Šokis: „Coda“ ir „keðja“ krikštas Klaipėdoje
Net du tarptautiniai ir abu pirmąkart Klaipėdoje įvykę šokio renginiai – baleto ir modernaus šokio festivalis-konkursas „Coda 2013” ir Baltijos bei Šiaurės šalių šiuolaikinio šokio suvažiavimas „keðja” – birželio 8-ąją ir 12–15 dienomis choreografijos gerbėjams pristatė visiškai skirtingas (įvairiais atžvilgiais) programas.
Violeta Milvydienė
Sieja ir vienija
Be to, kad šiuos festivalius sieja panašiai skambantys, nelietuviškai rašomi pavadinimai, keistai gretimas asociacijas gali sukelti ir žodžių sąvokos: „coda“ (liet. koda), verčiant iš italų k. – „uodega“, o „keðja“ (iš švedų k.) – „grandinė“.
Betgi svarbiausias juos abu vienijantis dalykas – tikslas populiarinti savitas šokio meno formas uostamiestyje, Lietuvoje ir už jos ribų, plėtoti tarptautinius kultūrinius mainus, galiausiai – parodyti, pasirodyti, pamatyti ir… išgirsti.
Nors atrastos kelios bendros minėtųjų renginių sąsajos, būtų sudėtinga trumpai sumodeliuoti gausybę kilusių minčių ir diskutuotinų dalykų apie vieną ir kitą reiškinį, juolab sutalpinti visa tai vos į keletą puslapių. Tad šįkart apsiribosiu keliais konkrečiais argumentais ar konstruktyviais pasamprotavimais, suskirstytais į pozityvių ir negatyvių apraiškų vertinimus. Tik atsirinkti „kas yra kas“ teks pačiam skaitytojui.
Ar pasitvirtino taktika?
Daugiau kaip pusketvirto šimto dalyvių iš Klaipėdos, Kauno, Vilniaus, kitų šalies miestų, taip pat Kaliningrado (Rusija) bei Latvijos – net 27 grupės ir kolektyvai (iš baleto, choreografijos mokyklų, šokių studijų etc.) tądien anšlaginei Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) publikai pristatė 57 klasikinio ir 42 šiuolaikinio šokio (iš viso – 99) kompozicijas. Išties įspūdingi skaičiai!
Betgi… Ne visuomet kiekybė laimi prieš kokybę, – dažniausiai būna atvirkščiai.
Suprantama – sudėtinga sureguliuoti situaciją, norint minimalizuoti konkurso dalyvių skaičių, kai visi pageidauja pasirodyti po sunkaus kasdienio darbo, dar už tas pamokėles patiems susimokant. Tad natūrali šokėjėlių tėvelių motyvacija – kuo greičiau ir trūks plyš pamatyti savas atžalas scenoje (nors gal jos dar nei fiziškai, nei psichologiškai tam nepasiruošę ?).
Pakito strategija?
Savaime aišku, jog toks konkursas daugumai dalyvių – unikali galimybė vienoje scenoje pasirodyti ir pamatyti kitus, užsiimančius panašia veikla. Tai tarsi tramplininis šuoliukas į tolimesnį aukštesnį šuolį, galbūt ir į didžiąją ateities sceną. Juk bet kokia konkurencija verčia tobulėti, siekti platesnio skrydžio.
Taigi, kaip ir buvo sumanyta, tikslingiau būtų orientuotis vien į baleto, choreografijos mokyklų ar studijų festivalį-konkursą, kadangi panašių šiuolaikinio šokio projektų organizuojama pakankamai (tiek mūsų mieste, tiek Žemaitijos regione, tiek visos Lietuvos mastu).
Visiškai aiški ir konkurso organizatorės KVMT baleto trupės solistės ir šokių studijos „Coda“ vadovės Ingos Briazkalovaitės gynybinė pozicija – pradiniame etape nesulaukus reikiamo kiekio paraiškų ir „pabūgus fiasko“, nutarta išplėsti ribas, priimant „modernistus“.
Kas laukė komisijos
Kaip rodo ilgametė patirtis, panašiems konkursams reikalinga išankstinė atranka. Teoriškai kalbant, sukontroliuoti tokį procesą įmanoma (gal užtektų iš anksto prašyti atsiųsti videomedžiagą?), bet praktiškai organizatorių tai įgyvendinama retokai. Tuomet ir nukenčia renginio prestižas, jau nekalbant apie kokybę… Ne mažiau svarbu (net būtina) tiksliau suformuoti bei aiškiau suformuluoti vertinimo kriterijų sistemą.
