Štai durys – štai raktas

Štai durys – štai raktas

Sausio 18-ąją Klaipėdos koncertų salėje įvyko, kaip skelbta, pirmasis šių metų koncertas „Trias Harmonica. Keliaujant po XVII–XVIII a. Europą“. Jis tapo tikru išbandymu tiek programos sumanytojui ir vadovui Dariui Stabinskui, tiek atlikėjams – Klaipėdos kameriniam orkestrui.

Laima Sugintienė

Iššūkis atlikėjams ir publikai

Kaip žinia, prie Klaipėdos kamerinio orkestro vairo stojus Mindaugui Bačkui, orkestro repertuaras gerokai prasiplėtė modernios muzikos link, o programoje „Trias Harmonica. Keliaujant po XVII–XVIII a. Europą“ kolektyvas pirmąsyk gilinosi į įvairius senovinės muzikos stilius: itališką pirmojoje koncerto dalyje (XVII a. Italija buvo tas centras, iš kurio po visą Europą sklido muzikos raidos naujovės) ir prancūzišką bei mišrų – antrojoje.

Iššūkis tai buvo ir senosios muzikos žinovui D.Stabinskui, besispecializuojančiam vėlyvojo renesanso ir ankstyvojo baroko muzikoje. Turėdamas didžiulę patirtį darbe su specializuotais senovinės muzikos atlikėjais, grojančiais autentiškais instrumentais, jis pirmąsyk dirbo su moderniu orkestru. Kaip muzikas vaizdžiai palygino, tai – kaip išmokyti svetimos kalbos per porą savaičių… Jo žodžiais, „atliekant muziką, kaip ir kalbant, vienas svarbiausių dalykų, be semantikos, yra tai, kaip tu nori išsakyti savo mintį. Jei atlikėjas „išsako“ muzikinę mintį teisingai sudėliojęs frazuotę, artikuliuodamas sakinį (jau net nekalbu apie atvejus, kai apskritai nėra jokios frazuotės ar artikuliacijos), tuomet informacija teisingai perteikiama klausytojui, o šis gali ją tinkamai suvokti“.

Išbandymas tai ir publikai, nes, pasak svečio, „mūsų publika tapo bendros sistemos įkaite, ji nėra pilnai pasiruošusi ateiti į koncertus, neskaito, nekelia sau jokių klausimų; kita vertus, jos niekas nelavina. O atlikėjas verčiamas daryti kuo didesnį šou, idant atvertų to nevisiškai išprususio klausytojo ausį“.

Tiesiai sakau: visišką „neformatą“, („Daug kam toji muzika atrodo nuobodi: harmonija skaidri, tačiau „veiksmo“ nedaug“, – sakė muzikas.), reklamos „neįsuktą“ („Esu blogas eterinis pašnekovas, vengiantis radijo, TV ir viešumos, nes labiausiai bijau nenuoširdžių, trafaretinių klausimų, į kuriuos norėtųsi atsakinėti adekvačiai.“), jokiais E nepagardintą produktą klausytojai tiesiog gerte sugėrė. Taigi ir Klaipėdos publika išbandymą garbingai atlaikė: šįkart atlikėjus ne tik pelnytai pagerbė stovėdama, bet girdėjosi ir miesto Koncertų salėje tikrai nedažni šūksniai „Bravo“.

Senosios muzikos renesansas

Pastaraisiais metais visame pasaulyje stebimas susidomėjimas senąja muzika, pvz., nėra savaitės, kai muzikinis „Mezzo“ kanalas netransliuotų kontratenoro Philippe’o Jaroussky įrašų…

Klaipėdoje šio žanro muziką ilgai propagavo bene vienintelis klaipėdiečių kolektyvas „Ventus Maris“. Jam baigus savo veiklą, ilgam susidarė vakuumas. Tik pastarieji keleri metai buvo dosnūs ankstyvosios, tarp jos ir baroko muzikos gerbėjams – pasaulinių tendencijų atgarsiai pasiekė ir uostamiestį. Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre gėrėjomės stilistiškai švariai pastatytomis, autentiškais instrumentais įgarsintomis Claudio Monteverdi’o operomis „Orfėjas“, „Popėjos karūnavimas“, o Klaipėdos koncertų salė parodė dar dvi to paties autoriaus madrigalines operas „Tankredžio ir Klorindos dvikova“ bei „Nedėkingųjų šokis“ . Tuomet pirmą kartą šioje salėje susipažinome ir su pastarojo koncerto programos vadovu D.Stabinsku – jis buvo šių nuostabių pastatymų, kritikų pavadintų „pritrenkiančiu pragaro sielų teatru“, muzikinės dalies vadovas, pats padaręs jų redakcijas.

