Skulptūrų parko lobių beieškant
Neseniai pasirodžiusi knyga „Klaipėdos skulptūrų parkas ir jo tapatumų iššūkiai“ yra Klaipėdos XIX a. ir XX a. istorinių sluoksnių kasinėjimas.
Sondra Simanaitienė
Parašė Klaipėdos mokslininkai
Joje publikuojami klaipėdiečių istorikų ir menotyrininkų straipsniai: Zitos Genienės – apie senąsias Klaipėdos kapines, veikusias dabartinio Skulptūrų parko teritorijoje nuo 1820 m., Vasilijaus Safronovo – apie kapinių erdvės kaip svetimos transformavimą tarybiniu laikotarpiu, Petro Šmito menotyrinė dėlionė, remiantis 1977–1991 m. spauda ir asmeniniais pastebėjimais, Godos Giedraitytės kritiška įžvalga – parkas kaip vieša erdvė, Adomo Skiezgelo architektūrinės minties apžvalga, pradedant parko įkūrimo metais (1977) ir baigiant kūrybinių dirbtuvių, vykusių 2011 m., vizijų pristatymu. Ir dar vienas – jau kito žanro tekstas – tai žurnalisto Gedimino Pilaičio pokalbis su muziejininku Dionyzu Varkaliu apie sovietinės valdžios vykdytą istorinių kapinių naikinimą ir iš to kilusias pasekmes.
Knygoje – daugiau kaip 100 nuotraukų, surinktų iš įvairių archyvų: nuo asmeninių kraštotyrininko Vyto Tamošiūno, skulptorių Violetos Skirgailaitės, Vlado Urbanavičiaus, Algirdo Boso iki fotografo Bernardo Aleknavičiaus turtingo fondo, saugomo Klaipėdos apskrities I.Simonaitytės viešojoje bibliotekoje.
Siekia populiarinti istoriją
Knyga „Klaipėdos skulptūrų parkas ir jo tapatumų iššūkiai“ yra pirmoji apie senąsias miesto kapines ir granito skulptūrų simpoziumų istoriją. Todėl jau vien šis faktas leidžia vadinti šį leidinį reikšmingu kultūriniu įvykiu Lietuvoje.
Knygos pavadinimas orientuotas į Skulptūrų parko šiandienį teritorijos pavadinimą, nors yra daug medžiagos apie senąsias miesto kapines ir todėl gali kilti svarstymų, kodėl pavadinimas ne iki galo atspindi turinį. Knygos pavadinimu siekta laikytis dabartinio šio vietos įvardijimo – Skulptūrų parkas, ir tai yra vietos atpažinimo ženklas, nes senųjų kapinių Klaipėdoje būta ne vienų. Siekis sulydyti į vieną kultūrinį kompleksą du istorinius lig šiol konfliktiškai koreliuojančius sluoksnius – kapines ir modernios skulptūros galeriją po atviru dangumi – taip pat yra vienas iš šios knygos tikslų.
Joje publikuojami straipsniai yra skirtingos stilistikos. Vieni akademiški, kiti parašyti laisvesne, vaizdingesne kalba. Buvo siekta priartėti prie istorijos populiarinimo žanro, tačiau, man, kaip knygos sudarytojai, buvo sudėtinga to reikalauti iš skirtingų akademinių autorių, turinčių autentišką rašymo stilistiką. Todėl istorijos populiarinimo žanras šiame leidinyje kuriamas pasitelkiant knygos apipavidalinimo galimybes – daug istorinių, šiek tiek provokuojančių nuotraukų su išsamiais komentarais, kad net ir pasyvūs skaitytojai būtų suvilioti problematika.
Bandymas išjudėti iš sąstingio
Straipsnių autoriai turi skirtingą santykį su savo pristatoma tema. Z.Genienė, V.Safronovas, G.Giedraitytė rašo iš objektyvistinės perspektyvos, pristatydami situaciją istorinio pasakojimo ar meno teorijos aspektu. P.Šmitas, A. Skiezgelas, D.Varkalis turi visai kitą priėjimą – jie yra autentiški įvykių dalyviai, todėl jų tekstuose juntamas gyvas, asmeninis santykis su kapinių naikinimo ir parko kūrimo istorija.
Istorinė logika yra tokia, kad prievartiniu būdu keičiantis politinei santvarkai, keičiami ir visi buvusios santvarkos sakraliniai bendruomeniniai ritualai, senąją erdvę (bažnyčių, kapinių, miesto aikščių etc.) sunaikinant arba ją radikaliai transformuojant pagal naujosios valdžios ideologiją.
