Šokantys „Plartformos“ atgarsiai

Šokantys „Plartformos“ atgarsiai

 

Septintasis tarptautinis šiuolaikinių vaizduojamųjų ir atlikėjų menų festivalis „Plartforma“, šiemet startavęs kiek anksčiau – dar vasaros pabaigoje (rugpjūčio 23-iąją), o vykęs kiek ilgėliau nei visada (keturis vakarus), regis, susilaukė ir šiek tiek gausesnės auditorijos nei paprastai. O neseniai atrodžiusios nestandartinėmis „Švyturio menų doko“ erdvės tampa visiškai įprastomis, atmosfera – neįtikėtinai laisva, kažkada šokiravęs kūno nuogumas virsta šablonišku sceniniu reiškiniu. Tiesa, šiųmetis renginys išsiskyrė daugelį spektaklių vienijančia vyriškumo tematika ir lyg didžiausia sensacija skelbiama pasauline premjera.

Violeta Milvydienė

Žanrinės programos paletėje

Įsimintinas dramatiškai „tylus“ dviejų vyrukų bendravimas režisieriaus Mariaus Pažerecko spektaklyje „Globotinis nori būti globėju“, publikai parodytas naujoje salėje – „Kolektyviniame sode“. „Gyva“ žodine bei kūniškąja kalba imponavo klaipėdietės Loretos Vaskovos režisuotas Šiaulių dramos teatro spektaklis „Valentinų diena“ (pastatytas pagal I.Vyrypajevo pjesę, pernai gavęs „Auksinį scenos kryžių“ debiuto nominacijoje). Atmintin įstrigo ir neadekvatus šėliojimas gryname ore vykusiame performanse „Žymėjimas“ (pastarąjį specialiai šiam festivaliui parengė Redos ir Arūno Uogintų sambūris „Archeologai“).

Tačiau toliau iš gana spalvingos, įvairialypės festivalio žanrinės programos (teatro, šokio, performanso, muzikos ir kino projektų) paletės išskirsiu tik šiuolaikinės choreografijos spektaklius.

Jaunieji – žaismingai subtilūs

Pirmajame festivalio vakare – jaunųjų kūrėjų platformoje – pristatyti dviejų uostamiesčio choreografų, Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Choreografijos katedros absolventų Ingos Kuznecovos ir Mantvydo Žilinsko darbai. Jie kardinaliai skirtingi tiek šiuolaikinio šokio stilistikos, tiek pateikiamos formos, nuotaikos, kitais žemiau apžvelgiamais aspektais.

Štai magistrės I.Kuznecovos sukomponuoto spektaklio premjeroje „Diagnozė – krepšinis“ su lengvo ir atviro humoro doze narstomi antrosios lietuvių tautos „religijos“ ypatumai. Kiek pabrėžtinai vaizduojami įvairūs – padorūs ir ne visai – žaidėjų, sirgalių bei teisėjo gestai, jiems vieniems suprantami simboliniai judesiai (dramaturgija – Sigitos Ivaškaitės). Penkių atlikėjų (Giedrės Šidlauskės, Rasos Želnytės, Dariaus Berulio, Manto Černecko, M.Žilinsko) pradinio apšilimo ir tolesnio „žaidimo“ (kabutėse todėl, jog žaidžiama be kamuolio, apskritai krepšinis čia net nežaidžiamas) epizodai derinami su trumpučiais komandos palaikymo grupės šokėjų – jų pačių – pasirodymais. Judėjimui pavieniui bei šokiui duetais išradingai panaudoti ryškiai išdidinti riedantys tinkliniai krepšiai (scenografija – Genadijaus Kuznecovo), ironiškas tekstas subalansuotai papildo vaidybines ir choreografines sceneles.

