Specialisto komentaras

Danguolė Vilidaitė,

muzikologė

Miuziklo „Veronika“ pastatymas Klaipėdos muzikiniame teatre kaip reta labai kokybiškas ir organiškas, ne-eilinis. Matau gražų ir prasmingą visos kūrybinės grupės ieškojimų ir atradimų susiliejimą. Ypač stipriai jaučiama režisieriaus J.Vaitkaus ranka (jo dejonės, kad šiame spektaklyje yra tik kompozitoriaus ir libreto autorės vergas, manyčiau, buvo netikros).

Pagrindinė spektaklio mintis atskleidžiama priešpastatymo principu: realus pasaulis priešpastatomas paslaptingam pomirtiniam, su jo archetipais, spindinčiu mistiniu mėlynumu; Veronikos skaudi dabartis – romantiškiems prisiminimams; tyra jos meilė – aplinkinių žiaurumui. Šį konfliktą kompozitorius G.Kuprevičius dar labiau paryškina teigiamiems personažams skirdamas dainingesnes partijas, o neigiami, kurių čia didžioji dauguma, sausai rečituoja, kalba ar šaukia ir pan. – skurdi muzikinė kalba atitinka jų žmogiškąjį ribotumą.

A.Vienuolio laikų ir dabartinę Lietuvą kūrėjai vertina panašiai griežtai, net, sakyčiau, piktai – šioje realybėje jautriems žmonėms gyvenimo nėra, pražūtin juos stumia kiti – primityvūs, jų apkalbos ir pasmerkimas, tikėjimo atstovai ne mažiau negailestingi. Keistas pagonybės ir krikščionybės (o gal ir dar senesnių tikėjimų) junginys, būdingas ir šiems laikams, atsispindi spektaklio scenografijoje – nuo pragaro iki pat dangaus.

Melodiškiausias ir, suprantama, svarbiausias čia yra Veronikos personažas, premjeriniame spektaklyje įtaigiai įkūnytas O.Kolobovaitės. Jam tenka ir didžiausias spektaklio krūvis. Išgirdau labai tinkantį šiam vaidmeniui vokalą, gražų, neforsuotą, nuoširdžiai atskleidžiantį įvairias emocines būsenas. Keli solo numeriai ypač patiko. Ar jie kada nors taps to-kie pat populiarūs kaip „Kregždutės“ iš „Ugnies medžioklės su varovais“, parodys laikas.

Gaila, kad pastatyme pilnai išplėtotas tik šis personažas, kiti, nors ir ryškūs, yra fragmentiški ar vienaplaniai (Veronikos mylimasis Juozelis irgi keliskart tik „pasivaidena“).

Kūrinio muzikinė kalba turtinga, daugiasluoksnė. Į jos muzikinę drobę kompozitorius įaudė daug prasminių ženklų. Pavyzdžiui, čia skamba citatos iš „Lietuva brangi“, „Amerika, Amerika“, fokstrotas, kaimo žmonių pasilinksminimų muzikinė medžiaga. Ji artima kapelų muzikavimui, tik labai šaržuotam, grubiam, žiniuonės (šiame spektaklyje greičiau – raganos) ir jos pagalbininkių sutartinėms.

„Veronika“ tikrai nėra miuziklas tradicine prasme, juolab ne amerikietiškas jo variantas. Tai drama su muzika ar muzikinė drama (ne vagneriška). Greičiau kažkoks tarpinis šių dviejų variantas, sujungiantis įvairių scenos žanrų ir stilių elementus. Suprantama, kad žanro pavadinimas kūrinio esmės nekeičia, tačiau mažiau išprususį klausytoją, ieškantį lengvos pramogos, šio miuziklo turinys tikrai turėtų nustebinti, tikiuosi, ne nuvilti. Bent jau aš tikrai nenusivyliau apsilankiusi šio spektaklio premjeroje. „Veronika“, manyčiau, yra neeilinis įvykis Klaipėdos teatro padangėje.

by admin