SONETŲ VAINIKėlis

SONETŲ  VAINIKėlis


Nijolė Kepenienė
Šaulė
1.
Nėra po žvaigždėm mano laivo,
Ir tavo laivas išplaukęs,
Subliūškusios patalo burės,
Mėnulis – pajodžarga – raukos.

Ir visa, kas buvo – žvaigždynai
Su naujomis liūdesio gatvėmis,
Ir visa, kas bus dar – raidynas,
Bet mes nuo meilės apaksim.

Ir plauksim. Tu šiaurėn. O aš?
O aš tavęs lauksiu grįžtant.
Dangaus mana bus man maistas.

Mus valandos atgalios neš.
Vaikystę apčiuopus pirštais.
Tik uostas be galo keistas.

2.
Tik uostas be galo keistas,
Ir motina kaip iš katalogo,
Pyragai, ne duona jos maistas
Ir atmintis kiek trumpoka.

Neatmena mūšių už saulę,
Nė tikrojo vandens skonio.
Prie stalo sodina kiaulę.
Ir kreipiasi į ją: ponia.

Paskui išmoktais žingsneliais
Susiuva kambario erdvę
Ir aitvarus po stalu laido.

Cukrainėse pavogtais šaukšteliais
Saldina savo dieną.
Čia žmonės po seklumą braido.

3.
Čia žmonės po seklumą braido,
Ligi kulkšnių ir ligi kelių,
Insignijos žemėn svarina
Ir sąnarius cukrinius gelia.

Ir trupa valandos, dienos,
Ir metai, dešimtmečiai velias,
Ir mėtosi pamestos žiaunos,
Žvynų veidrodėliai kalas

Atspindžiais ir anų žaltvykslėm,
Paklaidinusiom ir pasiklydusiom…
Tai tik meilės mūsų delčia.

Bėga, mojuoja prikyštėm
Lyg tarnų vėliavėlėm pilkom,
Kriauklėm ir žaisleliais keičias.

4.
Kriauklėm ir žaisleliais keičias
Ir kraują iš atminties geria,
Čia ne Herkuliai ir ne Prometėjai
Laka alų. Ir būna jiems gera.

Ir nereikia Dievo į medį
Ar į tupyklą varyti.
Menas – slidi gyvatė, – keikias jie,
Gali bėdų pridaryti.

Tuo tarpu šešėlis klausos
Už šeimininką, kaip lakštingalos gieda.
Šešėliui širdį kad gelia…
Aniems netikslumų nereikia.
Blizgesio, sako jie, maža.
Taisyklių vėrinius veria.

5.
Taisyklių vėrinius veria
Kitiems, ne sau, kad jau kokios;
Ir perskelia miesto laiką,
Gyvenimas ima ir baigias.

Vitražai ir aukso dulkės…
Ir nė atodūsio gyvo,
Riekutėse slepiasi ausys,
Neišgirdę varpo vėlyvo.

O tu bandai sulipdyti
Šešėlį su jo miruoliu.
Pridaigstai kelio dygsniukų.
 
Atvipę kraštai. Nukarpyki.
Suverki dienos karolius
Iš ašarų ir stikliukų.

6.
Iš ašarų ir stikliukų
Tris vėrinius susivėrus,
Apjuosus jais siaurą būtį,
Rasų žalių atsigėrus,

Į mirgantį laiką tuoktis
Su naivumu – baltu broliu…
Ir gaudžia mums švytintys bokštai…
Ir randam dar nerastus tolius…

Bet vienądien baltas brolis
Žaliu naivumu nulydėjęs,
Suranda tiesesnį kelią.

Ir vėsta mūs meilės guolis,
Vienatvė savin veidrodžius atžegnoja
Ir taurę už liūdesį kelia.

7.
Ir taurę už liūdesį kelia
Meilę užmiršęs angelas.
Rūstis jo atmintį perkelia
Į sudžiovintus augalus.

Ir srūva laikas šakniastiebiais,
Ir vartosi įsčiose kūlio,
Ten šimtas šeši vaikeliai
Po sapno nuometu guli.

O angelas sutrimituoja,
Ir varis nuteka gyslom
Pro vynuoges be kauliukų.

Ne angelas tai, o kuoja
Šlapiu žingsneliu kilpiniuoja.
Marinasi. Žuvys jie ant kabliukų.

8.
Marinasi. Žuvys jie ant kabliukų,
O vakar maniau – tik sraigės,
Pavasario išstumtos atakon.
Šiaip ar tai – ramios dienos jau baigės.