M.Žilinsko (sceninis pseudonimas – Ozo Banzai) sukurtos dešimties minučių trukmės kompozicijos „Naktis“ fragmentus teko matyti dar žiemą jo bakalauro studijų baigiamojo darbo gynimo metu. Tik šįkart tenka pripažinti, kad šis spektakliu programoje įvardytas urban dance subkultūros kūrinėlis, nors ir atliktas sumažėjusios sudėties (trijų vyrukų vietoj keturių), atrodė solidesnis, labiau ištobulintas ir… tiesiog simpatiškai vyriškas. Manyčiau, tai geras pavyzdys su aiškia tendencija, kaip sportiškuosius (hiphopo, breiko etc.) šokio stilius galima perteikti meniškai subtiliai.

Nominuotieji ir apdovanotieji

Kitą vakarą dviejų iš sostinės atvykusių jaunosios kartos šokėjų bei choreografų – Airidos Gudaitės ir Lauryno Žakevičiaus – sukurtas spektaklis „Feel-link“ taip pat pagrįstas gatvės šokių technika.

Nominuotas Auksiniam scenos kryžiui už geriausią šių metų debiutą, jis nagrinėja seną kaip ir pati žmonija temą – mylinčių žmonių jausmus bei išgyvenimus. Pavadinimas transformuotas iš angliško žodžio „feeling“ (jausmas), skamba ir šio populiaraus muzikinio kūrinio interpretacija.

Sulėtintos plastikos prisodrinto dueto pradžia ir tęsinys primena fotosesijos principą: kaskart po blykstės iš visiškos tamsos išnyra ir pozose fiksuojamas vis kitas „kadras“. Retkarčiais lyg improvizuotai dūkstama, poriniuose deriniuose daugiau rišlumo, organikos ir judesių harmonijos, juntama išlaisvinta kūno motorika, nors stigo kiek artimesnės sąveikos. Kai kurie parteriniai junginiai sudėlioti primityvokai arba nuolat kartojasi tarsi šiuolaikinio šokio pamokoje. O ir dviejų šone pastatytų švarutėlių bei tuštutėlių konteinerių panaudojimo funkcija, manyčiau, galėjo (ar privalėjo) būti labiau išplėtota…

Klaipėdos Metų choreografe pripažinta ir „Padėkos kaukę“ šį pavasarį už šokio operą „Dykra“, pedagoginę bei edukacinę veiklą, vystant ir populiarinant šokio teatro meną, gavusi Agnija Šeiko festivaliui pasiūlė šokio spektaklį „Aikštelėje laisvų vietų nėra“. Apie puikiai derančią atlikėjų (D.Berulio ir Petro Lisausko) partnerystę, giliai prasmingus ir dinamiškai besikeičiančius šių vizualiai itin skirtingų vyrų dialogus, kai kurias kitas ypatybes jau buvo rašyta po pernai rudenį įvykusios premjeros Klaipėdos kultūros centro „Žvejų rūmai“ organizuojamame šiuolaikinio šokio festivalyje „Naujasis arabeskas“ (Durys, 2011 12 22).

Uždarymui – pasaulinė premjera

Festivalį apvainikavo programos „vinimi“ skelbta pasaulinė premjera – teatro „Granhoj Dans“ (Danija) ir tinklo DNA jungtinis projektas – šokio spektaklis „Men & Mahler“.

Maga pacituoti esmingiausias festivalio programėlėje bei įvairiuose interneto portaluose pateikto teksto mintis: „Spektaklio choreografas – tarptautinio pripažinimo sulaukęs danų choreografas Palle’as Granhojus – pagrindinį dėmesį šiame spektaklyje sutelkia į šiurkščią vyriškumo jėgą. Liūdna ir poetiška Mahlerio muzika tampa atskaitos tašku vyr(iškum)o išryškinimui, kai aštuoni atletiški ir jaunatviški kūnai, supančioti virvėmis, atlieka archetipinius vyrų ritualus“.

Po tokių drąsių teiginių ir ambicingos paraiškos (turiu omenyje spektaklio statusą ir vyrukų išvaizdą) jau stebint pateiktos koncepcijos vizualizaciją, natūraliai iškilo priešingos įžvalgos ir pagrįstos abejonės.

Akivaizdu (deja, ar gaila) – po vieną iš už pakeltos užuolaidėlės sustatytose persirengimo kabinose nuogut nuogutėliai pasirodę vyrai nepasižymėjo nei ypatingu atletizmu, nei juolab jaunatviškumu (greičiau atvirkščiai…).

