Naujos knygos
Stebėti, bet ne stebinti
Sondra Simanaitienė
Š.m. vasario 6 d. Meno bibliotekoje įvyko Liudo Pranciškaus (tikrasis vardas – Virginijus Vyšniauskas; slapyvardis pasirinktas kaip ženklas nusakyti priklausomybę tėvams ir protėviams: tėvas, senelis, dėdės buvo arba Pranciškai, arba Liudai) antrosios poezijos knygutės ,,Benamis paukštis” pristatymas. Susirinko nemažas būrelis Virgio draugų ir pažįstamų. Padėti pristatyti Klaipėdos publikai šią nedidelę, tačiau šešerius metus rašytą knygelę autorius paprašė manęs. Buvo visai smagu šnekėtis jaukioje, veik hermetiškoje meno bibliotekos patalpoje, žvilgčiojant į migruojančius paukščius (rodė filmą ,,Migruojantys paukščiai”). Virgis pasirinko tiesioginį savo knygutės pavadinimo ir filmo sugretinimą – paukščiai. Ekrane buvo galima stebėti baltas ilgais kaklais gulbes su jaunikliais ir klausytis Liudo Pranciškaus, paukščio benamio, istorijos apie migraciją po senamiesčio tamsias vietas, ,,žiemos laukus, kurie jį guodžia”, šaltą naktį, rūkus ir kitas romantiškai ištuštėjusias vietas. O ekrane rodė šalia baltos mamos vos vos apsiplunksnavusį gulbinuką…
Kas buvo, jau buvo, o išleistos knygelės pasilieka visiems laikams. Todėl verčiau apie jas ir pakalbėsiu.
Pirmoji Liudo Pranciškaus poezijos knygelė išėjo 1995 m. ,,Ledo lieptas”. Savo mokytoju rašyti Virgis laiko poetą E. Kelmicką, kuris 1-ąją knygutę ,,Durys už durų” išleido 1983 m. ir kurią literatūrologė D.Mitaitė apibūdino taip: ,,Statiški gamtos ir žmogaus būsenų eskizai”. Būtent statiškumas Vyšniausko poezijoje irgi yra pagrindinė poetinio vaizdavimo maniera, ypač stipri 1-ojoje knygelėje. Kiekviena eilėraščio eilutė – dažniausiai peizažo ar rečiau miesto detalės paminėjimas ir jos apibūdinimas. Vidinė dinamika pasireiškia per poetinį bandymą surinkti dėlionės principu statišką vaizdelį ir per lyrinio aš melancholišką santykį su tuo vaizdeliu.
,,… languos kaimynai miega
klebono bitės taip anksti
nubudo
užlietų pievų drumzlina kaitra
namiškių miegas glėbiais
plukdo šieną
ant stalo neliesta pilna tylos
taurė…”
(eil., ,,Pamišėlio sugrįžimas”)
Smagu, kai skaitydamas tarp įprastų, žemdirbiškosios kultūros sustabarėjusių poetizmų (tylos taurė, pievų kaitra ir pan.) randi savitą Pranciškaus išraišką: ,,namiškių miegas glėbiais plukdo šieną”. Iškart patirties atmintyje iškyla šienapjūties nuovargio lašai ant dėdės kaktos, kai reikia žaibiškai sugrėbti sauso šieno keteras po sunkiu pritvinkusiu debesiu ir ta įtampa tampa veik mistiniu gamtos išgyvenimu, ypač sustiprėjančiu miegant.
Pranciškaus eilėraščiai kaip fotografijos, kuriose dažnai išryškinama viena ar kelios spalvos: ,,…mėlynas arklys per melsvą žolę brenda”, ,,…raudona mergina nešina juodu skėčiu”, ,,…ant lūpų mėlynų nutūpęs paukštis ėmė tėvą guosti”, žalia tyla… Vienas skyrelis naujausioje knygoje ir vadinasi – ,,Iš senų negatyvų”, o ant viršelio panaudota fotografo Raimondo Urbono juodai rusva nuotrauka. Virgis sakėsi draugavęs su Urbonu. Tai tos pačios generacijos benamiai.
