Violeta Milvydienė,
baletmeisterė-pedagogė
Choreografija G.Kuprevičiaus miuziklo „Veronika“ pastatyme yra vieninga su pagrindiniais jo komponentais – muzika, daina, režisūra, scenografija, kostiumais. Akivaizdu – šokio judesys čia ne tik harmoningai įsipina į bendrą spektaklio kontekstą, bet ir stilingai papildo veiksmą, atskleidžia herojų charakterius. Be to, išlaikyta tinkama pusiausvyra tarp tradicijos ir šiuolaikiškumo.
Pasitelkdama tautinę medžiagą – tam tikrus lietuvių etnokultūros, liaudies meno įvaizdžius (rūpintojėlio, baubuko ir pan.), choreografė A.Šeiko-Sarulienė scenoje vykusiai panaudojo jų statiškas pozas, įvairius simbolinius gestus, veido mimiką. Sveikintina ir tai, kad kūrėjai pavyko perteikti savitą idėją minimaliais dainininkų judesiais – kaip rodo patirtis, neretam dainuojant kartu dar pašokti būna gana sudėtinga.
Pati A.Šeiko įkūnijo vieną iš vaidmenų – vėlę. Ar nueita tiesiausiu ir lengviausiu keliu? Vienareikšmiškai atsakyti negalima, juolab turint omenyje ekstremalias sąlygas bei, pasak choreografės, greitą pasirengimo pastatymui tempą. Viena tikrai aišku – pasirinktas būdas kūrėjui-atlikėjui atveria platesnes improvizacijos galimybes.
Kaip bebūtų, mistinis A.Šeiko sukurtas personažas – ryškus, traukiantis akį, kita vertus, neužgožiantis ir operos solistės. Jis arba statiškas, nejudantis, tačiau savaip iškalbingas, arba vėl atgyja santūria šiuolaikinio šokio elementų raiška. Būtų idealu, jei judesiai ir pauzės atitiktų muziką, taip pat labiau pabrėžtų kiekvieną stipresnį jos akcentą.
Galbūt šiek tiek daugiau šmaikštumo galėjo parodyti kaimo bobelės, gyvesnės parodijos norėjosi Amerikos himno giedojimo epizode, o lietuviško šokio fragmentui pritrūko grynesnio tautiško motyvo.
Tačiau visuma – itin skoninga, meniška ir, kas ne mažiau svarbu, emociškai intelektuali.
