Skatina galvoti

Skatina galvoti

Aleksandras ŽALYS

Naujausiai Klaipėdos dramos teatro premjerai – V.Šekspyro „Karaliui Lyrui“ – galima papriekaištauti dėl daug ko: dėl spektaklio kūrėjų perdėtų pastangų siekti šiuolaikiškumo, modernumo ir dėl pastatymo meninio vieningumo bei konceptualaus išbaigtumo stokos, dėl stilistinės eklektikos, disonansų, atskirų epizodų statiškumo.

Tačiau šiuolaikinis menas paprastai nebesiekia harmoningo vaizdo ir išbaigtos formos, priešingai – eklektika ir disonansai daug dažniau tampa efektyvia ir efektinga priemone darant suvokėjui įspūdį, siekiant jį sujaudinti, provokuoti ir šokiruoti.

Atrodo, kad šiuo keliu ir nueita, kuriant modernią „Karaliaus Lyro“ interpretaciją. Ir tai pirmiausia pasakytina apie režisieriaus A.Latėno darbą, bei, žinoma, apie svarbiausių herojų vaidmenų atlikėjus – V.Paukštę, R.Šaltenytę, N.Savičenko, B.Gražį, V.Leonavičiūtę, D.Meškauską, K.Žvinklį ir kitus.

Čia, man atrodo, svarbiausia, kaip šiuolaikinėmis meno priemonėmis teatrui pavyko pasiekti ir atskleisti savo tikslus. Man atrodo, kad pavyko, – spektaklis įdomus, žiūrėjau jį du kartus. Iš pradžių kiek per daug šokiravo rusiškos dainos, tačiau antrąsyk jos jau daug mažiau rėžė ausį – tiesiog nežinau, kodėl.

Istorinis legendinis V.Šekspyro tragedijos pasaulis perkeltas į mūsų laikus – su visa sušiuolaikinta problematika, išorine ir vidine poetikos atributika. Sąlygiškumas ir simbolizuotas modernumas yra ir erdvės, ir veikėjų bei kitų spektaklio sudėtinių elementų svarbiausieji bruožai.

Spektaklyje vis dėlto galima išskirti dvi ryškias stilistines linijas: rimtoji, tragiškoji, kuri sudaro turbūt du trečdalius spektaklio veiksmo, ir – žaismingoji, sarkastiškoji, tragikomiškoji. Pastaroji labiausiai ir daro spektaklį avangardišką šių dienų prasme. Tai scenos, kur Karalius Lyras susitinka su Edgaru ir kuriamas žaismingas „šiukšlyno žmonių“ miuzikliškas gyvenimo vaizdas, Glosterio kankinimo scena, kuria baigiama pirmoji spektaklio dalis, ir pagaliau finalinis viso pastatymo epizodas – karo paveikslas, formuojamas kaip transformuotas šiuolaikinio jaunimo pasilinksminimas, kur savęs ir kitų ardymas, griovimas bei naikinimas pateikiamas kaip visa apimanti išraiškinga, plastiška šokio orgija.

Šiandieninis menas siekia įspūdžio, reikalauja iš suvokėjo didelio dėmesio, įsigilinimo ir atsivėrimo, tik gal labiau sąmonės nei širdies. Galbūt tai ne visiems priimtina, ne visiems patinka, galbūt tai neatliepia mūsų širdies troškimų, tačiau drįstu manyti, kad tai – įdomu, daro įspūdį, skatina galvoti, ieškoti ir kažką atrasti ne tiek pasaulyje, o daug labiau – savyje.

by admin