Dar vienas miesto Koncertų salės įnašas – du pernai metų gegužės projektai: klausėmės unikalaus balso savininko, beje, klaipėdiečio, S.Šimkaus konservatorijos ugdytinio Viktoro Gerasimovo (sopraninas), o koncerte „Vienos klasika“ hamerklavyru – XIX a. pr. instrumentu, fortepijono pirmtaku, 1806 metais pagaminto hamerklavyro tikslia, amerikiečių meistro sukonstruota kopija – solo grojo Alexanderis Puliajevas.

Domėtis paskatino smalsumas

D.Stabinskas studijavo violončelę pas Rimantą Armoną Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje bei viola da gamba Milane, lankė senosios muzikos kursus pas garsiausius šio žanro žinovus Didžiojoje Britanijoje, Austrijoje, Italijoje.

Didžiausiais autoritetais laikantis savo mokytojus, iš lūpų į lūpas perduodančius informaciją („Milane man teko mokytis pas Diego Fratelli, kitas mano mokytojas Roberto Gini mokėsi pas garsiausią pirmosios kartos senosios muzikos interpretatorių, šio judėjimo prikėlėją Nikolausą Harnoncourtą. Kaip sakė Harnoncourtas, štai durys – štai raktas“, – pasakojo D.Stabinskas.), studijas lyginantis su praktiko ir teoretiko laboratorija, pats tam, prisipažino, laiko skiriantis nedaug, tačiau vis dar daug ką norisi patyrinėti („Visuomet nepaprastai įdomu dirbti su pirmine medžiaga – rankraščiais ar faksimilėmis“, – tvirtino jis.).

Buvo smalsu sužinoti, kodėl buvęs Valstybinio simfoninio orkestro muzikantas, vienas iš styginių kvarteto „Chordos“ įkūrėjų, siekusių rinktis Lietuvoje neskambėjusias programas arba atlikti įprastines kitaip, pasuko mažiau saugiu ir ramiu keliu. Pasirodo, jam „kilo stiprus poreikis visiškai nutraukti ryšius su konformistiniu akademiniu pasauliu. Nors turėjo tikrai neblogą violončelių grupės koncertmeisterio vietą simfoniniame orkestre, kantrybė trūko supratus: dar keletas metų, ir taps žmogumi, daugiau nebekeliančiu jokių klausimų – nei kitiems, nei sau. Būtent tai paskatino domėtis mūsų atliekamos muzikos ištakomis“.

Privertė žiūrėti blaiviai

Kodėl sugrįžo būtent prie muzikos ištakų? Pastudijavus atlikėjo biografiją lyg ir natūralesnis atrodė kelias modernizmo link. Mat dar studijų metais jis prisipažino stovėjęs „avangarde“, su bendraminčiais atlikdavęs dar „šiltas“ partitūras bei organizuodavęs ir grodavęs užsienio autorių, kaip pats sakė, „šokiruojančias“ partitūras, o savo korifėjumi laikęs A.Weberną.

Darbą simfoniniame orkestre prilyginęs vergystei, jis atvirai prisipažino: „Praėjus jaunatvės audroms, vis tebebuvau šiuolaikinės muzikos bei naujos aistros – senosios muzikos – projektų iniciatorius. Būčiau gal ir vengęs susižavėjimo baroku, jei būčiau suradęs visų keturių kvarteto narių harmoniją su šiuolaikine muzika. Bet taip, deja, nebuvo. Blėso ir mano prisirišimas prie šiuolaikinės muzikos, kuo toliau vis dažniau pradėjau atrasti save baroko muzikos glėbyje. Gaunamų įrašų klausymasis ir analizė padėjo atverti sau visai kitą pasaulį: suvokiau, jog instrumentinė muzika gali turėti savo tekstą, kad ji – priešingai tiems atvejams, kai daugelio didžiųjų atlikėjų yra tiesiog interpretuojama remiantis jų asmenine pajauta, – turi savo imanentines prasmes, idėjas, ir kad jas galima perprasti taip pat, kaip kad suprantame svetimą kalbą. Tad galų gale visas į ją pasinėriau, nes čia pagaliau atradau ir savo paties harmoniją. Todėl ir išvažiavau studijuoti į Italiją. Galima pasakyti, kad baroko muzika privertė mane į pasaulį, ir į tai, ką pats jame anksčiau veikiau, pažiūrėti blaiviai“.

