Šokis rado prieglobstį angare
Violeta Milvydienė
Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Choreografijos katedros lektorė
,,Plartforma” tapo prasminga Jūros šventės dovana ne tik teatro, muzikos, dailės, bet ir šokio gerbėjams.
 |
| J.Malinausko instaliacijos „Spaudos burbulas“ ir „Parduotos vasaros“ tarptautiniame šiuolaikinio meno festivalyje „Plartforma“ buvo eksponuojamos po atviru dangumi. |
Šiuolaikinio šokio pristatymui jau bene tradiciškai pasirinktas senojo tabako fabriko angaras (deja, kitos šiam žanrui tinkamos erdvės uostamiestyje kol kas nėra) nesulaukė ypatingo publikos anšlago, išskyrus antrojo, olandiškojo, vakaro pradžią, pasižymėjusią gausesniu ,,žiūroviškumu”. Panašu, iki pabaigos išliko tikrieji gerbėjai ir šokio specialistai, o tie, anksčiau pakilę iš savo vietų, matyt, nesuvokė, kur iš tiesų atėjo. Ir tai natūralu – juk avangardizmo tendencijos visais laikais sunkiai skynėsi kelią į plačiosios publikos širdis. Galbūt to visuotinio supratimo bei pripažinimo visai nereikia, ir šis elitinis menas visada bus rodomas tik kamerinėje aplinkoje.
Tekstas įdomesnis
Lietuvos choreografų programą, kurią pristatė Lietuvos šokio informacijos centras, sudarė trys (berods, išskirtinai vilniečių ar bent jau dirbančių sostinėje kūrėjų) kompozicijos.
Pirmoji – ,,Spektaklio eskizas” – tai A. Katino ir jo bendramokslės iš Suomijos M. Saivosalmi monominiatiūra, kurioje žodinis atlikėjos tekstas, žvaliai pasakojant ir šmaikščiai bendraujant su publika, buvo išties žymiai įdomesnis už choreografinį. Be to, susidarė įspūdis, jog platesniam judesių diapazonui trukdė nepatogi, visiškai nesceninė šokėjos apranga. Trumpiau tariant, ankstesni kūrybiniai darbai (,,Orfėjus ir Euridikė”, ,,Mėnesiena” etc) paliko kiek ,,šviesesnį” įspūdį.
Produktyviausiu laikomo Lietuvos šiuolaikinio šokio kūrėjo V. Jankausko spektaklis ,,Nuskendęs slėnis” (beje, 2004-aisiais įvertintas ,,Auksiniu scenos kryžiumi”) – jau nebe naujas ir matytas darbas, galbūt todėl šįkart atrodė pernelyg ištęstas ir pasikartojantis savo leksika, ypač soliniuose V. Jankausko ir G. Kirkilytės šokiuose. Duetinės scenos išsiskyrė natūralumu, neperdėta jausmais partneryste. Be to, neįprastai, tačiau gana originaliai pajausta ir šiam darbui pritaikyta kompozitoriaus S. Sasnausko muzika, manyčiau, taip pat yra didelis pliusas.
Publika nenuobodžiavo
Savita, itin muzikali ir labiausiai priimtina jautriai (o gal sentimentaliai?) mano sielai atrodė trečioji kompozicija pavadinimu ,,Plaukia Ofelija, skęsta. Spektaklio eskizas” (choreografija E. Stundytės). Čia pažymėčiau keletą svarbiausių pozityvių dalykų. Pirma, spektaklyje išradingai ir funkcionaliai naudojamos įvairios išraiškos priemonės, suteikiančios patrauklumo herojų žaidimui ir tuo pačiu pritraukiančios žiūrovo akį. Taigi, šį pusvalandį tikrai nebuvo nuobodu, o tai, be abejo, turėtų būti svarbu ir reikšminga.
Taip pat maloniai stebino pačios kūrėjos ir atlikėjos universalumas – raiški deklamacija, muzikalus dainavimas, įtaigi vaidyba ir lengvas, plastiškas šokis. O štai E. Stundytės partneriui T. Dapšauskui kai kuriuose epizoduose, berods, pritrūko įtaigumo – jis nebuvo toks tvirtas ir tikras tuo, ką norėtų perteikti nuščiuvusiai arba gyvai į veiksmą sureaguojančiai publikai.
Trūko motyvacijos
Kito vakaro metu pristatyti Roterdamo (Olandija) šokio akademijos projektai – gana panašūs savo forma, stilistika, atlikimo technika, bet kartu ir skirtingi, turint omenyje išsakytos minties gilumą, muzikinio akompanimento, daiktinių ar vizualinių priemonių panaudojimą.
Iš šešių matytų kompozicijų net keturios – solinės, kai kurias jų drįsčiau pavadinti eksperimentinėmis ar tiesiog ,,tramplinais” į tolimesnį kūrybos kelio etapą. Mat, nepaisant tikrai imponuojančios technikos, net virtuoziško kūno įvaldymo (tarkim, E. Bauman savajame ,,Solo” atrodė lyg be kaulų ir sąnarių), bei žinant, jog olandai propaguoja abstraktųjį šokį, vis dėlto dažnai pasigedau aiškesnės koncepcijos, judesio įprasminimo ar motyvacijos.
Tuo atžvilgiu stipriausia, manyčiau, buvo L. Magnezy kompozicija ,,…ir ji buvo”. Tai trijų jaunuolių pasakojama dinamiška istorija, neturinti chronologinės įvykių eigos – epizodai netikėtai stabdomi, toliau grįžtama atgal, kartojama pradinė poza, po to judama pirmyn ir t. t. K. Verlinden sukurtame šokyje ,,Tą akimirką” nelaidinių mikrofonų pagalba dvi merginos emocionaliai bendrauja tarpusavyje, pačios suteikdamos judesiui garsą. Kitame jaunosios choreografės, o kartu ir atlikėjos darbe ,,Jis visur tapė langus” gausiai liejamasi, taškomasi vandeniu, toliau, kaip jau įprasta matyti, plaukais ore ,,piešiamos” įvairios trajektorijos.
Šoko klaipėdietė
Atskirai norisi paminėti mūsiškės klaipėdietės, KU Choreografijos katedros absolventės, teatrologijos magistrantės, neseniai baigusios kūrybines studijas Roterdamo šokio akademijoje pedagogės Agnijos Šeiko-Sarulienės kompozicijas.
13 (specialiai pasirinktas šis, magiškas skaičius?) minučių trukmės „Baimėje” apčiuopiamas dviejų vaikinų – šokėjo (K. Šymanskio) ir muzikanto (D. Hamburgerio) – vidinių impulsų santykis, ryški judesio ir gyvo muzikinio garso sintezė.
A. Macijevskos choreografiškai perteiktame darbe „Sušalęs smėlis” tampriai siejosi plastiškas judėjimas erdvėje, pačios Agnijos nufilmuoti videokadrai, demonstruojami ant galinės angaro sienos (net plytos čia derėjo) ir V. Mioler būgnais atliekamas ritmas.
Beje, pastaroji kompozicija buvo parodyta pirmoji, tačiau jos anotacija, manau, tiktų pabaigai, apibendrinant visus matytus projektus, o ypač apibūdinant šiandieninę šiuolaikinio šokio situaciją Lietuvoje: „…kelionė uždarame rate, atsiminimai kaip praeities spąstai, ieškojimas kažko naujo kaip iliuzija…“
