Skaitalo terapija
Indrė Jonušytė. Prašau, nesudaužyk mano širdies. Novelės.
Magilė, Vilnius, 2013, 176 p.
Dainius Vanagas
Norint suvokti meno kūrinį, reikia išmokti jo kalbą, kadangi bet kokie „iš viršaus“ nuleisti recepcijos modeliai, struktūriniai ar estetiniai kriterijai neleidžia (ar tiesiog nesiekia) tiksliai nustatyti analizuojamo objekto vietos jį implikuojančioje kultūros sistemoje.
Jaunos lietuvių rašytojos Indrės Jonušytės novelių rinkinį „Prašau, nesudaužyk mano širdies“ (beje, tai – jau penktoji autorės knyga) lengva ranka galima priskirti menkaverčių kūrinių sričiai, net apkaltinti grafomanija, ir būtų sunku surasti bent vieną literatūros kritiką, kuris nuoširdžiai tam paprieštarautų.
Vis dėlto knyga yra. Ją galima čiupinėti, vartyti, skaityti ir komentuoti, todėl būtų nesąžininga net nebandyti suprasti, kokias funkcijas šis kūrinys atlieka, kokios paskatos lėmė, kad jis įgijo kūną ir kraują.
Užuominų apie knygos koncepciją, rašytojo misiją ir tikslus galima rasti pačiose novelėse. Žinoma, tokio pobūdžio svarstymai yra išsakomi personažų lūpomis, todėl jokiu būdu negalima jų tiesiogiai priskirti I.Jonušytei. Vis dėlto skaitant melodramatiškus pasakojimus (knygoje jų yra keturi) apie meilės kančias ir pseudoprasmės paieškas atrodo, kad autorei nepavyksta išlaikyti deramos distancijos tarp savęs ir veikėjų – galbūt dėl to jie visi be išimties vienodi. Štai keletas minčių, leidžiančių rekonstruoti knygoje dominuojančią rašymo – arba net apskritai kūrybos – sampratą: „Klara pradėjo rašyti dar būdama ligoninėje. Pirmieji jos pasakojimai vaizdavo susikurtų žmonių gyvenimą. Savų tikrųjų jausmų neaprašinėjo. Gal manė neturinti svajonių, vertų būti užrašytomis. […] Būna, kad autorius rašo nieko bendra su jo asmenybės istorija neturinčius išgalvotus, įsivaizduotus, sufantazuotus tekstus. Bet mažai ką tokia kūryba patraukia. Gerai rašyti gali tik iš savo paties širdies. […] Klara nerašė iš pradžių nei apie meilę, nei apie širdgėlą. Pirmosios istorijos spinduliavo vaikišku naivumu, alsavo kitų žmonių patirtimi. Mano bičiulė ilgai neturėjo tikslo rašyti tam, kad išsipasakotų, išsilietų, apsivalytų. Bet šitaip buvo iki tol, kol jos siela, širdis, protas nebuvo sužeisti ir perkrauti nepakeliamos gyvenimo įvairovės“ (p. 40–41).
Sava, autentiška patirtis, be abejo, labai svarbi, tačiau jei grožiniame tekste be jos daugiau nieko nėra, susiduriama su narcisizmo diskursu. Cituotuose pasažuose literatūrinis tekstas traktuojamas kaip dienoraštis, psichologas ar kunigas, t.y. absoliučiai funkciškai. Tokia siaura apibrėžtis – produkto, gaminio, tačiau ne meno kūrinio požymis.
Tad jei novelių rinkinys „Prašau, nesudaužyk mano širdies“ veikia (arba turėtų veikti) kaip specifinė terapija, tuomet nėra ką pridurti. Toks veiklos pobūdis, tikėtina, leidžia autorei nuoširdžiai dalintis savo jausmais ir įspūdžiais, nuoskaudomis ir lūkesčiais, jaustis išklausytai ir suprastai. Savo ruožtu skaitytojas, – apskritai, galimas daiktas, netgi nemėgstantis literatūros, – tokiame veikale ieško (ir randa) aistros, jaudulio ar kitų emocijų, kurių stokoja savo patirtyje. Vadinasi, visi šių simbolinių mainų dalyviai patenkinti, o liekantys sandėrio užribyje lai nekiša nosies: koks gi jiems skirtumas, kaip Kitas patiria malonumą?
