Šokis lenkiasi žiūrovui
Violeta Milvydienė
Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Choreografijos katedros lektorė
Tarptautinė šokio diena – tai diena, kuri suartina visus pasaulio šokio žmones. Tą dieną šokis lenkiasi žiūrovui, prabyla žmogaus kūnu į žmogaus širdį, protą ir vaizduotę. Ir ne tik tą dieną…
“Aguonėlei” – 100
Šiemetinis Tarptautinės šokio dienos renginys Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Choreografijos katedroje buvo ypatingas – juo pažymėtas lietuviško šokio ,,Aguonėlė” pirmojo pasirodymo scenoje šimtmetis.
Be to, pakviesti į šventę atvyko ir aktyviai joje dalyvavo mūsų bendraminčiai – Vilniaus kolegijos Menų fakulteto šokio pedagogikos ir Žemaitijos kolegijos Telšių Šokio ir muzikos pedagogikos katedrų pedagogai bei studentai.
Rytą visus susirinkusiuosius į P. Domšaičio paveikslų galeriją prasmingai pasveikino katedros vedėja doc. T. Zinčiukienė ir Menų fakulteto prodekanė doc. E. Savukynaitė. Glaustu istoriografiniu pranešimu “Aguonėlės keliu” mokslinę teorinę konferenciją pradėjo doc. A.Gražulienė. Toliau sekė minėtų katedrų studentų kartu su pedagogais paruošti teoriniai moksliniai darbai. Pranešimai – labai skirtingi, jų tematika – įvairi, o gvildenami klausimai ar reiškiamos mintys – svarbios ir įdomios ir esamų, ir būsimųjų choreografų auditorijai. Mūsiškei katedrai atstovavo IV kurso studentai: S. Basanavičiūtė (“Liaudies žaidimų panaudojimas choreografų kūryboje”) ir V. Gabenytė (“Paukštis lietuvių liaudies pasaulėjautoje ir choreografijoje”, abiejų vadovė – prof. J. Čapaitė) bei V. Stirbys su pranešimu “Iš klumpių gyvenimo istorijos” (darbo vadovė – doc. A. Gražulienė). Konferenciją vedė ketvirtakursė E. Rudytė, pabaigoje rimtai ir su humoro gaidele darbus pakomentavo katedros įkūrėjas ir buvęs ilgametis jos vedėjas profesorius emeritas J. Gudavičius.
Vakarinio koncerto programa, sudaryta iš pačių studentų sukurtų kompozicijų, padvelkė ypatingu akademiškumu. Jaunimui skirtą mūsų katedros absolventės A. Butkauskaitės, ketvirtakursių G. Nutautaitės, V. Stirbio, D. Žilinsko bei su-brandintą pedagogų J. Čapaitės ir V. Mačiulskio choreografiją pakylėtai, meniškai sušoko studentų šokių ansamblis “Vėtrungė” (vadovai – prof. J. Čapaitė, doc. A. Gražulienė ir doc. V. Mačiulskis). Žaismingai į studentijos tarpą įsiliejo mažieji Jaunimo centro tautinių šokių ansamblio ,,Vijurkas” (meno vadovė – V. Šleinienė) ir choreografijos studijos “Inkarėlis” (direktorė – I. Gelgutienė, vadovė – J. Budrienė) šokėjėliai. Jie linksmai įgyvendino antro kurso merginų (G. Valaitytės, D. Pakalnytės, V. Rimaitės, M. Ruginytės) vaikiškos kūrybos daigelius (pedagogai – prof. J. Čapaitė ir lekt. J. Januška).
Paskutinis akordas, apvainikavęs šventės finalą, – tai artistiškųjų koncerto vedėjų – studentų G. Puleikytės ir D. Žilinsko kvietimas visiems dalyviams, taip pat garbingiems dekanato bei rektorato svečiams ir žiūrovams – mokantiems ar nemokantiems šokti – kartu sužaisti “Aguonėlę”.
Toliau susitikimo ir bendravimo džiaugsmas tęsėsi dar artimesnėje atmosferoje – vakaronėje “Po Terpsichorės stogu”.
Geriausias “narkotikas”
Festivalį “Šokio vizija” antrus metus paeiliui organizuoja Klaipėdos jaunimo centras su jo direktoriumi, renginio krikštatėviu A. Bagdonavičiumi bei vaikų ir jaunimo šokių ansamblio ,,Vijurkas” meno vadove V. Šleiniene priešakyje. Reikia tikėtis, jog ši šventė taps gražia pavasario tradicija ne tik pažymint Tarptautinę šokio dieną, bet ir toliau propaguojant įvairią vaikams ir jaunimui skirtą choreografiją (o ypač puoselėjant tautinį šokį) mūsų mieste.
Šis festivalis įdomus vien tuo, jog scenoje žiūrovai išvydo spalvingą šokio stilių paletę, o ir patiems atlikėjams bei jų vadovams, manau, buvo naudinga ir džiugu dalyvauti, pamatyti vieniems kitus, galbūt ir kažko pasimokyti.
Beveik penkias valandas gegužės 12-ąją Dramos teatre trukusiame šokio maratone dalyvavo daugiau kaip 30 kolektyvų iš uostamiesčio, Gargždų, Skuodo, Mažeikių mokyklų, klubų, kultūros ir pramogų centrų bei muzikos mokyklų. Kadangi nebuvo ypatingos atrankos, scenoje turėjo galimybę pasirodyti beveik visi, pareiškę tokį norą. Ir jei kompozicijos nepasižymėjo originalesne choreografija (gal tik kiek aukštesniu atlikimo lygiu nei pernai), skaičiai išties įspūdingi – šventėje dalyvavo 530 šokėjų, buvo parodyta 70 tautinio ir istorinio, charakterinio ir pramoginio, modernaus bei estradinio stiliaus kompozicijų.
Kaip gražų pavyzdį norėčiau išskirti pačių festivalio šeimininkų vijurkiečių dinamiškai sušoktą tautinių šokių pynę, energingą ritminės merginų grupės (vadovė – I. Stankevičienė) choreografiją bei pirmuosius, dar nedrąsius pačių mažiausių ansamblio dalyvių pramoginio šokio žingsnius, atliktus kartu su vadove L. Šleiniute ir jos partneriu. Pastarieji sukėlė ypač daug publikos ovacijų, beje, kaip ir scenoje vis dažniau šokantys vaikinai (anksčiau ryškiai dominavo merginų grupės).
Nepaisant kai kurių pasirodymų neskoningumo ar net vulgarumo apraiškų (mat kai kurių kompozicijų choreografija, muzika ir kostiumai neatitiko atlikėjų amžiaus, o kai kuriems šokėjams stokojo elementarios sceninės kultūros), vis dėlto reikia pasidžiaugti, jog šokis lyg vijurkas veržiasi į sceną, užvaldo jaunųjų žiūrovų simpatijas ir visiems suteikia daug teigiamų emocijų. Pasak festivalio sielos V. Šleinienės, šokis – pats geriausias “narkotikas”.
