Šiuolaikinės tapybos paralelės: Lietuva – Lenkija

Šiuolaikinės tapybos paralelės: Lietuva – Lenkija

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose iki rugpjūčio vidurio vyksta jungtinė Lietuvos ir Lenkijos meno paroda „Šiuolaikinė tapyba. PostEvoliucija“.

Ignas Kazakevičius

Šio pavadinimo vėliava plazda virš dviejų parodų – Lenkijos kuratoriaus Leszeko Czajka’os parengtos 150 darbų ekspozicijos „Vienaskaitos pirmuoju asmeniu“ ir lietuviškosios 30 kūrinių rinktinės „PostEvoliucija“.

Lenkai – koncepciniu pjūviu

Siekdami objektyviau atspindėti šiuolaikines tapybos tendencijas, kurios būdingos ne tik Lietuvai, ieškodami bendrų paralelių ir sykiu autorių bei kūrinių kontrasto, mes lietuviai kuratoriai (šių eilučių autorius ir vilnietis kolega menotyrininkas Vidas Poškus) akcentavome Lenkiją – šalį, turėjusią panašių šiuolaikinio meno vystymosi problemų (komunistinė visuomenės deformacija), tačiau daugiau meninės laisvės ir ilgesnį evoliucinį įsibėgėjimo periodą. Kita vertus, iki šio projekto šiuolaikinė Lenkijos tapyba Lietuvoje koncepciniu pjūviu pristatyta dar nebuvo.

Kuratorius L.Czajka surinko vienus stipriausių jaunosios ir viduriniosios kartos Lenkijos tapytojų. 17 autorių ir kūrybinių grupių atstovauja įvairioms Varšuvos galerijoms. Ji pristato pakankamai platų pokyčių, kuriuos per pastaruosius du dešimtmečius patyrė Lenkijos tapyba, diapazoną: nuo klasikinio potėpio iki gatvės meno, nuo videomeno iki plakato, komikso, nuo klasikinės lenkų tapybos mokyklos intepretacijų iki jaunosios kartos pamėgto „eurostandarto“.

Stebint lenkų menininkų kūrinius galima pamatyti, kaip stipriai pasikeitė viduriniosios kartos lenkų tapytojų vizualinė kalba, kaip ji kito nuo grynai tapybinės iki tarpdisciplininės. Galima atsekti kartų perimamumo tendenciją, kuomet jaunieji naudoja prieš du dešimtmečius atrastus vyresniųjų klodus, o „klasikai“ nevengia jaunatviško eksperimento.

Trys evoliucijos bangos

Lietuviškos tapybos scenos pastarųjų dviejų dešimtmečių pokyčiai liudija apie priešingą Lenkijos parodai rezultatą – nėra nuoseklios evoliucijos, kuri turėtų vykti tradicinės dailės šakoms virstant šiuolaikinėmis medijos formomis.

Antroji – ponepriklausomybinė tapybos evoliucijos banga (pirmąja – tarpukarine vis dar minta saloninė dailė ir meno kūrinių aukcionai) truko maždaug 15 metų. Ji iš dalies buvo veikiama mokytojo–mokinio, kartos – kartai vizualinės informacijos perdavimo tipo, iš dalies absorbavo užsienines tendencijas, kurios paveikė įdomiausių jos atstovų (J.Gasiūnas, E.Ridikaitė, E.Gineitytė, Ž.Augustinas, A.Jonkutė, R.Nemeikšis, A.Barzdukaitė-Vaitkūnienė) tapybinę estetiką ir koncepcijas.

Trečioji evoliucijos banga, sugėrusi grynąsias pasaulines tendencijas, kilo prieš maždaug penkerius metus. Jos autoriai dar evoliucionuoja ir greičiausiai karaliaus Lietuvos tapyboje artimiausius 10 metų. Ši, anot projekto bendrakuratoriaus V.Poškaus, „eurostandartinė“ banga apsėmė ne tik jauniausius, tik ką Vilniaus dailės akademiją baigusius, bet užkabino ir kai kuriuos parodoje eksponuojamos antrosios evoliucijos bangos atstovus (P.Jurkšaitytę, Ž.Augustiną, E.Ridikaitę).

Šiandien šiuolaikinės tapybos vystymosi procesas Lietuvoje iš esmės paliktas savieigai. Nėra nė vienos organizacijos, nė vienos asociacijos ar kitokio sambūrio, nėra kuratorių, kurie nuosekliai ir kryptingai dirbtų vien tik su didesnės apimties šiuolaikinės tapybos projektais šalyje.