Vis dėlto skirtumas yra, ypač – sąvokų lygmeniu, kur vyrauja painiava. Viešojoje erdvėje vis dar neturime aiškiai diferencijuotų kultūrinių kategorijų, dėl to visa, kas parašyta, yra literatūra; visa, į ką galima žiūrėti, yra kinas, dailė ir teatras; visa, ko galima klausytis, yra muzika. Be abejo, „aukštosios kultūros“ samprata jau seniai atgyvenusi ir niekada nebesugrįš, tačiau tai nereiškia, kad privalo išnykti ir meninis jautrumas, skonis, stiliaus pajauta, intelektualinės nuostatos ir principai. Todėl greta literatūros, kino ir muzikos yra (privalo būti) skaitalai, žiūralai ir girdalai. Pastarieji savaime niekuo neprastesni nei pirmieji, tiesiog nėra jiems tapatūs, priklauso skirtingiems kultūriniams sluoksniams, kurių nevalia maišyti lygiai taip pat, kaip nemaišome druskos su cukrumi, nors abi medžiagos bent jau išoriškai turi daugiau panašumų nei skirtumų.
„Prašau, nesudaužyk mano širdies“ – specializuoti vitaminai, emociniai papildai, profilaktinė priemonė, bet kas, tik ne literatūra. Keletas priežasčių:
1) Autorė nesugeba palaikyti, vystyti pasakojimo: išorinio pasaulio įvykiai praktiškai neegzistuoja, o vidiniai monotoniškai kartojasi, slankiodami palaimos, širdperšos, ilgesio, tuštumos ir nuoskaudos trajektorijomis.
2) Novelės stilistiškai perkrautos, pilnos atgrasaus naivumo, banalumo („Aš jau nebe vaikas. Seniai žinau, kad per daug saldumynų gadina dantis, gerai žinau, kad negalima imti svetimo daikto, negražu muštis ir keiktis“ (p. 132) ir perdėto, nemotyvuoto puošnumo („Ji savo kambario link bėgo ne viena. Su ja koja kojon traukė Vaizduotė, persikūnijusi į rožinį begemotą. Neatsiliko įvaizdis, pasidabinęs sidabrinės lapės apsiaustu. Iš paskos pleveno rankomis susikabinę Įkvėpimas ir Mūza, kaip įprasta, apsimetę romantiškomis plaštakėmis. Klara net nesidairydama žinojo, kad jai ant kulnų mina nerangus meškinas Pašaukimas, o nuo jo neatsilieka Kritika ir Sarkazmas – dvi juodos antilopės, pasidabinusios bananų ir kokosų karoliais“ (p. 24), nuolat daugžodžiaujama, o tai apnuogina silpną, kone ore kybančią struktūrą. Dėl šios priežasties iš novelių išbraukus bet kurią pastraipą ar net visą puslapį, nesusidaro jokie reikšmės skirtumai.
3) Novelių pagrindas – meilės lyrika, tačiau ji grubi, tiesmuka, menkai niuansuota. Santykių situacijos (meilės trikampiai ar kvadratai, išsiskyrimai ir taikymaisi, lūkesčiai ir nusivylimai, pilnatvė ir vienatvė) vaizduojami stereotipiškai (jei jau atsiranda vyras, tai būtinai muzikantas, šiaip menininkas arba bent jau būtinai turi motociklą, su kuriuo švilpiama per naktinį miestą svaiginamos aistros akimirkomis…), nėra autentiško žvilgsnio, kalbos.
4) Neišvengiama kompozicinių, loginės sąrangos, rišlumo klaidų. Pavyzdžiui, pirmosios rinkinio novelės („Klara su arbūzu“) pasakotoja yra katė. a) Niekaip neartikuliuojamas jos kitoniškumas, žiūros originalumas – katė tik dėl to yra katė, kad parašyta „katė“, visa kita – jos mintys, jausmai, svarstymai, patarimai, žodžiu, viskas nuo pradžių iki pabaigos yra absoliučiai žmogiška. Toks elementas betikslis, neatliekantis jokios semantinės funkcijos. b) Klara savo katę palieka namuose ir mėnesių mėnesius keliauja po pasaulį blaškydamasi savo jausmų gelmėse, tačiau katei, esančiai už galybės mylių, atstumas ir negalėjimas būti šalia, matyti, pažinti, girdėti, visiškai netrukdo ir toliau kurpti detalų, į absurdiškas smulkmenas besileidžiantį pasakojimą apie „brangią bičiulę“ Klarą.
Jei autorė išbandytų save kitokio pobūdžio žanruose, visai tikėtina, kad rezultatai galėtų būti geresni. Mat, šiaip ar taip, juntamas I.Jonušytės kantrumas, kruopštumas ir netgi pusėtinas kalbos valdymas. Tačiau medžiaga, su kuria rašytoja nusprendė dirbti, buvo iš anksto pasmerkta, dėl to, natūralu, novelių rinkinį „Prašau, nesudaužyk mano širdies“ pajėgus perskaityti tik ledinių nervų, geležinių principų arba literatūros neapkenčiantis žmogus.
