Šiuolaikinis menas – naujai?
Petras Šmitas
Klaipėdos dailės parodų rūmuose (KDPR) balandžio 24-ąją – birželio 1-ąją viešėjusi apžvalginė paroda “Lietuvos šiuolaikinis menas – naujai” sulaukė prieštaringų atsiliepimų ir sukėlė įvairių minčių. Kai kuriomis drįstu ir aš pasidalyti.
Namuose pranašu nebūsi
Lenkų menotyrininko Krzysztofo Stanislawski’o surinkta ir kuruota įvairaus amžiaus lietuvių menininkų tapybos, skulptūros, tekstilės, fotografijos, grafikos, videomeno, kino, performanso ir instaliacijos darbų ekspozicija, kaip rašoma kataloge, yra jau penktoji jo organizuota ir rodyta Lenkijoje nuo 1990-ųjų tokio tipo paroda. Jų visų tikslas – Lenkijos dailės žiūrovą supažindinti su Lietuvos šiuolaikinio meno kūrėjais. “… Tačiau šioji – išsamesnė ir didesnė nei ankstesnės”, – pažymėjo kuratorius.
„Lietuvos šiuolaikiniam menui – naujai” Lenkijoje atstovavo 33 autoriai. Pakankamai didelė ir intriguojanti lietuviška šiuolaikinio meno paroda pabuvojo trijuose Lenkijos miestuose – Bydgoščiuje (2008), Katovicuose (2008) ir Olštine (2009). Kiek sumažinta ji atkeliavo ir į Klaipėdą, kurioje Lietuvos šiuolaikiniam menui atstovavo 29 autoriai, pateikę 130 kūrinių.
Skaitant lietuvių ir lenkų kalba išleistą parodos katalogą, dėmesį patraukė kai kurie dalykai. Pirmiausia tai, kad Lenkijos žiūrovai tarsi iš naujo atrado Lietuvą, jos šiuolaikinį meną. Man tai kiek netikėta ir keista, nors, atvirai sakant, turbūt ne tiek jau daug ir mes Lietuvoje žinome apie šiuolaikį plastinį lenkų meną. Kaip matyti iš atsiliepimų, lenkai labai sužavėti šiuolaikiniu moderniuoju lietuvių menu ir jam skiria didžiules liaupses. Regis, tiesa, kad savo namuose pranašu nebūsi… Baltą pavydą sukėlė išsamus parodos katalogas – stora, puikios poligrafijos knyga, įvairiapusiškai pristatanti kiekvieno autoriaus kūrybą lenkų ir anglų kalbomis ir jų darbų nuotraukomis. Katalogo gale pateiktos išsamios šio projekto dalyvių parodinės veiklos žinios. Tai tikrai geras ir sektinas pavyzdys, pristatant mūsų krašto meną svetur.
Painiava dėl sąvokų
Pačioje parodoje pabuvojus kelis kartus, iškilo klausimų ir abejonių. Man (gal tik man?) gerokai per skambus atrodo pats ekspozicijos pavadinimas. ,,Lietuvos šiuolaikiniam menui – naujai” Lenkijoje atstovavo tik 32 autoriai iš Vilniaus ir Kauno bei vienas iš Klaipėdos, tarp jų – Lenkijoje gyvenantis savito kūrybinio braižo dailininkas Stasys Eidrigevičius ir Jonas Mekas iš JAV.
Parodos pavadinimas vis dėlto yra lyg ir įvykio vizitinė kortelė, apibendrinanti reiškinio nuoroda, kurios informacija žiūrovą kreipia viena ar kita mąstymo kryptimi. Šiuokart jis mus informavo, kad 33 šiuolaikinio meno kūrėjai atstovauja visai Lietuvai, bet juk tai nėra tiesa. Vien Klaipėdoje plastinio meno kūrėjų yra daugiau nei 200, o kur dar Vilnius, Kaunas, Šiauliai, Panevėžys… Tiesa, oponentai prieštaraus, neva tie 200 ir daugiau kūrėjų galbūt yra ne šiuolaikinio eksperimentinio meno, o dabarties tradicinės kūrybos atstovai. Dėl “šiuolaikinio” ar “tradicinio” meno sąvokų galima diskutuoti… Tačiau šiuokart žodis “šiuolaikinis” taip pat ne visai atspindi šiandieną.
