš kurio kito „kranto“ ir mums jau pažįstamus vienokia ar kitokia savo kūrybiškumo briauna. Dažniausiai kuriantis žmogus – daugiaplanis, ir jo saviraiška gali būti įvairesnė nei tikimės. Štai pirmąją „si:said“ galerijoje įvykusią parodą surengė Benas Šarka, publikai labiausiai pažįstamas kaip teatralas, tačiau čia pristatęs tapybos darbų ciklą „Rojus smegenų žievės peizažuose“. Ši galimybė pristatyti savo kūrybą įdomi įvairių sričių menininkams. Išraiškos spektras – įvairus: galerijoje esame pristatę fotografiją, tapybą, skulptūrą, instaliacijas. Jau turime užklausų kitiems metams. Jų pradžioje planuojame trumpas atostogas – reikia įvertinti situaciją dėl patalpų ir jų finansavimo.
Apetitas ateina bevalgant
– Mieste nuolat kalbama apie tai, kad ugdyti domėjimąsi kultūra reikia nuo mažų dienų, antraip galimybė sužadinti suaugusiųjų publikos susidomėjimą yra menka. Ką apie tai manai?
– Ne vienerius metus dalyvavau kūrybiškumui ugdyti skirtame projekte „Kūrybinės partnerystės“ Klaipėdos miesto ir rajono mokyklose. Labai nustebau pamačiusi, kad miesto vaikai visiškai nenori eiti į teatrą. Viename projekte dirbau su septintokais. Iš gausaus būrio vos vienas berniukas pasisakė buvęs spektaklyje, ir tai – nuvesdintas prievarta ir daugiau niekuomet nenorėjęs. Jiems tai atrodo nuobodu.
Man susidarė įspūdis, kad ryškiausias orientyras net jauniausiajai kartai yra moderniosios technologijos ir finansai. Vienoje Klaipėdos mokykloje vaikai pusiau juokais, pusiau rimtai išdėstė man norintys, kad šalį okupuotų japonai arba vokiečiai. Mačiusi soviet-metį ir patyrusi Atgimimą, gerokai suglumau. „Taigi geriau gyventume“, – tuo metu idėją komentavo paaugliai. Išmokti anglų kalbą ir išvažiuoti į užsienį – populiariausias mano girdėtas jų atsakymas į klausimą apie ateities planus. Beje, bendraudama su kaimo vaikais, tokių nusistatymų nepastebėjau – stipresni bendruomeniniai ir šeimų ryšiai lemia kitokias vertybes.
Tačiau apskritai susidariau įspūdį, kad žmonių įpročius daugiausia iš tiesų lemia ekonominė gerovė. Sukantis kaip voverei rate nuo ryto iki vakaro už minimalų atlygį, sudėtinga ugdytis meno poreikį, sudėtinga netgi pasotinti saikingą apetitą jam – kultūros srityje nedirbantis žmogus renginiui ruošiasi kaip šventei, jis turi atsiriboti nuo kasdienių rūpesčių ir nusiteikti kitokiems, dvasiniams. Tam reikia laiko ir galimybių.
– Kas savo ruožtu formavo tavo interesus?
– Nuo mažens labai mėgau teatrą. Dailės mokytoja liepdavo eiti į parodas, bet man tai neatrodė priespauda, atvirkščiai, nuoširdžiai patiko. Su bičiuliais paauglystėje aplankydavau visus nemokamus renginius. Savaitgaliai visuomet buvo skirti išeiti į vienokį ar kitokį renginį. Su malonumu prisimenu gausius koncertus Vasaros estradoje. Baigdama mokyklą nesijaučiau tvirta dėl tolesnio kelio. Likau Klaipėdoje ir studijavau lietuvių filologiją bei švedų kalbą. Studijos buvo įdomios, tačiau jaučiausi ne savo vietoje. Padirbėjau privačioje firmoje, ir tada atsirado galimybė įsidarbinti tuomet dar visai naujoje įstaigoje – KKKC. Čia ėmiausi įvairių organizacinių darbų. Netrukus supratau, kad pagaliau radau savo vietą, o panorusi sugretinti praktines žinias su teorija, studijavau UNESCO kultūros vadybos ir kultūros politikos magistrantūroje Vilniaus dailės akademijoje.
Svarbios patirtys
– KKKC išmėginai meno bei kino renginių organizavimą, rūpinaisi viešaisiais ryšiais bei interneto portalu, kuruoji rezidentūros programas. Kuri sritis pasirodė asmeniškai patraukliausia?
– Man nėra skirtumo. Įdomu matyti, kaip organizacija auga, tampa labiau žinoma, sulaukia vis didesnio visuomenės bei žiniasklaidos dėmesio. Manau, svarbu, kad žmonės meno įstaigoje jaustųsi laisvai, galėtų pasikrauti kūrybinių impulsų – nemėgstu veikiančių formaliai. Esu labai dėkinga kolegoms ir direktoriui Ignui Kazakevičiui už pagalbą, pasitikėjimą, galimybes, pamokas.
– Kas, tavo pastebėjimu, patinka klaipėdiečiams?
– Kinas. Nekomercinių filmų seansai visada sulaukdavo lankytojų – tiek pačioje centro veiklos pradžioje, tiek dabar. Suprantama, nes šiuo laikotarpiu mieste yra vienintelė tikra kino salė, kurios repertuaras šių filmų neaprėpia. Klaipėdiečiai labai mėgsta tapybą – dažnai užeina į Parodų rūmus pasiteirauti, kada artimiausiu metu turėsime tapybos parodą. Vienas iš jų mėgstamiausių žanrų taip pat yra ir teatras.
– Pokalbio pradžioje užsiminei apie kūrybos žmonių poreikį plėtoti skirtingų sektorių bendradarbiavimą. Ar pati esi jį išmėginusi?
– Daugelį metų bendradarbiauju su poetu, vertėju Vytautu P.Blože. Esame išleidę trejetą knygų: „Tu palikai mane užmigusį“ (2007), „aš ir kt. dykaduoniai“ (2009), „Metų laikai“ (2010). Šiuo metu intensyviai dirbame prie naujausio leidinio. Tai yra vienas iš didžiausių, svarbiausių ir reikšmingiausių mano leidybos projektų. Ir, žinoma, neįkainojama draugystė bei partnerystė.
Kartais manęs klausia, ar nenusibodo, ar nepavargau nuo meno? Yra labai daug nematomo darbo, apie kurį dažnas net nepagalvoja… Tačiau viską atperka nuoširdus lankytojų „ačiū“.
