Šokis: kiekybė ir kokybė
Violeta Milvydienė
Šiemet tarptautiniame šiuolaikinio meno festivalyje „Plartforma“ buvo pristatyti net penki choreografiniai darbai. Projektais vadinamos šiuolaikinio šokio kompozicijos toli gražu nevienodo meninio lygio – jos labai skirtingos tiek savo kūrybos idėjomis, išraiškos būdais bei metodais, tiek dalyvių skaičiumi ir trukme.
Išradingasis „Salamandros sapnas“
„Salamandra – sprindžio ilgio naktinis uodeguotas varliagyvis, odoje turintis nuodų liaukų“ (iš tarptautinių žodžių žodyno).
Viename žibinto apšviestame scenos kampe susigūžusi, vizualiai išdidinta figūra atrodė lyg paslaptinga fantastinė būtybė, kurios kiek-vienas vos pajudėjęs raumuo pulsuoja kažkokia ypatinga energetika. Dar grėsmingiau nuteikia pamažu pasirodančios šokėjos, įkūnijančios nuodingąją amfibiją, galūnės – pėdos bei plaštakos.
„Salamandros sapnas. Paveikslas“ – tai „Auksinio scenos kryžiaus“ laimėtojos (2006) jaunosios choreografės bei atlikėjos Loretos Juodkaitės ir brandaus aktoriaus, teatro režisieriaus Valentino Masalskio bendradarbiavimo vaisius. Beje, plačiai išreklamuotas, recenzuotas, giriamas ar kritikuotas kūrinys buvo skelbtas pernykštėje festivalio programoje, tačiau neįvyko. Šiemetinės „Plartformos” šokio projektų kontekste šis 45 minučių trukmės diptikas išsiskyrė savo menine verte – profesionaliausia technika, sėkmingais režisūriniais sprendimais, koncepcijos įprasminimu.
Imponuojantis ir kompozicijos išdėstymas – ji sukonstruota tarsi iš keturių dalių, lyg ir viena su kita nesusijusių choreografiškai ar raiškos priemonėmis, bet kartu stilingai papildančių pagrindinę mintį „augančia“ trajektorija.
Žavi didžiulis atlikėjos potencialas, savotiškai hipnotizuoja gerai apgalvota estetiškų judesių sintezė, pritraukia dėmesį ir nepaleidžia beribių žmogaus kūno galimybių vaizdiniai, užburianti fantazija.
Sukimosi technika – stulbinanti ir akumuliuojanti pozityvią energiją. Tiesiog neįtikėtina, kaip ilgai ir kokį greitį išvystant, be to, sukantis vien į kairę, gali susidaryti įspūdis, kad staiga pakeičiama kryptis, ir tours chaînnés atliekami į dešinę, paskui ir vėl į kairę – tai užgniaužia kvapą ir peržengia visas vaizduotės ribas.
Išvydus šį organišką monospektaklį, galvoje gimė vertinimas, prilygstantis aukščiausiam kokybės kriterijui, – tai kūrinys, galintis kardinaliai pakeisti skeptišką nuomonę apie šiuolaikinę choreografiją, neretai dirbtinai „pritemptą“ arba nuobodžią, nepriimtiną ar nesuprantamą.
Duetas truko akimirką
Bendras trimitininkės Amy’s Horvey (Kanada) ir choreografės Agnijos Šeiko-Sarulienės darbas priskirtinas meno žanrų sintezės projektų rūšiai. Tiesa, kompozicija nedidelės apimties bei trukmės, ir pradžioje muzikantės solo buvo panašus į keistą, įmantrią improvizaciją.
Žiūrovų salėje pasirodžius šokėjai, trimito pūtimas įvairiais, taip pat ir netradiciniais, būdais tapo kiek prasmingesnis, nors dažniausiai nesutapdavo su šokio plastikos niuansais.
Reikėtų pažymėti – „minkštai dirba“ šokėjos Ingos Kuznecovos viršutinė kūno dalis (ypač galva, pečiai, rankos). Jai pakilus ant scenos, išryškėjo nuoširdesnis ryšys tarp abiejų atlikėjų. Tik gaila, jog duetinė jungtis buvo momentinė ir baigėsi vos prasidėjusi. O gal atvirkščiai – čia svarbus paskutinės akimirkos, būtent tokios pabaigos momento netikėtumas?