Bastūno, pamišėlio, žmogaus, besiilginčio namų, bet negalinčio juose tverti, personažas knygutėje yra pagrindinis. Jis vienišas, todėl dažniausiai kalbasi su vasaros baigtimi, laiku ir pan., t.y. su abstrakcijomis. Toks kalbėjimas, paprastai, tampa monotoniškas, jeigu nepereinama į gilesnius būties lygmenis. Tai vėlgi sustiprina statiškumo įspūdį. Pasiliekama plūduriuoti fotografiniame paviršiuje. Virgis yra stebėtojas, jis fiksuoja. Kaip prisipažino vakarojant Meno bibliotekoje, jog, vos įvažiavęs į Žemaitiją, pajunta, jog net oras kitaip vibruoja, kažkas smelkiasi iš laukų kiaurai apvalkalą… Ši egzistencinė vibracija turbūt ir skatina prabilti Virgį lyriniu kalbos srautu. O kadangi tai gamtos, ne miesto kultūros siunčiamos bangos, tai ir pagrindinė stilistinė jo kalbos figūra – personifikacija, t.y. gamtos sužmoginimas: girta, mirusi vasara, ,,pamišėlis ruduo išvargęs lovoj tyli prirakintas”, ,,kregždžių kūnai sušalę prakalbina naktį bemiegę”… arba žmogaus ir gamtos paralelės: ,,nuo vyno svaigome / kaip medžiai sentikiai nuo vasarinio vėjo”, ,,…o tu lyg liepų vasara” ir pan.
Antrosios eilėraščių knygelės stilistika šiek tiek drastiškesnė nei pirmosios (džiaugsmo siaubas, pamišimo apraiškos, mirusieji ir išžudytieji…). Mažiau statiškumo. Tokių populiarių šiandien stilistinių figūrų kaip ironija ar saviironija beveik nerasime. Ir vis tik neproporcingai daug aukštojo, gamtiškojo, romantiškai nuteikiančio abstrahavimo ir mažokai autentiško buvimo ženklų arba jie pernelyg besikartojantys. Pvz., eil., kuriame veikia poeto alter ego benamis paukštis, ,,Paukščio dienotvarkė, meniu ir racionas”:
1.
Pusryčiai – paglostyti
miegančio vaiko galvą ir
pačiam sau garsiai ištarti:
,,Gyvenimas gražus kaip ryto pagirioms tylios kavos
puodukas”.
2.
Pietūs – tylos kertėje
pasimelsti šiuo dvieiliu:
,,ir žemė vasara kvėpuoja
ir verkia pievos vasaros
danguj…”
3.
Vakarienė – vegetariškos mintys
ir vaizdai su kefyro stikline:
,,Nuvyto visas miškas
saulėgrąžų
ir tik tada nusileido saulė…”
4.
Naktinis miegas ir sapnai
– kiekvieną kartą vis kitokie,
ilgi ir įvairūs.
Šįkart: ,,Paukščio sapnas
su kregždėmis”.
Pagirios, kava, vegetariškos mintys, kefyro stiklinė – visa tai autentiškai kalbančios kasdienės nuotrupos, panardintos į gamtos monotonišką ciklą: diena-naktis. Ir dar – poetinis nusiteikimas, kuris turi išgelbėti paukštį bastūną nuo paties savęs ir beprasmiškos kartotės. Gal net labai svarbus saviįtaigos momentas – ,,gyvenimas gražus…” Gal būtent tai ir yra varomoji Pranciškaus poetinė jėga, gelbstinti patį poetą.
Nei Virginijaus Vyšniausko, nei Liudo Pranciškaus pavardės nėra naujausioje ,,Lietuvių literatūros enciklopedijoje”. Jie abu pakaitomis būna kelyje ,,Kretinga-Klaipėda”.