Lig šiol svarstoma, kas būtų, jeigu būtų – kokias neįkainojamos vertės istorines kapines turėtume!.. Tačiau šis klausimas, praėjus daugiau kaip 20-čiai Nepriklausomybės metų, jau skamba neadekvačiai. Ši knyga yra bandymas išjudėti iš sąstingio, kviečiant bendruomenę generuoti Skulptūrų parko ateitį kaip istorinės atminties saugyklą. Tam, kad ateityje Skulptūrų parkas keistųsi, reikia prieš tai ne vienerius metus ieškoti dialogo tarp bendruomenės, intelektualų ir miesto valdžios, nuo kurios valios priklauso miesto strateginiai planai ir piniginių srautų judėjimas.
Žingsnis tikslo link
Mažosios Lietuvos istorijos muziejus, leisdamas knygą, į kurią sudėjo dviejų parko tapatybių – senųjų kapinių ir skulptūrų galerijos – pristatymą, siekia kalbėti apie iššūkius, kuriuos gali išgyventi ši centrinė miesto teritorija kaip vieša erdvė, jei bus tinkamai suvoktas šių dviejų tapatybių vertybinis matmuo ir jų santykio lygiavertiškumas.
Šiuo metu aiškus visuomenės noras pagerbti apie 40 tūkst. žmonių, palaidotų senosiose miesto kapinėse, atminimą neišdraskant skulptūrų kolekcijos. Priešingai – ją išryškinant apšvietimu, dendrologine tvarkybe bei gėlynais. Klaipėdos ir kitų Lietuvos miestų architektų kūrybinė potencija yra subrendusi pasiūlyti naujų įdomių sprendimų, kad parkas taptų daugiafunkce istorine miesto erdve, tačiau trūksta susikalbėjimo tarp kraštotyrininkų, istorikų, paveldosaugininkų ir miesto vykdomosios valdžios, ką gerbti, už ką, kokiomis priemonėmis ir kurioje konkrečioje parko vietoje. Dėl istorinių tyrimų ir geros valios stokos griūva Napoleono laikų gynybinė patrankos kalvelė vakarinėje parko dalyje. O ar daug turime XIX a. pradžios statinių, kad galime taip kilniai leisti jiems išnykti?
Klaipėdos skulptūrų parke užkasta daugybė neįkainojamų lobių – pradedant realiais XIX–XX a. pradžios antkapiniais granito, marmuro paminklais iki įdomiausių gyvenimiškų istorijų, kurios būtų precedentas sukurti meninį filmą ar parašyti intriguojantį istorinį romaną.
Reikia siekti, kad Skulptūrų parkas būtų įtrauktas į prioritetinį Klaipėdos miesto kultūros objektų sąrašą, o ši knyga, išleista remiant Lietuvos kultūros ministerijai, yra tik vienas iš žingsnių šio tikslo link.
Nauja knyga
Pavadinimas: „Klaipėdos skulptūrų parkas ir jo tapatumų iššūkiai“.
Žanras: straipsnių rinkinys.
Sudarytoja: Sondra Simanaitienė.
Leidėjas : Mažosios Lietuvos istorijos muziejus.
Leidimo metai: 2012.
Apimtis: 128 psl. su 106 fotografi-
jomis.
Dizainerė: Sigita Raudienė.
Spaustuvė: „Druka“.
Tiražas: 500 egz.
Kaina: 25,4 Lt.
Kur įsigyti: Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje Klaipėdoje (Didžioji Vandens g. 2).
Nuomonės
Petras Šmitas
Menotyrininkas
Kas seniai sunaikinta – kapinės, jų jau neatstatysi ir šias diskusijas reiktų užbaigti negrįžtamai. Tai tuščias laiko švaistymas. Klaipėdos skulptūrų parkas yra nacionalinė vertybė. Saugoti ir puoselėti turime dabartinį parko būvį – skulptūras ir jų estetišką aplinką. Sukilėlių memo-
rialą privalome išsaugoti, tačiau vietoj Neptūno trišakio reikia atkurti Gedimino stulpus ant memorialą juosiančios tvoros stulpelių. Turime išsaugoti ir sutvarkyti tarpukariu žuvusių Lietuvos karių kapelius. Toks daugiafunkcis, pilnas istorinės atminties bei estetinio vaizdo yra šiandieninis ir turi išlikti ateityje Klaipėdos skulptūrų parkas.
Vasilijus Safronovas
Istorikas
Pats faktas, kad kilo dilema dėl praeityje atliktų veiksmų pagrįstumo ir kad sprendimo bandyta ieškoti, byloja apie bandymus sutaikyti nauja ir sena. Manytina, kad tokie bandymai dabar begali būti vieninteliu atspirties tašku, sprendžiant klausimą, kaip bent iš dalies atkurti tarybiniais metais lengva ranka sunaikintą neaprėpiamą žinių ir atminties apie senąją Klaipėdą sankaupą. Kartu turėtume neprarasti pernelyg menkai pažintų meno kūrinių, nepasiduoti pavojui vertinti juos supaprastintai.