Pasidairę po parodą matėme, kad sąvokai “šiuolaikinis”, pasirodo, įtinka ir pop-menas, kurio parodoje buvo sočiai, ir “FLUXUS” judėjimas, kuris šioje apžvalgoje lyg ir dominavo. Tačiau ir vienas, ir kitas meninis judėjimas jau yra praeitis, jie ryškiausiai pasireiškė XX amžiaus antrosios pusės pradžioje JAV. Dalis parodos autorių išbando ir kitas XX amžiaus Vakarų pasaulyje vyravusias eksperimentines avantiūristines meno kryptis – dada, performansą, instaliaciją, hepeningą ir kitas. Taigi joje dalyvaujantys ir Lietuvai atstovaujantys menininkai savo eksperimentiniais darbais vis dėlto iš pagrindų kartoja jau buvusius atrakcionistinius amerikonistinius judėjimus.
Mėgdžioti – laikmečio ženklas?
Tiksliausiai šios parodos esmę nusakė pats jos kuratorius K.Stanislawski’s: “Troškimas būti aktualiam, šiuolaikiniam, atitinkančiam (…) mados tendencijas, nė vieno menininko neapsaugo nuo (…) akivaizdaus pamėgdžiojimo…”.
Na, mėgdžiojimas mene, kad ir labai trokštamas ar madingas, manyčiau, nėra naujumas, atradimas ar bent jau pageidaujamas reiškinys. Tačiau šiandieninėje mūsų lietuviškoje (ir ne tik lietuviškoje) meninėje padangėje, pasirodo, kažką pamėgdžioti, būti drąsiam, dar geriau – įžūliam ir žaisti vienadienį madingą menininką yra ir nauja, ir populiaru, net pagirtina. Tad sąvoka “šiuolaikinis”, mano galva, šiuokart lyg ir tiktų visiems meniniams judėjimams, visiems menininkams, gyvenantiems ir kuriantiems dabar, šiuo laiku, kuris neretai įvardijamas kaip postmodernizmas.
Suprantama, kad Lenkijos žiūrovui buvo norėta parodyti ne visą ir įvairiapusį Lietuvos šiuolaikinio plastinio meno gyvenimą (tai būtų sunkiai įgyvendinama), bet tik dalį, kuri “tam tikra prasme yra ir signum temporis (laikmečio ženklas) – šiandien būti aktualiu ir madingu yra svarbiau negu būti originaliu”, anot K.Stanislawski’o. Galbūt ir tiesa, paskutinį dešimtmetį nemažai mūsų jaunimo (ir ne tik jaunimo), susieto su menu ir paskatinto buvusių modernistinių judėjimų įdėjų, rengia įvairius prieštaringus atrakcinius reginius.
M.Duchampas dar maždaug 1913 m. pradėjo eksponuoti buitinius daiktus (butelių džiovintuvus, pisuarus, dviračių ratus…) ir juos paskelbė meno kūriniais. J.Mačiūnas su G.Brechtu, R.Filllou, H.Flyntu ir kitais nuo 1963 m. Niujorke rengė hepeningus (įvykis, atsitikimas), muzikinius, literatūrinius pokštus, nukreiptus prieš profesionalųjį meną. Taip buvo siekiama panaikinti ribą tarp meno ir gyvenimo. Be to, J.Mačiūnas paskelbė savo sparnuotą šūkį “Visi žmonės yra menininkai, tik jie žino, kiti – ne”.
Tolokai nuo esmės
Vakarų Europoje ir JAV XX amžiuje vykę įvairūs avantiūristiniai, vadinamieji meniniai judėjimai, nukreipti prieš tradicinio meno sampratą bei tolimesnę jo kūrybinę plėtotę, pseudo idėjos, iškreipti (dažniausiai svaigalų) norai, pasąmonės žaidybinė veikla, įžūlūs “kūrybiniai” procesai ir jų atsitiktinumai, manau, vis dėlto yra tolokai nuo tikrosios kūrybos bei meno esmės.