Kaip žinia, „senosios muzikos“ arba „istorinio atlikimo“ judėjimas yra grindžiamas pirminiais šaltiniais – išlikusiomis partitūromis, traktatais ir pan. Paklaustas, kokias užsienio kalbas moka, kokia kalba studijavo, kokiomis kalbomis parašytus traktatus „krimto“, muzikas atsakė: „Laisvai moku rusų, italų; skaitau anglų, lenkų; suprantu rašomąja prancūzų, ispanų kalbomis. Tačiau visa literatūra, išleista XVI–XVIII a., yra rašyta senosiomis kalbomis, tai galima laikyti visai kitomis kalbomis. Kažkada esu pradėjęs daryti senosios ir naujosios italų kalbos žodynėlį, dabar to mažiau prireikia, nes turiu puikių žodynų. Daugiausia esu susidūręs su senąja italų kalba parašytais traktatais muzikos teorijos, istorijos ar kontrapunkto tema. Jei kas manęs paklaustų, kokį traktatą galėčiau pasiūlyti populiaresne anglų kalba, nesusimąstęs pasiūlyčiau Thomas Morley „A Plaine and Easie Introduction to Practicall Musicke“, kuris nuo pirmojo leidimo 1597 m. leidžiamas kiekvieną šimtmetį iki dabar“.

Nesidomėti kontekstu – nuodėmė

Šiandien aktyviausias senosios muzikos propaguotojas Lietuvoje bendradarbiauja su Europos senosios muzikos atlikėjais ir kolektyvais, yra kviečiamas dalyvauti įvairiuose projektuose. Nuo 2006 m. jis vadovauja konsortui (taip XVI–XVII a. Anglijoje buvo vadinami nedideli instrumentiniai ansambliai) „Brevis“, kuriame griežia Lietuvos, Latvijos, Estijos, Vokietijos ir Italijos atlikėjai. Be to, D.Stabinskas vadovauja ir Baltijos šalių baroko orkestrui bei ansambliui. Greitai bus dešimt metų, kai jis yra senosios muzikos festivalio „Banchetto musicale“ meno vadovas…

Koncerto metu į tradicinių instrumentų garsų pynę įsipynė ir violos da gamba (kojinės violos) balsas. Violos ir smuikai greta egzistavo jau nuo XVI a. vidurio. Garsieji italų instrumentų meistrai gamino ir vienus, ir kitus, tad kompozitoriai galėjo pasirinkti labiau patinkantį ar konkrečiam sumanymui labiau tinkantį instrumentą. O mes turėjome retą progą (ypač gausiose solinėse partitūrų vietose) palyginti skambesnius ir dinamiškesnius dabartinius instrumentus su intymesnio tembro, „flegmatiškesnio charakterio“, kitokių obertonų ir energetikos viola.

Prieš koncertą prisipažinęs, kad gros nedaug – „orkestrui dar reikia vadovauti“, o tai jis darė ypač įtikinamai, profesionaliai ir energingai, – pats griežė ir vienu, ir kitu. Paklaustas, kokiais (amžius, meistras ir pan.) instrumentais jis groja, išvardijo tris violas. Viena iš jų – sopraninė – pagal Joachimo Tielcke’o XVII a. pab. modelį pagaminta vokiečių meistro Jorno Erichsono 1982 m. Kaselyje, Vokietijoje. Kita – tenorinė – pagal Henry’o Jay XVII a. pr. modelį pagaminta kinų meistro Lu-Mi prieš ketverius metus. Klausėmės septinstygės bosinės, pagal Nicolaso Bertrando XVIII a. pr. modelį 1998 m. Milane pagamintos meistro Pierre’o Bohro. Antra vertus, atlikėjas teigė, kad „instrumentas yra pakankamai reikšmingas, bet ne pats svarbiausias dalykas“. Tad kas svarbiausia? „Atsiribojimas nuo atlikėjiškų klišių“, kaip teigė muzikas, didžiausia nuodėme pavadinęs nesidomėjimą kontekstu.

Įspūdingos kelionės maršrutu

Koncerto pasiūlytos kelionės maršrutas driekėsi per nesibaigiančių karų, maro ir bado epidemijų, nusinešusių milijonus gyvybių, išsekintą, inkvizicijos laužų dūmais rūkstančią XVII–XVIII a. Europą. Lankėmės Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje. Skambėjo šešių įvairių tautybių kompozitorių, 50 metų laikotarpiu gimusių maždaug XVII a. viduryje, muzika.

Atlikėjai, pradėję Johanno Sebastiano Bacho Kanonu Trias Harmonica, kuris, beje, nuskambėjo labai moderniai ir net kiek… lietuviškai, vėliau atliko du ciklinius baroko epochos perlus: Antonio Vivaldi’o Koncertą g-moll styginiams ir basso continuo, RV 155 (puikus orkestro koncertmeisterio Zigmanto Brazausko solo bei jo „dialogas“ su D.Stabinsku) ir dar vieną J.S.Bacho kūrinį – paskutinį, šeštąjį Brandenburgo koncertą, BWV 1051, kuriame sudėtingas solines partijas atliko altininkai Liuda Kuraitienė ir Edvinas Kaziukaitis, o su jais „rungėsi“ tik violončelės ir kontrabosas. Kiti orkestrantai, tarsi vieninga palaikymo komanda, net nealsuodami sekė kolegų pasirodymą.