Save nukirtusių šakų žiedai

Pavienius projektus Lietuvoje globoja menotyrininkai Raminta Jurėnaitė, V.Poškus, Milda Žvirblytė, Rita Mikučionytė, dailininkai Linas Liandzbergis ir Vilmantas Marcinkevičius, kartais Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) kuratoriai (2000 ir 2010 m. Vilniaus tapybos trienales kuravo su ŠMC bendradarbiaujantis kuratorius Evaldas Stankevičius).

Skirtingos šių kuratorių strategijos, skirtingi siekiai, skirtingas kuratorinis profesionalumo lygis. Tačiau nesant aiškios tapybos projektų hierarchijos, procesą į priekį stumia būtent projektai, kurie yra lankstesni nei vienintelė niekaip vietos šalies meno kontekste nerandanti Vilniaus tapybos trienalė.

Projektai yra kryptingesni, nes turi koncepcinę laisvę atmesti netinkamus autorius bei kūrinius, fragmentu išreikšti visumą. O finansiškai jie nėra tokie brangūs kaip bienalės ir trienalės, todėl juos įmanoma dažniau rengti. Dėl minėtų priežasčių tokio, kaip šiandieną KKKC eksponuojamo, projekto formatas gali būti taiklesnis, aštresnis, drąsesnis ir analitiškesnis.

Lietuvoje vyko ir vyksta daug tapybos projektų. Visi jie, be abejo, skirtingų stilių, pakraipų, koncepcijų ir turinio, skirtingų tikslų siekiantys. Paminėsiu tik kelis buvusius ir tebevykstančius: prieš kelerius metus vykęs pirmasis tapybos projektas viešosiose miestų erdvėse „Bitės erdvės“ ir pirmoji duoklė jauniesiems kūrėjams – „Jaunojo tapytojo prizas“ (abu inicijuoti tapytojo V.Marcinkevičiaus); saloninės krypties „Menas senuosiuose Lietuvos dvaruose“ (kurat. Olegas Darčianovas); 2009 m. surengtas R.Jurėnaitės klasikos defile „Abstrakcija ir ekspresionizmas – dvi Vilniaus tapybos tradicijos“ kone visose Vilniaus parodinėse erdvėse; vienas prasčiausių projektų, tačiau liberalių intencijų turinčios Lietuvos dailininkų sąjungos organizuojamos metinės apžvalginės, bekonkursės parodos „Vilniaus tapyba“; didelį stažą turintys keli stambesni plenerai (A.Samuolio, Ch.Sutino, Nidos pleneras), kurių poplenerinės parodos beveik kiekvienais metais užplūsta Lietuvos galerijas.

Lietuvos tapybos projektai evoliucionuoja spazmiškai: trūkčioja, vaitoja, krenkščia ir stena. Nėra nei ypatingų iššūkių, nei reklaminių triukų, nei provokacijų. Daugelyje jų juntamas noras įtikti menininkams, žurnalistams, rėmėjams, meno kritikams ir vadinamiesiems platiesiems visuomenės sluoksniams.

Dabartinio lietuvių tapybos evoliucijos medžio šakos tarsi auga iš paskutinįjį praėjusio amžiaus dešimtmetį nupjauto kamieno ir nė viena nedominuoja. Tokią situaciją galime vadinti postevoliucija. Neatsitiktinai su V.Poškumi užsimojome pristatyti „nutrūkusios tapybos evoliucijos“ autorius. T.y. tuos menininkus, kurių kūryboje nebėra tiesioginės lietuviškos ekspresionistinės mokyklos traktuotės, jau minėtos kartų perimamumo tendencijos. Tuos, kurių kūrybą paveikė absoliučiai arba iš dalies įsišaknijusios pasaulinės konceptualaus meno tendencijos, Lietuvos kontekste regisi tarsi išaugusios pačios iš savęs.

Nėra geriausio tapytojo

Atrinkdamas projektui darbus ir analizuodamas bendrą Lietuvos tapybinę situaciją, pastebėjau ir drįstu paskelbti tezę, kad Lietuvoje nėra geriausio tapytojo. T.y. tokio, kuriam galėtum sukabinti medalius už turinį, išraišką, inovacijas, koncepciją, pateikimą, intrigą ir kita.

