Spjaudymo pažas

Spjaudymo pažas

Dima Boris

Paklausykit!

Žymios ir galingos valstybės karalius – dėl būtinybės bei rašalo stokos neįvardinsime, kurioje šalyje ir kada jis valdė – turėjo tiek puikybės, auksinių ir patvaldystei besilankstančios liaudies, jog sykį nusprendė įsitaisyti spjaudymo pažą.

Aišku, dažnam neišmanėliui pasidingos, kad toks tarnas rasi tėra nereikšminga valdovo užgaida arba paprasta smulkmena, naujas ir dėmesio nevertas rėžis painioje dvaro etiketo graviūroje. Tačiau, kaip atskleidė istorija, šis noras, įkūnijęs žiaurią vienos sielos didybę, pasirodė ypatingos reikšmės sprendimas – sprendimas nuovokus ir klastingas.

Kam reikalingas spjaudymo pažas? Pirma: karaliaus mėgstamiausia bei dažniausiai vartojama frazė buvo „O man į tave nusispjaut!“: jąja monarchas pasmerkdavo daugybę iš svečių kraštų atvykusių ambasadorių, įkyrėjusių mistrisių, ministrų, kurių pasiūlymai radosi netinkami ar tiesiog per nuobodūs klausytis. Antra: pažo trūko jau vien todėl, jog pats valdovas negalėjo veiksmu patvirtinti išsakytos valios, tai yra negalėjo nusispjaut: žinia, karališkos seilės šventos bei gerbtinos, ir nedera jų taškyti ant kiekvieno stuobrio kaktos. Trečia, jei ir teiktųsi paleisti skreplį, valdovas vargu bau pataikytų, mat spjovikas buvo nekoks.

Taigi turint galioje visas šias aplinkybes, spjaudymo pažas, trokštant simboliniu aktu išreikšti suvereno nemalonę, pasirodė būtinas.

Jau po savaitės postui buvo rastas įgudęs ir tinkamas jaunuolis, kuris už nemenką atlygį sukinėjosi šalia valdovo, pasiruošęs griebtis savo pareigos. Anava kaip viskas vykdavo: karaliaus darbo kabinetan, kuris, tiesą pripažinus, buvo ir jojo miegamasis, pašauktas atskubėdavo koks nors valdinys – favoritė, patarėjas ar tiesiog menkas, iš nuolankios baimės drebantis tarnas. Karalius, jaukiai vartydamasis ištaigingame patale, imdavosi pokalbio. Ir štai – neimkime domėn, ar valdovo nuotaikos būta pašlijusios iš pat pradžių, ar ji bjuro diskusijos metu, ar, priešingai, pasitaikė pernelyg gera – nuskamba lemtingasis „O man į tave nusispjaut!“ Po sekundės švilpdamos atsilapoja durys ir kambarin didingai žengia uniformuotas spjaudymo pažas. Jis atsistoja per kelias pėdas nuo prasikaltėlio, prakilniai trissyk gurkteli – Adomo obuolys šokinėja etiketo reikalaujamu greičiu – ir paleidžia klampų skreplį į veidą arba ant pakaušio. Nesvarbu, kur vėliau keliauja apspjautasis: pensijon, kalėjiman arba ant ešafoto – jo karjera baigta, rūmuose jis nebepasirodys.

Žinoma, kad pirmųjų pažo tarnystės metų pabaigoje buvo apspjautos 68 Didenybės meilužės, 14 ministrų, 70 žemo rango valdininkų, o vargšų tarnų: maisto ragautojų, liokajų, įvairių varpelių tilindžiuotojų ir kitokios smulkmės – niekas nė nesivargino skaičiuoti. Tokiu būdu šis keistos profesijos vienintelis atstovas tapo labiausiai bijomu žmogumi dvare; it siaubą keliančio priminimo apie karališkos malonės trapumą jo vengė markizai, freilinos, baronai, grafai. Netgi vyriausiasis budelis, netyčiomis koridoriuje susidūręs su žymiuoju spjoviku, išbaldavo ir likusią dieną taip tirtėdavo, kad per egzekucijas sunkiai besuvaldydavo kirvį. Pažas juto, kokį šiurpulį jis varo dvariškiams, todėl vaikščiojo pasipūtęs, į kiekvieną sutiktąjį laidydamas įžūlų, piktdžiugišką žvilgsnį.

Nežinia, kokia gausybė karaliaus valdinių dar susilauktų žlugdančio spjūvio, jei ne keista okazija, apvertusi visa aukštyn kojomis. Mat vieną liepą į rūmus atlėkė žinia, neva prie vakarinės karalystės sienos buvo pastebėta stora žmogysta raudonu švarku ir geltonais marškiniais. Be abejonės, apie šią būtybę jau tada buvo girdėjęs kiekvienas; tiesa, didžiuma ją laikė gnostikų ir mistikų pramanu.

Iki anos vasaros.

Pasienio daliniai, pastebėję tolumoje geltonuojančius marškinius ir kraujo spalvos švarką, kaipmat sviedė arbaletus, alebardas bei arkebuzas ir davė valią kojoms – žmogysta netrukdoma žingsniavo šalies gilumon. Kaimų, miestelių gyventojai, sužinoję, kad ateivio kelias, tikėtinas daiktas, vingiuos per jų gyvenvietes, skubėdami kraudavosi mantą ir sprukdavo kas kur. Tiesa, balažin kurio miestčiūkščio burmistras nusprendė pasimeilint geltonmarškiniui ir atsiuntė jam karietą. Vežikas, išvydęs pilvotąją žmogystą, apako, todėl atėjūnas toliau kulniavo pėsčias. Netrukus, jam grėsmingai artėjant prie sostinės, iš rūmų visiems netoliese patruliuojantiems pulkams atskriejo įsakymas pulti. Tačiau pulkų vadai atrėžė esą ne bepročiai.