Tad savotiškas egzaminas laukė gana kvalifikuotos konkurso komisijos, kurioje buvo baleto artistė ir M.K.Čiurlionio meno mokyklos (MKČMM) pedagogė Aušra Gineitytė, KVMT vadovas Ramūnas Kaubrys, TV laidų bei filmų režisierius Vytenis Pauliukaitis, šokėjas aktorius Donatas Bakėjus, Lietuvos meninės gimnastikos čempionė Neda Šerniūtė ir šių eilučių autorė – Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Choreografijos katedros (KU MF CHK) vedėja, docentė V.Milvydienė.
Išties nelengvu tolerancijos bei lojalumo iššūkiu tapo vertinti skirtingų šokių stilių mokyklų auklėtinių atlikimo – artistiškumo, bendro įvaizdžio, profesionalumo – lygį. Mat šie organizatorių nustatyti kriterijai (galbūt labiau tinkantys profesionalių baleto artistų vertinimui) neatitinka įvairaus amžiaus (6–18 metų) šokėjų pasirengimo, raiškos, sceninės patirties diferenciacijos. Nenumatytas (matyt, dėl laiko stokos, o ir pasirodymų gausos) komisijos narių pasitarimas pabaigoje – balus „suskaičiavo“ bei verdiktą (tiesa, kartais netikėtą) mums visiems „paskelbė“ kompiuteris (ar kitas skaičiuotuvas?).
Rezultatai paskelbti
Išskirsiu tik klasikinio šokio konkurso rezultatus. Daugiausia bronzinių, sidabrinių ir auksinių statulėlių pelnė sostinės šokėjai (net 7) iš žymiosios primabalerinos Eglės Špokaitės, taip pat klaipėdietiškosios „Codos“ mokyklų (5), kitus – itin gerai pasirodžiusios KVMT baleto trupės solistės, KU MF CHK magistrantės Aušros Krasauskaitės baleto studijos bei Vilniaus choreografijos mokyklos „Nuotaika“ (vad. Olga Tamašauskienė) parengti atlikėjai. Solo, duetų ir trio grupėje auksinį „puantą“ laimėjo ištvermingoji „Snieguročka“, rėmėjų prizas atiteko raiškiajai ir lanksčiajai „Mergaitei su lėle“ (abi – Latvijos ansamblio „Čipolino“ ugdytinės). Beje, maloniai nustebino tvarkingas judesys ir darnus, surepetuotas „piešinys“, parodytas Klaipėdos J.Kačinsko muzikos mokyklos Choreografijos skyriaus mokinukių (vad. Onutė Charūnaitė ir Marijana Fokina). Pavyzdinėmis lyg ir privalėjo tapti solinės jaunųjų MKČMM baleto skyriaus auklėtinių vaikinų variacijos, tačiau šiems galimai būsimiems baleto scenos meistrams reikalavimų kartelė buvo aukščiausiai pakelta (laimėta viena solo nominacija).
Pati ypač negatyviai vertinau choreografiškai neišspręstus derinius, pavyzdžiui, dirbtinai įjungtus ar visiškai neįprasmintus „špagatus“ (tarsi jie būtų tobulumo viršūnė), kitus vien efekto siekiančius gimnastikos ar akrobatikos pratimus, garsiais šūksniais ir plojimais palaikomus jaunosios publikos. Glumino ir menkas muzikinis pačių pedagogų choreografų išprusimas, siauras vienos ar kitos šokio stilistikos išmanymas (tai pastebimai įžvelgta 2-ojoje – šiuolaikinio šokio kategorijos – kompozicijų dalyje).
Ir dar… Renginio „šeimininkė“ gal neturėtų dalyvauti konkursinėje programoje, kad nekiltų prieštarų, rereikalingų apkalbų dėl komisijos narių palaikymo, neva korupcinių ryšių, neskaidrių rezultatų… Štai tokia – gana didelė, gal net skaudi – organizatoriaus pasiaukojimo kaina. Betgi atvira lieka pasirinkimo teisė – konkuruoti ar tęstinai bei nuosekliai vykdyti prasmingą funkciją?
Suprantama, išreikšti pastebėjimai nublanksta prieš patį faktą – pažangų reiškinį, įvykusį mūsų meniškos jūrinės dvasios mieste – pirmąjį baleto (gal būtų tiksliau – klasikinio šokio?) festivalį-konkursą, kuris, nuoširdžiai tikiuosi, pretenduoja tapti tradiciniu ir ateityje kasmet tobulėti.
Programa – įtempta
Šiaurės ir Baltijos šalių scenos menų suvažiavimas per keturias dienas pristatė gana įtemptą ir kondensuotai pateiktą šiuolaikinio šokio programą, sudarytą net iš keliasdešimties įvairių renginių, projektų, performansų etc.