Mūsų šalies tapybos vystymo ir pristatymo struktūra remiasi arba tik parodine, arba tik komercine, arba tik privačios „Vartų“ galerijos iniciatyva – su pastarąja bendradarbiaujančių tapytojų pristatymu tarptautinėse parodose ir mugėse. Todėl neverta kalbėti apie atskiros šakos genezę ir reitingus tarpusavyje konkurentabilių jos atstovų, kuriuos suskaičiuoti pakanka vienos rankos pirštų. Išskirčiau penkis viduriniosios kartos menininkus (J.Gasiūną, E.Ridikaitę, P.Jurkšaitytę, A.Jonkutę, Ž.Augustiną). Taigi jų nedaug, jie skirtingo amžiaus, labai skirtingų stilių, tačiau juos vienija koncepcinė tapybos priemonių, technikos ir siužeto branda. Todėl juos tenka pripažinti originalesniais nei po jų sekanti, šiandien kiekiu dominuojanti šviežių tapybos katedros absolventų karta.

Vyriausiajam – J.Gasiūnui, kad iš tiesų būtų geriausias, jau derėtų pakeisti siužetų „mitologiją“, labiau varijuoti stilistiką.

Kas būtų, jei nebūtų J.Gasiūno? Ogi E.Ridikaitė. Be abejo, ji nekonkuruoja tiesiogiai, nes yra išvedusi savąją gerai atpažįstamą paralelę. Tačiau E.Ridikaitei, kaip ir P.Jurkšaitytei, kad būtų geriausios, trūksta tapybinės staigmenos. Trūksta impulso, žiežirbos, intrigos, vedančios toliau nei tipiški – standartiniai kodai paveikslų paviršiuje.

Ž.Augustinui reikėtų griežčiau elgtis su koncepcija. Kartais siužetas atrodo jai nepavaldus ir mieliau šliejasi prie tapybinės manieros. Šis autorius „banguoja“ – vienu projektu prisistato stipriau, kitu – silpniau, neretai pavieniai paveikslai suskamba geriau, nei racionaliai sukonstruoti koncepciniai ciklai.

A.Jonkutei patartina rišliau, drąsiau ir net agresyviau sieti tapybą bei medijas. Besiremdama temos remake’u ji vis dėlto nepanaudoja performanso, kūrinių mastelio ir technologijų jungties potencialo.

Kaip matote, visi autoriai turi po kelis atspirties taškus ir renkasi, į kurį duotu momentu galėtų atsiremti. Nors pirmieji trys jų turi mažiau ir, panašu, laikinai stabtelėjo, o likusieji du jų turi daugiau, ir tai pagrindinė priežastis, kodėl jie nuolat eksperimentuoja.

Jaunosios kartos (kuriai šiandien 25–35 m.) tapytojų būdingiausias bruožas – bent vieno atspirties taško paieškos.

Tai Eglė Karpavičiūtė, Kristina Ališauskaitė, Alisa Mulina, Linas Jusionis, Domas Noreika, Alina Melnikova, Adomas Danusevičius, Monika Furmanavičiūtė, Kristina Kurilionok, labiau ekspresyvios – Indrė Šataitė ir Kunigunda Dineikaitė, labiau „komiksiniai“ Benigna Kasparavičiūtė, Jolanta Kyzikaitė, Konstantinas Gaitanži bei kiti panašūs amžiumi ir stilistiniais bruožais.

Pozityvios kuratorių peštynės

Atsižvelgdami į minėtas tendencijas, menininkus parodai kvietėme detaliai išnarstę konkretaus autoriaus ir galimų „evoliucinių konkurentų“ kūrybą.

Siekdami kuo didesnio objektyvumo, atsisakėme išankstinių nuostatų, simpatijų, neapsibrėžėme konkretaus menininkų skaičiaus, kartų ar stilių klasifikacijos.

Pasilikome vienintelę nuorodą – šio dešimtmečio tapybos scenos pokyčius.

Su Vidu ginčijomės dėl kiekvieno autoriaus, „svėrėme“ vieno privalumus ir kito galimybes, įrodinėjome ginamojo kandidato atitikimą nusibrėžtoms koncepcinėms projekto paralelėms (detalią kuratorių mūšio ataskaitą galima perskaityti šio projekto kataloge).

Atsisakėme „dream team“, t.y. geriausių iš geriausiųjų atrankos kriterijaus, nes tikroji analizė įmanoma tik pristatant įvairesnius autorius, gretinant ir miksuojant nebūtinai vien labiausiai pavykusius kūrinius.