Gerai suvokiu, jeigu yra paklausa, yra ir pasiūla. Suvokiu ir tai, kad estetinėms kategorijoms priklauso ne tik grožis, vertybė, bet ir bjaurumas, niekingumas… Visada atsiras ir teoretikų, ir ideologų, ir kolekcininkų, kurie palaikys, garbins ir rems ne tik pačias keisčiausias, įžūliausias idėjas ar, kaip dabar madinga sakyti – konceptus, bet ir jų produktą. Jeigu gamtoje (tiksliau – ekosistemoje), ekonomikoje, politikoje vyrauja tam tikri gyvenimo ir veiklos dėsniai, o juos pažeidus įvyksta globalios krizės, dažnai ir katastrofos, tai mano suvokimu, tam tikri dėsniai vyrauja ir meninėje kūryboje. Ir ne viskas, ką kiekvienas “menininkas” pateikia žiūrovui, iš tikrųjų yra menas.
Dabar net madinga šiuolaikinį plastinio meno atstovą vadinti ne dailininku, bet menininku. Nes “dailininkas” reiškia savo profesijos žinovą, turintį ypatingų kūrybinių sugebėjimų. O menininkas esąs laisvas “kūrėjas”, kuris ir be išankstinio pasiruošimo gali žaisti atsitiktinėmis idėjomis, padrikomis filosofinėmis sąvokomis, dažnai supainiotomis ir prieštaringomis. Jis savo veiklos produktą pateikia būtinai jį nukreipdamas prieš tradicines meno vertybes, kaip “šiuolaikinį meno kūrinį”.
Iš tikrųjų ir vadinamojoje tradicinėje meninėje kūryboje yra žaidimo, avantiūros, naujumo siekimo pradai, bet tam būtinos ir tam tikros dalykinės žinios, ir sugebėjimai. Maža vertybė – tik troškimas, tik noras ir matytų modernių stereotipų pakartojimas bei jų pateikimas kaip neva naujo, šokiruojančio, įžūlaus ir atraktyvaus “kūrinio”.
Visada buvau ir esu už pažangius meninius ieškojimus, kūrybines naujoves. Bet niekada nepritarsiu, kad atsitiktiniai įžūlūs papokštavimai, buitinio daikto, viena spalva nuteptų lentų ar drobių, sugadintų fotojuostų, vien atrakcinio “kūrybinio proceso” eksponavimas ar nuolat ir įkyriai ekrane pasikartojantis žmogaus judesys yra naujas, šiuolaikinis meno “kūrinys ar reiškinys”.
Lenktynės bėgant iš paskos
Tokia “meninė” kūryba, kad ir svetur puikiai įvertinta (pasak vieno atsiliepimo parodos kataloge, “nėra silpnų darbų. Tai liaupsės dailės garbei, kuriai neįmanoma atsispirti. Vilioja, intriguoja ir pykdo”), manęs neįtikina.
Išties šioje ekspozicijoje drąsos, avantiūros, įžūlumo, žaismės, atrakcijos tikrai netrūko. Joje nestigo ir mūsų gyvenimo skaudulių atspindžių (Konstantinas Gaitanži, Jonas Gasiūnas, Lina Jonikė), ir ironiškos žaidybos (Jūratė Kazakevičiūtė). Atkreipė dėmesį natūralistiškai pavaizduotos J.Mačiūno ir J.Meko skulptūros ant kojūkų (Kęstutis Grigaliūnas, Redas Diržys, Kazys Venslovas). Buvo ir realistinės kūrybos (Gintaro Česonio toninės architektūrinio peizažo fotografijos), ir op-meno, pop-meno, daikto meno, neoekspresionizmo…
Aplankęs šią parodą, jautiesi lyg patekęs į didmiesčio gatvės šurmulį, kur cypia mašinų stabdžiai, šlaistosi girtuokliai, vyrauja grubi gatvės kalba ir beveidis masinis bėgimas, – kas greičiau, kas ką aplenks… O kas toliau, ponai “šiuolaikiniai” menininkai? Tik žaidimas be rezultatų ir madingas internacionalinių idėjų kartojimas bei nuolankus provincialus jų mėgdžiojimas bėgant iš paskos?..
