ATSPINDŽIAI
Šiuolaikinio meno formos: nuo kino iki instaliacijos
Goda GIEDRAITYTĖ
Pastarąsias tris savaites Klaipėdos dailės parodų rūmuose siaučia eksperimentinio, netradicinio meno vėjai, ir čia užsuka kaip reta daug jaunimo. Nespėjus praūžti lietuviško trumpo metražo kino festivalio viesului, ėmė siausti graffiti meno audros. O praėjusią savaitę šiuolaikinio meno gurmanus čia sukvietė visiškai naujas japonų menininkės Yoko Inoue projektas “Liquidation”…
Kritiškas žvilgsnis pro rožinį objektyvą
Rugpjūčio 13-15 dienomis Dailės parodų rūmuose startavo jaunųjų Lietuvos kino kūrėjų festivalis “Rožinis kinas” (festivalio organizatorius Darius Vaičekauskas, kuratorė Ramunė Čekuolytė). Tris dienas trukusio festivalio metu buvo pristatyti naujausi pastarųjų metų jaunojo Lietuvos kino darbai, sukurti 2001-2003 metais.
Iš viso buvo parodyta trylika trumpo metražo kino juostų. Tarp jų filmai, kino kritikų vertinami kaip “Lietuvos kino atgimimas”. Tereikia paminėti Igno Miškinio “Lengvai ir saldžiai” (2003 m.), Igno Jonyno “Sekmadienis toks, koks yra” (2003 m.) ar Ramūno Greičiaus “Baltos dėmės mėlyname” (2004 m.), kuris netrukus bus pristatytas 61-ajame Venecijos kino festivalyje.
Kurdami programą, festivalio organizatoriai stengėsi filmus sugrupuoti pagal tam tikrą charakterį ar žanro specifiką. Pirmasis vakaras pasižymėjo humoristine gaidele. K. Gudavičiaus, D. Survilaitės ir I. Miškinio filmai apie gyvenimą pasakojo pasitelkdami ironijos ir kontrastingų sugretinimų paraleles, neretai suvokiamas tik Lietuvos žiūrovui. Tačiau būtent tai ir sužavėjo jaunatvišką festivalio publiką. Galimybė atpažinti savo kaimyną ar kasdienę situaciją leido kiekvienam pasijusti “savo košėje” ir lengvai susigyventi su filmo herojais.
Antrojo vakaro filmai išsiskyrė socialinio gyvenimo aktualijomis. Trumpametražinėse M. Verbiejaus, G. Beinoriūtės, I. Jonyno juostose buvo narstomi klausimai, susiję su žmonių, atsidūrusių ne vietoje ir ne laiku, situacija: jų pasirinkimas, likimai, tiesos ir vertybių paieškos tapo režisierių atspirties taškais.
Literatūrinio kūrinio kinematografinėms siužeto interpretacijoms buvo paskirtas trečiasis vakaras. Jo metu žiūrovai galėjo išvysti Vilniaus Muzikos ir Dailės akademijų studentų ir absolventų filmus, sukurtus pagal V. Mykolaičio-Putino, A. Škėmos, V. Žilinskaitės ir kitų mūsų rašytojų kūrinius.
Po pagrindinės vakaro programos ištvermingiausiems buvo rodomi tarptautinės vasaros stovyklos “Video summer studio”, vykusios Juodkrantėje 2001-2003 metais, studentų darbai. Pastarieji pasižymėjo trumpa siužetinės idėjos interpretacija, dažniausiai formuluota vadovaujantis komedijos žanro principais. Įdomu buvo pastebėti, jog skirtingų šalių autoriai skirtingai žvelgia į filmą: juntama šalies kultūros ir mentaliteto, geografinės platumos įtaka.
Daugelis filmų liudija susiformavus naują kinematografų kartą, kuri nedvejodama pasitelkia naujas išraiškos priemones, ieško novatoriškų siužetų, intriguojančių temų, apeliuojančių į savo kartos žiūrovą. Svarbu ir tai, jog užaugo nauja profesionalių aktorių karta: B. Arsobaitė, P. Čižinauskas, D. Šimukauskas, R. Cicėnas, E. Bakas, V. Grabštaitė, V. Raubaitė ir kiti. Neretai filmų herojais tampa ir režisieriai (pvz. I. Miškinio vaidmuo D. Vaišnoro juostoje “Horizontas”).
“Rožinis kinas” – tai pirmasis tokio pobūdžio ir apimties lietuviško kino pristatymas Klaipėdos mieste. Tikimasi, jog ne paskutinis. Juolab kad gausus žiūrovų, ypač jaunimo būrys liudija susidomėjimą lietuvišku kinu ir siekį jį iš naujo pažinti bei atrasti.
Gatvės menai ateina į naujas erdves
Jaunimo susidomėjimo sulaukė ir dar vienas visiškai naujas projektas “Graffiti’04: Klaipėda”. Dar prieš metus subrandinta idėja buvo realizuota pasikvietus Klaipėdos graffiti meno kūrėjus – devynias komandas (“crew”), kurios per vieną savaitę sukūrė daugiau nei 20 kompozicijų ant sienų bei kartono plokščių.
Lietuvos parodų erdvės skiria mažai dėmesio menininkų eksploatuojamoms netradicinėms meninės raiškos formoms, viena kurių – graffiti menas, iki šiol suvokiamas ir traktuojamas kaip antireprezentatyvus gatvės meno fenomenas. Tačiau, anot projekto organizatoriaus Dariaus Vaičekausko, graffiti reikia traktuoti kaip šiuolaikinę freską, kurios ištakos siekia dar Antikos laikus. Todėl projekto tikslas buvo plačiajai visuomenei pristatyti Klaipėdos grafitti meno atstovus bei šios meninės saviraiškos ypatumus, specifiką, išryškinant profesionaliąsias jos puses.
Ekspozicijoje galima susipažinti su įvairiais graffiti meno stiliais, kryptimis ir technikomis: “bombingu” – labai greitai rašomos ryškių spalvų šrifto kompozicijos, neretai burbulinės, apvalios raidės; “wildstyle” (“laukinis stilius”) – dar viena šrifto atmaina, kuriai būdingos aštrios raidžių briaunos, beveik neįskaitoma kaligrafija; “character” – realistiniai portretiniai atvaizdai; “3D” – trimatės kompozicijos ir t.t. Didelio formato kūrinius parodoje lydi “Klaipėdos” dienraščio fotografo Nerijaus Jankausko fotografijos, fiksuojančios graffiti meno darbus Klaipėdos mieste. Vėliau pastarosios bus panaudotos graffiti meno katalogui, kurį ruošiamasi išleisti po projekto pristatymo.
Graffiti įterpimas į netradicinę jam erdvę – parodų rūmus – savaime skatina intrigą, daugialypes interpretacijas ir originalią profesionalaus bei gatvės meno interakciją. Tai – pirmasis tokio pobūdžio projektas Lietuvoje, kai graffiti meno kūriniai atlikti tiesiog ant parodų salių sienų. Tikimasi, jog ilgainiui projektas išaugs į kasmetinį graffiti meno pristatymą Klaipėdoje, kartu pristatant ir kitų Lietuvos miestų bei užsienio šalių graffiti meno atstovus. Žingsnis po žingsnio galbūt ir mūsų mieste