Tad aktyvūs ir geranoriški bandymai suspėti į visus spektaklius ar akcijas-atrakcijas ne visada pasiekdavo tikslą. Tiesa, kūrybinės dirbtuvės, ekskursijos bei seminarai buvo skirti patiems dalyviams, prodiuserių, vadybininkų, šokio ekspertų susitikimai bei diskusijos labiau orientuoti į savitą ratą ir dažniausiai vykdavo darbo metu, o kuravimo programos – uždara forma. Kai kurie vieši pasirodymai dubliavosi, kelios miniatiūros kartojosi (nors vėliau paaiškėjo – dieną jos neįvyko).
Ir netradicinėse erdvėse
Nenuostabu – dauguma spektaklių vėlavo ar buvo nukelti tolesniam laikui – dėl paprastos priežasties, jog iš vienos vietos tekdavo perbėgti į kitą. Tačiau tai ir pravertė pagrindinei festivalio idėjai, drįsčiau teigti, buvo visos programos „vinis“. O netradicinių, įdomių, romantiškų, moderniam mąstymui tinkančių ir šiuolaikiniam judesiui pritaikomų neįprastų vietų bei alternatyvių kultūrinių erdvių uostamiestyje tikrai apstu. Maža to – Kruizinių laivų terminalo teritorija, Danės ir Smiltynės krantinių „dizainas“, asfaltuoti ar dulkėti takai, apleistų jachtų elingų sienos, aukštos „Švyturio menų doko“ lubos, senų namų langai ir prabangių viešbučių stogai, praplaukiančių upe burlaivių stiebai šokėjų judėjimo fone ne tik vykusiai papildė choreografinius „vaizdelius“, bet apskritai padarė nemažą įtaką pristatomiems kūriniams, suteikdami šokio trajektorijoms originalumo, laisvės pojūtį ar kitą reikiamą atmosferą.
Kodėl mažai šokama?
Pasak psichologų, kūno kalba – jo padėtys, rakursai ir pozicijos, akys (žvilgsnis), mimika (minčių atspindys), rankos (gestai) – pasako daugiau nei žodžiai (58 proc. prieš 7 proc.), tiesa, kalbėjimo būdas – maniera, garsumu, pauzėmis, intonacija – suteikia 38 proc. įtaigos.
Taigi, stebint pirmąjį šokio platformos „Baltic Bubble“ vakaro spektaklį, vis dar kilo tas pats elementarus, senokai galvoje kirbantis klausimas: kodėl šiuolaikinio šokio atlikėjai-kūrėjai daugiau naudoja žodinę nei kūno kalbą? Užuot judesiu pasakojusios savitas istorijas spektaklyje „Pakankamai geras“, dvi išoriškai simpatiškos latvės ilgai kalbėjo, dalijosi gyvenimiškais įspūdžiais, netrukus ėmė spragsėti pirštais, gaudyti kažką įsivaizduojamą ore, mėtyti „tai“ į publiką, paskui ploti delnais ir pan. Vėliau parodė vos keletą statiškų judesių sinchronu bei glaustas solines improvizacijas.
Esto K.Sakso „Vienuolio Nestoro riksmas“ pasirodė pernelyg ištęstas ir pasikartojantis. Nuobodoką choreografo-atlikėjo žingsniavimą, tarsi ruošimąsi maldai ar meditacijai pradžioje kiek vėliau pakeitusi plastika priminė sulėtintus viršutinio breiko judesius, kurie peraugo į intensyvesnį, tačiau su pauzėmis atliekamą „parterą“, o laukto riksmo lyg ir neišgirdome…
Lietuviai pasirodė stipriausiai
Spektaklyje „Ir viskas klojos kuo puikiausiai“ klaipėdiečiai Inga Kuznecova ir Petras Lisauskas, prisitaikydami prie kitos (nei anksčiau matyta) kambario aplinkos ir panaudodami naujus baldus bei aksesuarus, išryškino vaidybines sceneles, pateikė kiek pakitusias režisūrines jungtis. Jųdviejų ir Dovilės Binkauskaitės trio, žaisdamas įvairiomis ilgų plačių sijonų trajektorijomis, „plaukiojo“ vandens baseinėlyje Daivos Palubinskaitės spektaklyje „Vieta, kurios nėra“.
Airos (Naginevičiūtės) šokio teatras iš Vilniaus spektaklyje „Hora lupus“ be jokio muzikinio akompanimento, vien „specifiniais instrumentais“ išgaunamais garsais demonstravo gana sudėtingų judesių bei šuolių organiką, stipriai parengto kūno ir veido mimikos įvaldymą, originalių idėjų raišką.