Pirmosios koncerto dalies emocinė kulminacija – vos 37 metus gyvenusio, nesuprasto ir neįvertinto Henry’o Purcellio pirmosios angliškos operos „Didonė ir Enėjas“ dvylikos numerių siuita, kurią sudarė ir instrumentavo pats D.Stabinskas. Iš 38 operos numerių jis pasirinko 12. Šią dramą užbaigia vienas gražiausių ne tik H.Purcellio, bet ir apskritai baroko muzikos perlų – Didonės rauda. Kūriniui nuskambėjus stojo mirtina tyla…

Antrosios dalies pradžiai atlikėjai pasirinko polifoninės faktūros Jeano-Baptiste’o Lully operos „Rolandas“ uvertiūrą, o programą pratęsė čekų kilmės austrų kompozitoriaus ir smuikininko, savotiško senovinės muzikos „modernisto“ Heinricho Ignazo Franzo von Biberio muzika. Jo „Batalija“ tapo savotišku žanriniu vaizdeliu, gražiai įsikomponavusiu į prasmingai sudėliotą programą. Gausiai iliustratyviniais – t.y. tikrovę imituojančiais – elementais inkrustuota partitūra buvo „perskaityta“ labai efektingai. Atlikėjai trepsėdami imitavo arklių kanopų dundėjimą, trimitų, būgnelių garsus, „dainavo“ įvairių tautybių įkaušusių muškietininkų liaudiškas daineles – vienu metu, tačiau skirtingomis tonacijomis (čia modernumo galėtų pavydėti ir novatoriškiausi XXI a. autoriai). Z.Brazauskas, karo dievo Marso lūpomis, pritariant Jurgio Karbauskio būgnui, pranašavo artėjančią kovą, orkestrantai „fechtavosi“, labai narsiai „kovėsi“, taikliai „šaudė“ septintojoje dalyje ir raudojo netradicinėse dermėse, „aimanavo“ paskutinėje batalijos dalyje.

Koncerto pabaigoje skambėjo Georgo Philippo Telemanno, kurio 330-ąsias gimimo metines minėsime kovo 14-ąją, dvylikos dalių siuita (ją taip pat sudarė pats programos autorius) „Tautų siuita, senaisiais ir naujaisiais laikais“. Įtraukdami ją į koncerto programą, atlikėjai pristatė dar vieną itin populiarų – iš kontrastingų įvairių tautų to meto šokių sudarytos Senovinės (šokių) siuitos – baroko muzikos žanrą. Vieno drąsiausių tų laikų kompozitorių – jis mėgdžiojo visus tuolaikinius stilius, bet jungdamas juos išliko originalus, – kūrinys kėlė atlikėjams sudėtingus uždavinius, kuriuos jie meistriškai sprendė: vėl gėrėjomės puikiais solo (paties D.Stabinsko, M.Bačkaus, R.Agintaitės) bei darniais unisonais, subtiliais, logiškais ir prasmingai sudėliotais akcentais, įspūdingai išryškinta dramaturgija dažnai kintant tempams, faktūroms bei ritminiam piešiniui.

Švarūs ir ištikimi idėjai

Viso koncerto metu labai nuoširdžiai ir atsidavę (jie tiesiog „kvėpavo“ kartu), net kiek teatrališkai muzikavę atlikėjai įrodė esą pajėgūs profesionaliai pagriežti sudėtingą (beveik dvi valandos gyvos muzikos), jiems nelabai įprasto stiliaus muziką. Ji pareikalavo visai kitų artikuliacijos (be vibrato, atviros stygos, gausi ornamentika, kaip sakė viena atlikėja, „ant kiekvienos natos – informacija“ ir kt.), frazavimo, ritmikos pajautos būdų. Į kolektyvą puikiai įsiliejo ir klavesinu grojęs Vitalijus Neugasimovas.

Manyčiau, kad tos dvi savaitės (o jei tarp repeticijų dar ir savaitės pertrauka, užduotis tapo dar sudėtingesnė) orkestrui buvo aukšto lygio meistriškumo kursai, kuriuos vedė tikras, su muzikine sąžine nesipykstantis eruditas. Teigdamas, kad „be susidomėjimo, dar reikalingas ir pasišventimas, kad tai ne laisvalaikio užsiėmimas, bet labai daug jėgų reikalaujanti profesija“, D.Stabinskas tikisi, kad ir „ateinanti karta retsykiais sugebės padaryti kažką, nesivaikydama sensacijų, išlikdama švari ir ištikima savo idėjai“.

by admin