Betgi svarus pliusas – iš jų visų (Danijos, Didžiosios Britanijos, Lenkijos, Slovakijos, Vengrijos), skirtingo amžiaus ir pajėgumo šokėjų savita vyriška jėga, konstitucijos tvirtumu, raumeningo kūno plastika išsiskyrė mūsiškis – Lietuvos atstovas, Klaipėdos menininkų grupės „Žuvies akis“ narys P.Lisauskas. Nenuostabu – jis ir valdė pagrindinę idėją, buvo jos ašis, smaigalys, neformalus lyderis.

Pritrūko paties svarbiausio

Spektaklis struktūriškai sudėliotas iš atskirų scenelių, kurias skiria (arba jungia) scenografijai naudojamos medinės platformos. Jas čia pat, žiūrovų akyse, keisdami jų išdėstymą bei paskirtį, sukonstravo patys atlikėjai.

Kita jungiamąja grandimi „tarnavusi“ moteris-dainininkė, veikiausiai, kiek per daug įsijautė į solistės vaidmenį: epiloge savotiškai „pristačiusi“ atlikėjus, vėliau atsainiai ir ne itin rišliai kalbėjusi, paskui nuobodokai skaičiusi tekstą, galiausiai ji net pompastiškai uždainavo, užimdama ilgokus intarpus tarp vyrų persirengimų-nusirengimų-apsirengimų.

Pats sumanymas – judėjimas laisvės ribojimo principu – įgyvendintas gana moderniai, nors nėra visiškai originalus (žymaus Maurice’o Béjarto spektaklyje „For live“ ant nedidelės kvadratinės platformos tarp trijų sienų šokdami „sutilpo“ bene 23 vyrai).

Tačiau esminis minusas – šokio stygius (te atleidžia už kritiką tie, nepriimantys kitos nuomonės, bet nutrūktgalviško kojų greičio ar rankų jėgos demonstravimo kiekvieno jų išbandyme nepalaikiau choreografija). Bendrame iš elementarių šiuolaikinio šokio elementų sudarytame etiude neįžvelgiau ir reikiamo sinchrono, neradau ryškesnės sintezės tarp judesio ir pasirinktos muzikos akompanimento. Nors būta netikėtų rakursų, kai kurie veiksmai – ir nuspėjami, ir lengvai prognozuojami. Tiesa, stebino aštuonetuko fanatizmas – vyrukai išties „kaifavo“ – net suplukę rėkdami didžiavosi tuo, ką daro, plika akimi buvo matyti, kad jiems tinka ir patinka jų pačių elgsena. Gitara prisidengusio patrakėlio pasirodymu ar kito gulinčio nuogaliaus drastišku šėliojimu, matyt, tikėtasi sukelti aiškesnę publikos reakciją. Veikiausiai žiūrovai liko kiek suglumę…

Žinoma, į spektaklio visumą galima žiūrėti ir atlaidžiai – juk ji sukurpta per itin trumpą laiką – vos aštuonias savaites.

Asmeninė pozicija

Festivalio dieną į elektroninį paštą kažkoks skeptiškai nusiteikęs pilietis atsiuntė „Plartformai“ adresuotą nuorodą į „Vikipedijoje“ išdėstytą sąvoką „smegenų plovimas“ (beje, šią cinišką užuominą gavo ir „Žuvies akis“).

Šiuo klausimu turiu jau susiformavusią asmeninę poziciją. Ji maždaug tokia: reikia pamatyti nauja, kas primintų pamiršta sena, kartais gausybę kažkokių keistenybių, dar nepriimtinų, neišjaustų, nepatirtų… Verta stebėti moderniai mąstančio, dažnai smalsaus, neordinaraus, naujų raiškos priemonių tebeieškančio jaunojo žmogaus kūrybą… Ir pabandyti ją suvokti… arba susivokti ir atsirinkti…

„Plartformos“ festivalis suteikia vieną tokių galimybių.

by admin