Net du choreografinius kūrinius į platformą atvežė Kauno šokio teatras „Aura“, vienintelis municipalinis šio žanro teatras Lietuvoje. Vadovės Birutės Letukaitės sukomponuotas spektaklis „Ar aš esu tas, kas aš esu?“ labiausiai atitinka suvažiavime nagrinėjamą temą – šiuolaikinei Europai ir visam globalėjančiam pasauliui aktualią tapatybės problemą. Kito – vengrų choreografo Ferenco Feherio darbo „1863“ objektas – istorinis Lietuvos įvykis, tačiau sukilimo iliustracijos visame kontekste nėra. Bet gausu netikėtų sprendimų (kad ir prologe rodomas videofilmas), įvairių choreografinių rakursų soliniuose, vyrų duetiniame ir merginų trejeto fragmentuose. Iš esmės, abu „Auros“ darbai pasižymėjo ne tik atlikėjų individualumu (masiškumu irgi), puikiai išryškintomis kiekvienos asmenybės savybėmis, bet ir įprasmintais ekstravagantiškais junginiais, originaliomis vizualinėmis idėjomis, lengvai ir plastiškai atliekamais įmantriais techniniais elementais bei, kas itin patrauklu – ypatingu muzikalumu.
Taigi visiškai objektyviai, realiu žvilgsniu – lietuviškų duetų, grupių, teatrų pasirodymai buvo stipriausi.
Nesistengia šokiruoti
Toliau nesigilinant į filosofines peripetijas ar šokio stilistikos vingius, tiesiog konstatuojant, jog visi matyti kūrybiniai darbai – nelygiaverčiai, maga atkreipti dėmesį į keletą ryškesnių tendencijų.
Priimtina, jog nesistengiama šokiruoti, nenatūraliai išmąstytas koncepcijas ar giliai „kapstomas“ problemas pateikti nesuvokiamai provokuojančiai. Teigiamu aspektu galima laikyti jei dar ne vyraujančią, tai palaipsniui bepasireiškiančią judesio kultūrą, tą estetiką, kurią įtvirtina puikiausias pavyzdys – Linos Puodžiukaitės-Lanauskienės ir Manto Stabačinsko („Kultūros gurmanai“) duetas spektaklyje „TAIP“ (beje, priešingai nei estų „Zuga žino tiesą“). Net imituojamos muštynės vaizduojamos nebe taip drastiškai, nebe taip buitiškai, o pasitelkiant kovos menų energetiką ir vyrišką raumenų jėgą. Pastarąjį teiginį taikau vienai įspūdingiausių P.Lisausko ir Dariaus Berulio dueto scenų iš Agnijos Šeiko-Sarulienės spektaklio „Laisvų vietų aikštelėje nėra“. Beje, kiti šioje pastraipoje išdėstyti pastebėjimai labiausiai ir net išskirtinai susiję su lietuvių sukurtais ar atliktais darbais.
Štai ir pakrikštijo…
Nors organizatoriai „pasilieka teisę keisti programą“, manyčiau, nevalia „žaisti“ atėjusiųjų laiku ir kantrybe, kai laukiama nesulaukiama programoje skelbto spektaklio. Juk taip – gana lengvai – rizikuojama prarasti ir šiaip ne itin gausiai susirenkančią vietinę (turiu omenyje klaipėdietišką) publiką. Teatleis arba pasmerks, o gal išvadins neišprususia, perdėtai jautria Lietuvos patriote (kas būtų komplimentas) jaunieji kosmopolitai, – nepagarba mūsiškiam žiūrovui pasireiškia ir kiekvieno spektaklio pristatymu vien anglų kalba, ir tik angliškai išspausdintu bukletu (tiesa, išskyrus mero Vytauto Grubliausko sveikinimą – nors tiek pradžiugino…). Nejau sunku bent pasisveikinti lietuviškai? Tiesiog pasakyti: „Labas vakaras“, – juk neilgai trunka (vos 2 sekundes), be to, ir nieko nekainuoja…
O pabaigai – dar „įdomesnis“ faktas: pirmąkart per 32 Choreografijos pastato gyvavimo metus jame šoko nuoga (visiškai nuoga) mergina. Bet ne lietuvė, o latvė „pašventino“ neseniai renovuotą profesoriaus Juozo Gudavičiaus salę. Žinoma, nelaikau to poelgio drąsos ar laisvės išraiška, juolab kažkokia europietiška „vertybe“, betgi – kaip sakoma – visada būna pirmas kartas…
Taigi šokio „krikštas“ Klaipėdoje birželį buvo net trejopai įsimintinas.
