Skaitymai iki gyvos galvos

Renginiai

Skaitymai iki gyvos galvos

Rimantas Kmita

Nesu nuolatinis „Novelės rudens“ lankytojas, todėl gali būti ir taip, kad kai kas, kas čia pasakyta, bus netiesa, bet, tikiuosi, renginio organizatoriai už tai manęs į teismą nepaduos. Gal todėl ir didžiausias netikėtumas iš šio vakaro buvo tas, kad sužinojau, jog „Novelės ruduo“ vyko jau septynioliktą kartą.

Galbūt ir dėl tokio didžiulio skaičiaus ko nors naujo tikėtis būtų nepadoru. Tas „nieko naujo“ panašus kaip ir visur kitur, kaip ir pavasariuose bei rudenyse. Tik skirtumas toks, ten daugumai įdomu, ar buvo, tarkim, Marčėnas, o jeigu buvo, ar gėrė, o jeigu gėrė, tai ar daug, o jeigu daug, tai ką paskui sakė arba mušė, ir kaip paskui mušė jį, ir kaip viskas baigėsi. Ir kuo anksčiau ši klausimų grandinėlė nutrūksta, tuo atitinkamai įdomumo mažiau.

Ką gi – iki skausmo pažįstama I. Simonaitytės vardo viešosios bibliotekos salė, kurioje, be skaitančių ir skaitančių giminių bei artimųjų, bibliotekos darbuotojų, rašančių apie visa tai ir filmuojančių bei kitaip suinteresuotų vos keletas atsitiktinių estetinio polėkio entuziastų, bet ar ne dėl to (-s) vienintelio (-ės) paklydusios dūšelės ir skrebena rašytojai?

Ir nors renginys tarptautinis, tačiau ne visi tarptautiniai renginiai yra vienodai tarptautiniai. Iki skausmo pažįstami saviškiai prozininkai į savo tarpą pasikvietė nemažiau pažįstamus ir ne pirmą kartą Klaipėdoje viešinčius kolegas iš užsienio – Viačeslavą Karpenko bei Olegą Gluškiną (Kaliningradas) ir Klausą-Jurgeną Liedtke (tolimasis Berlynas). Kitais metais kas nors bus iš Latvijos. Kažkaip ramu. Lyg toj V. Kernagio dainoj: „Kaip gera iš anksto žinoti, kur pateka saulė, kur leidžias, kur sniegas pirmiausia ištirpsta ir ima žibuoklės žydėt“.

„Novelės rudenyje“ klasikinės novelės būta nedaug: kai kurie tekstai buvo esė, o kai kurie tiesiog vaizdeliai, kitokio „žanro“ nesugalvosi. Žinoma, ne žanras čia svarbiausia ir ne žanro rėmų pajusti renkasi klausytojai bei nori patirti skaitytojai. Kaip sakė renginio vedėjas R. Černiauskas – svarbu geras rašytojas, kuris, jo nuomone, rašo tik geras noveles, o blogas – tik blogas, na, nebent netyčia kartais kokią geresnę parašytų.

Bet nėra ko norėti klasikinės novelės, ne klasicizmas už lango. Žanro krizės požymiai ėmė ryškėti stojus skaityti jau pirmajam vakaro dalyviui – tų namų šeimininkui Juozui Šikšneliui, kuris iš karto pasakė, kad skaitys „daiktą“, ir ne bet kokį, o parašytą specialiai šiam renginiui. „Daikto“ pavadinimas hamletiškas – „Turėti ar neturėti“. Publika tai įvertino.

Olegas Gluškinas taip pat skaitė „daiktą“ arba esė apie turimus ir neturimus paminklus Kaliningrade. Toliau buvo visaip, kol novelės garbę ginti stojo Algis Kuklys. Anot jo (o gal reikėtų sakyti, anot jo „novelės“ personažo), saujelė prozininkų kovoja su vėjo malūnais – novelė nuo XX amžiaus pradžios puolama, kritikai neleidžia jai skleistis, bet kritikai, kaip ir skaitytojai, tik norėtų kad ne deklaracijomis, o novelėmis mes gelbėtume pasaulį, gerbiamieji čechovai, hemingvėjai beigi borchesai. Tataigi ne skųstis honorarais, ne keiksnoti valdžią, o rašyti geras noveles yra pašaukti geri novelistai, nes nė vieno (pasakykime kategoriškai, koks buvo ir pranešėjas) rašytoju geru dar nepadarė valdžia arba pinigai.

Jurgis Gimberis, nepavydėdamas Hemingvėjui tų tūkstantinių honorarų, prajuokino publiką pasakodamas apie tuos laikus, kai vienintelis nedeficitinis dalykas buvęs triperis, t.y. gonorėja.

Jauna (?) nepažįstamoji, prisidengusi pseudonimu Jo Jo, neatvyko, nepapuošusi renginio etikete „Naujiena“, bet užtat atvyko RoRa, tądien šventęs savo jubiliejų. Tad ir tąvakar viskas skaitymais nesibaigė, nors niekas nesimušė ir nieko pikantiško lyg ir nebuvo, tad paparaciai ilgesniam laikui ir nepasiliko.

O ką galima paguodžiančio pasakyti pabaigoje? Nieko naujo – štai žanrui krizė, o „Novelės rudeniui“ nieko, jis ir toliau gyvuoja palaikydamas miestelyje minimalią vadinamojo literatūrinio gyvenimo kraujo apytaką, ir gyvuos iki kas nors perlips per Rimanto Černiausko lavoną, kaip tikino A. Kuklys, bet to, regis, dar ilgai niekam nepavyks padaryti. Skaitymai iki gyvos galvos.

by admin