Ramybės druska jau suvalgyta.
Po du litu užu puodą.
O nerimo laikas užšaldytas
Į atminties ledo grūdą.

Beliko užšaldyti pasaką,
Parvesdintą iš vaikystės
Į baltus devynis brolius…
Aš sau nukaldinsiu pasagą
Iš nebūtos karalystės…
O ten, neužmatomuos toliuos…

9.
O ten, neužmatomuos toliuos
Medinė dienų karuselė,
Žirgelio balnas nudilęs,
O drambliui straublį kažkas bus privėręs

Durimis, sąsagom argi žnyplėm,
Sugnybusiom laiką ir laidą,
Ir supasi mano vaikystė,
Ir atgręžia pasenusį veidą,

Ir ritasi dvi šykščios ašaros,
Ir džiūva jų druskos kelias.
Ir viltys. Kiek jų sukrauta

Į stirtą? Kuprinę? Pasakos…
Ir rožė – šunvotė verias,
Aistrų kruvinai nuskalauta.

10.
Aistrų kruvinai nuskalauta,
Verkia sukniubus lemtis
Pas slenkstį. Kiek čia atgailauta…
Nusekusi atmintis

Debesis verčia laivais,
Išplaukusiais aukso vilnos.
Sapnais, pasakom vakarais
Suvytusias lūpas suvilgom

Ne įkapių siuvam suknelę,
O nuotakos balzganą šydą…
Baigties pirmutinė raidė

Jau stovi ir vėliavą kelia.
Ne savąjį apverkia kelią
Mano auksinė žvaigždė.

11.
Mano auksinė žvaigždė,
Nuskendusi molio puodely –
Nuskilusi šio ąselė –
Tarsi žydraakė katė

Sapnuota svečioj šaly –
Eunuchai ten ir gražuolės,
Ir skraidantys kilimai –
Marmuro balto pily.

Ją saugo laumės ir troliai,
O raktas nuo paslapties
Prie diržo, ant aukso sagties…

Sapnuos jos – žėrintys toliai…
Pabusti vis delsia. Išties.
Ji tvarsosi aušros guoliuos.

12.
Ji tvarsosi aušros guoliuos,
Tuo tarpu diena jau raukšlėjas,
Sujuodvarnėjo jau devyni broliai,
Ir laiko žvilgsnis stiklėja.
Ir ji – jauniausia seselė-
Pardavė dešinę ranką
Ir rausvą ausies kriauklelę,
O smėlio laikrodžiai senka.

Paryžiuj, Vilniuj, Berlyne
Laiko tik ligi kulkšnių –
Tik puokštės, ne jos reikėjo

Gyva ji aukų kapinyne
Tegu, ir be oro gurkšnio.
Ak, kiek čia, žmogau, atgailauta.

13.
Ak, kiek čia, žmogau, atgailauta
Ir belstasi į krūtinę,
Siaurėjo arterijos, venos,
Likimai tarpusavy pynės.

Vaiduokliai, negimę dar mirčiai
Aplinkui langus vis braižos,
Ir krenta sudilusios plunksnos,
Ir alksta meilės tarnaitės…

O ji – išdidi karalienė
Tik laiško iš mylimo laukia,
Gal nė nemylėto visai.

Kažkur garuos vakarienė,
Kopūstų nukirstos galvos…
Ne budelė ji. Tik šaulė.

14.
Ne budelė ji. Tik šaulė.
Amūro strėlės užnuodytos,
Ir vėjai lyg skraistės plakas,
Ir gėlės – lyg burnos pražiodytos

Vis gviešias tiesą į dangų
Išrėkti, išspjaut, iščiulbėti…
Ji sėdi prie Dievo lango,
Tarp mūsų nebėr jai vietos.

Teisybei – karų karalienei
Verčiau patiltėj kur sušalti.
Mirtis ne sutaiko. Nutildo.

Bet melas – oi, trumpos jo kojos –
Ant sprando baudžias vis užsikarti.
Nėra po žvaigždėm mano laivo.

15.
Nėra po žvaigždėm mano laivo
Tik uostas be galo keistas,
Čia žmonės po seklumas braido,
Kriauklėm ir žaisliukais keičias.

Taisyklių vėrinius veria
Iš ašarų ir stikliukų,
Ir taurę už liūdesį kelia,
Marinasi. Žuvys jie ant kabliukų.

O ten, neužmatomuos toliuos,
Aistrų kruvinai nuskalauta –
Mano auksinė žvaigždė.

Ji tvarsosi aušros guoliuos,
Ak, kiek čia, žmogau, atgailauta.
Ne budelė ji. Tik šaulė.

by admin