Storulis, bailingų žvilgsnių stebimas, ėjo lėtai ir oriai, ant piršto tingiai sukdamas raudoną skrybėlę, bet, kai niekas nematydavo, žingsnį, matyt, gerokai paspartindavo, nes jau birželio pradžioje atsidūrė sostinėje. Nesuzvimbė protestuojančios kulkos, nesugaudė patrankų orkestras – miesto būta tykaus, ištuštėjusio.

– Taigi, – teištarė žmogus geltonais marškiniais ir raudonu švarku, tarytum galingos valstybės kinkų drebulys būtų savaime suprantamas. Tuomet niūniuodamas – už nugaros nuo sienos driekėsi tūkstantis nukeliautų mylių – peržengė rūmų slenkstį. Nutilusios menės, koridorių vakuumas atsivėrė neskubriai eisenai, lediniam raudonų batų aidui. Liokajai, princesės ir ministrai jau seniai buvo padus pasipustę, dingo netgi ištikimieji karūnos sargybiniai šveicarai. Tik du žmonės, pagrįstai laikomi galingiausiais valstybėje, nepaliko krištolo, aukso bei aristokratiškos prabangos lizdo – valdovas ir spjaudymo pažas. Šitie nebijojo geltonmarškinio, kur tau: į pastarąjį, paslaugiems favoritams maldaujant ruošti gelbėjimosi karietą, buvo numota ranka. Kaipgi Jo Šviesiausiajai Didenybei gali pakenkti kažkoks pilvūzas?

Bet štai pasigirsta artėjantis kaukšėjimas, storoji žmogysta susimąsčiusi stabteli ties prie karaliaus miegamuoju, kaip įprasta, lūkuriuojančiu spjaudymo pažu.

– Šiandien sostinėje mažai žmonių, – lyg niekur nieko pastebi ateivis ir atsainiai kilsteli skrybėlės kraštą.

– Ne per daugiausia, – šaltai atsako pažas.

– Didenybė namie?

– O kurgi jam būti?

Storulis raudonu švarku ir geltonais marškiniais daugiau nieko neklausia, pėdina į miegamąjį ir klesteli ant liauno, lelijomis nuberto krėslo.

– Ką čia veiki? Aš nekviečiau! – riaumoja valdovas iš antklodžių ir pagalvių jovalo: spėjo, kad „svečias“ trokš apsilankyti rūmuose, bet tikrai nemanė, jog šiam užteks įžūlumo lįsti paties Didenybės kabinetan.

– O! Dėl šito nesijaudinkite, – guviai atsiliepia įsibrovėlis. – Aš visuomet ateinu nekviestas.

– Gyvuly! Iš kur drąsa šitaip su manim šnekėti?!

– Rodos, – žmogystos lūpų kampučiai riečia demonišką šypsnį, – kalbu gan mandagiai, rasi net per mandagiai. Didenybė, esmi tikras, žino, kas aš per vienas, todėl, atsižvelgiant į hierarchinius skirtumus, čia tamstai vertėtų balnoti liežuvį.

– Nejaugi!

– Būtent.

– O man į tave nusispjaut!

Dusliai kosteli atvertos durys – spjaudymo pažas nedelsia! Iškilmingai žygiuoja prie sėdinčio raudonšvarkio, triskart deramai gurkteli ir spjauna taiklų skreplį. Tačiau atėjūnas pasirodo ne iš kelmo spirtas: jis akimirksniu pašoka ir seilės ištykšta ant krėslo ranktūrio. Spjaudymo pažas, nesėkmės užrūstintas, leidžia dar vieną spjūvį, tačiau ir šįsyk storulis stebėtinai vikriai pasitraukia: bjaurastis tenka užuolaidoms. Pažas, žmogus atkaklus, irgi nepasiduoda ir toliau vis spjaudo, spjaudo, spjaudo…

Nepralekia nė minutė, ir jau visos Didenybės kabineto-miegamojo sienos išmargintos, o įžūlusis geltonmarškinis toliau sėkmingai išsisukinėja.

Galiausiai įsiutintas pažas neištveria, ir, pamynęs šventąjį etiketą, pribėga prie pat varžovo – veidas atsiduria per kelis colius nuo veido – ir, tik vienąsyk gurktelėjęs, paleidžia spjaudalą.

Dėmesio! Blyksteli įstabus, precedentų neturintis įvykis: storoji žmogysta žaibiškai pasilenkia, sakytumei galva per akimirką būtų tiesiog ištirpusi ore, ir pažo spjūvis lekia į karališkąją lovą, tiesiai į pateptojo monarcho veidą.

Šit koks nuotykis: pažas spjovė į savo karalių, tarnas – į šeimininką, valdinys – į valdovą.

Visa, kas nutiko vėliau, kaip pasikeitė pasaulis po to neįtikėtino, baisaus istorijos zigzago, paliekame spręsti skaitytojui – jis ganėtinai nuovokus.

by admin