Siekdami visumos derinome minėtus fragmentus, kurie, mūsų nuomone, geriausiai atstovavo koncepcijai.

Apibendrinant galima padaryti šias išvadas:

• Šiandien Lietuvos tapybą išsamiausiai reprezentuoja keli viduriniosios kartos tapytojai ir naujausia „serija“ Vilniaus dailės akademijos Tapybos katedros absolventų (pastarieji visi – vilniečiai).

• Lietuvoje nėra nė vieno „post-ekspresionisto“, kuris įdomiai, originaliai ir šiuolaikiškai interpretuotų vis dar mitologizuojamą lietuviškąjį ekspresionizmą. Taigi – nebėra poreikio reikštis būtent tokia kalba.

• Dominuojantį „eurostandartą“ galima laikyti jauniausios kartos pasipriešinimu ilgai Lietuvoje vyravusioms ekspresionizmo ir abstrakcionizmo tendencijoms. Kita vertus – šis maištas yra prisitaikėliškas (ir greičiausiai neilgalaikis) ir nieko naujo be tapybos, kaip vis dar gyvos meno sferos restauracijos, neduodantis. T.y. „eurostandarte“ yra visko, ko reikia, kad revoliucija neįvyktų. Esama aplinkos neigimo per anonimiškumą, tyčiojimosi ir sykiu pasąmoninio noro patikti publikai – kičo, pakankamai nuosaikios išraiškos – tinka ir interjerui, ir bet kuriai kolekcijai (paveikslai nėra kontrastingi, išsišokantys spalvomis, dominuoja jausmų nežeidžiantis (pseudo) socialinis siužetas), o sykiu per lengva slystantį potėpį ir dažus pabrėžiama pati tapyba.

• Tapyba palengva virsta šiuolaikiniu menu, kuriuo galutinai virs tada, kai dabartinė jaunoji karta praplėš „eurostandarto“ šydą ir individualiu riksmu prakalbins pasaulį.

• Šiuolaikinę Lietuvos tapybą veikia madingos užsienio tendencijos, konkurencijos tarp tapytojų bei nuolatinių reitinginių renginių, kurie ją sukurtų, nebuvimas. Taip pat nepakankama kuratorių, kurie tuos reitingus galėtų sukurti, veikla.

P.S. Be abejo, buvo įmanoma ir kitokia parodos autorių sudėtis (sukeičiant vietomis ar papildomai pakviečiant dar kelis menininkus), nei šiandien regime Parodų rūmų pirmojo aukšto

salėje. Tačiau tai nebūtų pakeitę nei lietuvių parodos vizualinės kokybės, nei koncepcinės vertės.

 

Didžiausias atradimas

Vidas Poškus

Lyginant lenkų ir lietuvių kolegas ir turint omenyje postevoliucijos terminą, didžiausias atradimas buvo paralelės. Pavyzdžiui, galima palyginti S.Paliuką ir M.Szymankiewicz (gilūs ir programiški plono dažų tepimo ir teptuko braukimo apmąstymai), J.Vaitiekūną ir R.Maciejuką (ideogramų bei simbolių paieškos kasdienybės kultūroje), Ž.Augustiną ir seseris Borowas (vyriško kūno fetišizavimas), P.Jurkšaitytę ir T.Tatarcyką (motyvo atrankos strategija), E.Ridikaitę ir W.Pawlaką („ikonų“ eksploatacija), E.Karpavičiūtę ir R.Wozniaką (motyvuotai ir koloristiškai argumentuotas „akademiškas“ potėpis, aplinkos mistifikacija). Paralelės yra, ir dėl to nekyla abejonių. Svarbiausia, jeigu aštuntąjį – devintąjį dešimtmečiu lietuvių tapytojus neabejotinai veikė lango į Vakarus – Lenkijos tapybos tendencijos (pavyzdžiui, stiprūs siurrealizmo bei naujojo romantizmo impulsai), kartu egzistavo net atvirkštinis procesas (S.Eidrigevičiaus ir kitų įtakos Lenkijoje), tai pastaruoju metu bendrakultūrinių kontaktų galbūt yra mažiau (nekalbu apie asmeninius kontaktus). Manau, kad ieškant lietuviškai tapybai artimiausios mokyklos, akys vis dėlto nukryptų į mūsų vakarinį kaimyną. Tame ir slypi postevoliucijos esmė.

by admin