Svečių pasirodymas neįtikino
Premjerinis spektaklis „Potsdamo aikštė“ – užsienietiškas šokio projektas, atvežtas iš Kaliningrado (Rusija) teatro „Inkliuzai“. Tačiau jis ne visai „svetimas“ – mat sukurtas pagal Arvydo Juozaičio to paties pavadinimo pjesę (rašytojas, filosofas bei buvęs politikas šiuo metu dirba Lietuvos kultūros atašė Kaliningrado srityje).
Performanse, kurį inicijavo, interpretavo, choreografiją bei kostiumus ir scenografiją kūrė Natalija Agulnik, vaizduojami XX amžiaus paskutinio dešimtmečio įvykiai Rytų Europos šalyje, griuvus Berlyno sienai. Centre – trijų jaunuolių bandymas susitvarkyti savus gyvenimus, vykstant radikalioms visuomenės permainoms.
Tikslas išreikšti tokios pjesės siužetiškumą judesiu – intriguojantis, tačiau užduotis – sudėtinga ir gana rizikinga.
Prologas, nuskambėjęs rusų kalba, bei muzikos kūrinių (J.S.Bacho, G.Braerzo, R.Šileikos, Balanesku kvarteto, lietuvių liaudies dainos) eklektika neįtikina. Merginų grupelės įterpiami šiuolaikinio šokio deriniai primityvoki, sudaryti iš banalių „frazių“ su gana vienodomis intonacijomis, o kai kurios situacijos duetuose atrodo utriruotai. Kiek labiau „nuspalvinti“ du personažai – Virgis (Maksimas Buljenovas) ir Saulius (Antonas Dementjevas), be to, ryškus klasikinis vaikinų pasirengimas, tad ir jų soliniai pasirodymai – lengvi, elegantiški.
Tačiau visuma – kiek „išbarstyta“ ir, drįsčiau manyti, neaktuali dabartiniam mūsų jaunimui.
Sveikintina orientacija
Dovilės Binkauskaitės kompozicija „Bitė lingo“ – lietuviškiausias festivalio choreografinis „perliukas“. Pretenzija į tautiškumą jaučiama ne tik muzikoje (kompozitorius – Donatas Bielkauskas), bet ir pačios minties traktavime bei kai kuriuose charakteringuose judesiuose.
Ypač žaismingai perteikia emocijas baltai persirengusios šešios merginos (Choreografijos katedros studentės), judėdamos iš vieno scenos krašto į kitą ir gyvai bendraudamos tarpusavyje. Kūniška jėga alsuoja vaikino (Režisūros katedros studento) solo, išdidžia ramybe dvelkia motinos – sesers – mylimosios (A.Šeiko) amplua.
Bet labiausiai sveikintina minėta orientacija, bent vertybiškai ji artimesnė mūsų tautinei sąmonei, lietuviškam mentalitetui.
Reikia nutiesti „tiltą“
Moderniajai kūrybai pristatyti reikalinga ne tik specifinė, bet ir labai savita erdvė, todėl, natūralu, ne itin gausi žiūrovų auditorija.
Paradoksalu – menas skirtas žmonėms, be publikos jis negyvuotų, tačiau, atrodo, šiuolaikiniai kūrėjai patys labiau įtiki tuo, ką daro, nei bando „pasiųsti informaciją“ (ne vien dalinamus padaugintus tekstus lapeliuose) susirinkusiems „fanams“. Pastarųjų reakcija į nereikšmingai užsitęsusias pauzes, kitaip tariant, spektaklio spragas, – adekvati, bet kol kas geranoriška ir subtili – tik pavieniai plojimai, skatinantys veiksmą tęsti…
Galbūt kas brandžiam atrodo paviršutiniška, jaunam – giluminiai dalykai, vieniems – kičas, kitiems – natūralumas? Aišku, kad gyvuoja subjektyvumas – skirtingi potyriai, patirtys ir pažiūros, be to, išaugę žiūrovų poreikiai.
Einant naujų ieškojimų keliu ir brandinant norimas išreikšti idėjas, manyčiau, būtina ne tik priartėjusi platforma, bet dar prasmingesnis, įtaigesnis „tilto“ nutiesimas į publiką. Priešingu atveju, gali iškilti žiūrovų – vertintojų praradimo grėsmė.
