Skardžiai tylinti proza

LITERATŪRA ŠIANDIEN
www.durys.daily.lt
Sudarytojas Gintaras Grajauskas
grajauskas@gmail.com

 

 

Skardžiai tylinti proza

Undinė Radzevičiūtė. Žuvys ir drakonai. Romanas

Baltos lankos, Vilnius, 2013, 407 p.

Dainius Vanagas

„Penktojo Cingų dinastijos Imperatoriaus Kastiljonė laukė trylika metų. Ir tapydamas arklius, ir po to. Bet jis taip ir neatėjo. Kaip sako kinai: drakonas tik tada tikras, kai slepiasi debesyse. Naujasis Šeštasis Imperatorius atėjo nelaukiamas. Beveik tuoj pat. Praėjus tik ketveriems metams po to, kai užėmė senelio sostą. Kastiljonė savo tikslą pasiekė kiniškais būdais. Ne iš karto. Ir laukdamas“ (158–159 p.)

Jeigu ne Undinė Radzevičiūtė, mintys apie šiuolaikinę lietuvių prozą būtų žymiai minoriškesnės. Kaip ir ankstesniuose kūriniuose, naujausioje savo knygoje autorė dar sykį stulbina skaitytoją kalbos kaip dykumos patyrimu, rafinuota dramaturgijos pagava ir problematikos, personažų originalumu bei įvairove. „Žuvys ir drakonai“ – dviejų persiklojančių branduolių romanas. Viena dalis, pateikta rankraščio forma, nukelia į XVIII a. Kiniją (išskyrus erdvinius ir žiūros šuolius knygos pabaigoje, kai atsigręžiama į Europą), kur aktyviai misijas vykdę jėzuitai stengėsi palenkti Cingų imperatorius į krikščionybę. Tuo metu Rytų ir Vakarų kultūrų maišymasis, nors ir sparčiai intensyvėdamas, vis dar buvo egzotiška, jaudinanti patirtis. Būtent vaikščiojimas apgraibomis, susitikimas su Kitu, svetimu, neatpažįstamu ir neperkalbamu, yra vienas iš reikšmingiausių šio romano leitmotyvų. Bevaisė evangelizacijos pastanga atskleidžiama jėzuitų vienuolio, tapytojo Kastiljonės akimis. Tai – įtempta, intriguojanti aukos, nuodėmės, pažinimo ir rezignacijos drama, prisodrinta autorės puikiai išmanomais tiek jėzuitų ordino, tiek XVIII a. Kinijos kultūriniais ir religiniais niuansais. Kita romano dalis (beje, abu siužetai kūrinyje plėtojami simultaniškai) skleidžiasi bevardėje šalyje, bevardžiame mieste, tačiau mūsų dienomis ir tikrai – Europoje. Kelios istorinės užuominos netgi leidžia spėti, kad apeliuojama į Lietuvą ar, mažų mažiausiai, į pokomunistinę šalį. Viename bute gyvenančios trijų kartų atstovės – senelė, dukra ir dvi anūkės – čaižo viena kitą aštriomis replikomis, laistosi nuobodulio prakaitu, kovoja už savo statuso šeimoje vertę, medžioja mažyčius malonumus (dideliems, rodos, dažniausiai neturi jėgų, drąsos ir ryžto) ir stebi už lango maklinėjančius kinų restorano virėjus. Bendravimo per akis, o susikalbėjimo vos vos. Šie egzistencinių lūkesčių, nerimo, nuoskaudų ir stilingai inkorporuotos buities kupini santykiai, nepaisant išraiškingos, demonstratyviai nenatūralios komunikacijos, tėra pozuojantis banalumas, kuris hiperbolizuoja ir maivosi, kad išlaikytų skaitytojo dėmesį. Užrašyti banalumą originalumo kategorijomis – tai didžiulio talento ir įdirbio reikalaujantis pėdų mėtymas, kuris tekste keletą sykių užaštrinamas užuominomis, esą ši šeimyninė drama – eilinis nuobodus serialas ar net dar prasčiau: „Prisigyvenom iki to, kad realybė atrodo blogiau nei tai, ką rodo televizorius“ (223 p.) Nors iš tiesų efektas yra priešingas, tai – socialinių patirčių pritvinkusi, iškrypusi, sužalota ir, galų gale, tragiško likimo šeima.

Abi siužetinės linijos, tarpusavyje tai kontrastuodamos, tai sutapdamos sukuria galybę įtampos židinių, sudarančių sąlygas skleistis polifoninei romano struktūrai: iškyla opozicija tarp pašvęsto, prasmingo (nors dvejonių, silpnumo pritvinkusio), į tikslą, pranokstantį jo siekiantįjį, orientuoto gyvenimo ir slogaus, monotoniško bergždumo stebint į užmarštį tekantį laiką, neapibrėžto laukimo ir tuštumos; tarp beribės Kinijos ir nediduko buto, kuriame iš esmės vystoma visa matriarchatinės šeimynos istorija; tarp įsibuvojusios, kankinančios ir neapleidžiančios minties, jausmo ir radikalaus užsimiršimo, atminties nyksmo; tarp vienatvės ir vienišumo; tarp intensyvių ir ekstensyvių patirčių; tarp linijiškumo ir cikliškumo; tarp jautrumo ir abejingumo. Tekste apstu tapatumų, sankirtų, analogijų, antagonizmų, kadangi reikšmių cirkuliacija romane itin kruopščiai apgalvota: kiekvienas elemento pasikartojimas modifikuoja lig tol nusistovėjusiomis laikytas kūrinio vertes. „Žuvys ir drakonai“ pasižymi nuolatine dinamika ir didžiuliu interpretaciniu potencialu: nors romanas viršija 400 puslapių, jame, rodos, nėra nieko nereikalinga (arba, žvilgtelėjus iš oponentų pozicijos – nėra nieko reikalinga, nes kompromisai čia vargiai įmanomi). Tai – tarsi iš plieninių konstrukcijų sukabintos struktūros rezultatas.

„Žuvys ir drakonai“ – ir tai jau tapę skiriamuoju šios autorės ženklu – nepasižymi kalbos turtingumu siaurąją šio žodžio prasme, būtent: žodyno apimtimi. Romano kalba, iš pažiūros, sausa, asketiška, netgi primityvi (tokį įspūdį galima susidaryti, pavyzdžiui, viename puslapyje radus bent septynis sykius pavartotą žodį „sako“). Užuot krapštinėdamasi po sinonimų rinkinius, U.Radzevičiūtė visus norimus literatūrinius efektus siekia išgauti kompoziciniu tikslumu, švariu, unikalia žodžių sankaba pasižyminčiu bei nuo bet kokio pertekliaus apvalytu sakiniu, taip pat pauzėmis, nutylėjimais, kurie šios prozininkės kūrybai suteikia gaivališkumo, polėkio. Be to, sakiniai konstruojami siekiant maksimalaus jų savarankiškumo (netgi ištraukti iš konteksto jie neatrodo „apiplėšti“, bevaisiai ar stokojantys išorinės atramos), kuris, savo ruožtu, leidžia tekstui įgyti betarpiško rezonanso požymių. Romanas klega, skamba, aidi, įvairios konotacijos nuolat stengiasi perrėkti viena kitą. Tokie stiprūs asociatyvūs ryšiai įmanomi tik dėl to, kad autorė į tekstą įkinko neužrašytus žodžius. Kaip? Paprasta ir genialu: U.Radzevičiūtė daugiau praleidžia negu užrašo. Skaitant susidaro įspūdis, kad greta vienas kito einančius sakinius skiria (galėtų skirti) aibė pastraipų. Aibė aiškinimų. Aibė šalutinių temų. Tačiau tekste visa tai praleidžiama, taip kaitinant vaizduotę ir sukuriant interaktyvią, aliuzinę prozą: „Tėvas Ripa mirė anksčiau nei Tėvas Teodorico Pedrini. Bet Kastiljonė apie jo mirtį sužinojo daug daug vėliau. Kinijoje jis jau ne kartą jautėsi paliktas. Bet dar niekada nebuvo paliktas taip“ (187 p.), „Kad Tėvas Kastiljonė tyliai pyksta, galėjo pasakyti tik tapybos specialistas. Klausydamasis jo potėpių. Bet tapybos specialistų aplink nebuvo. Tik kinai“ (236 p.) Drauge tokiu būdu demonstruojamas pasitikėjimas skaitytoju: jam niekas pirštu nebaksnoja ir primygtinai nieko nebruka. Autorė, nevedžiodama skaitytojo už rankos, rizikuoja, mat tekstui pasirodžius pernelyg elementariu ar net paviršutinišku (o toks pavojus išties yra, ypač turint galvoje keturių moterų šeimynos istoriją), pastarojo žvilgsnis gali nuslysti žodžiais greičiau negu pražys mintis. Tačiau nelinkusieji skubėti už šią riziką padėkos.

Greta jau išvardytų požymių, taip pat greta tų, kuriems vietos išvardyti nebeliko, verta atkreipti dėmesį į dar vieną šio romano privalumą. U.Radzevičiūtė pasižymi išskirtinai subtilia pagava ribinėms žmogaus gyvenimo patirtims: vaizduodama mirtį, meilę, geismą, neapykantą, netektį, pralaimėjimą, sielvartą ji idealiai suderina kaustančią įtampą, beviltiškumą arba begalinį jausmo vitališkumą su santūriu, tyliu, veik nepastebimu, nes dažnai labai staigiu perėjimu iš vieno būvio į kitą. Visiškas grotesko, grubumo, absurdo, radikalumo bei patoso eliminavimas; svarbiausios veikėjų dramos, rodos, vyksta romano širdžiai sustojus. Minimalistinė išraiška pasiekia priešingą rezultatą – tai esminis U.Radzevičiūtės kūrybos principas.

„Žuvys ir drakonai“ – neabejotinai vienas reikšmingiausių lietuvių prozos kūrinių per pastarąjį dešimtmetį. Šis romanas – netgi ne knyga, tai – įvykis; dalyvaukime jame.

by admin