Esė
Sterilėjantis pasaulis
Alis Balbierius
Reklama, siautėjanti it pasiutusi katė, reklamuoja muilą ir ploviklius, kurie sunaikina “visas žinomas bakterijas”… Viešpatie, jei toks muilas, kuris sunaikina “visas žinomas bakterijas”, iš tiesų egzistuotų, jis turėtų sunaikinti bet kokią gyvybę Žemėje. Išnaikink bakterijas savo aplinkoje, ir visi mirs, mirsi ir tu. Nes žmogus yra amžinoje simbiozėje su savo kūno, savo aplinkos bakterijomis, mikroorganizmų visata, net virusais ir virusėliais. Mūsų kūnai tos smulkmės kimšte prikimšti, ir tik jų dėka esam gyvi.
Tačiau švaros, superšvaros ir net sterilumo siekis vis labiau užvaldo žmoniją, vis gilyn keliaujančią į technologijų labirintą. Sterilumas, savotiška švaros ir tvarkos kvintesencija, iš tiesų daugelyje sričių gyvybiškai būtinas. Be sterilių instrumentų ir medikamentų neįsivaizduojamas chirurgo darbas, vaistų, mikroschemų, konservuotų maisto produktų gamyba, aibė šiuolaikinių technologijų, kurių procesų mes net neįsivaizduojame. Bet sterilumo reiškinys yra daug sudėtingesnis ir metaforiškesnis, lyg slaptas voratinklis, bilijonais gijų apraizgantis mąstymą, kultūrą, buitį, įvairiausias mūsų gyvenimo sritis.
Ten, kur “absoliučiai” sterilu, regis, yra ir absoliučiai bedvasiška, tuščia. Sterilumas šiais laikais tampa virtualiu reiškiniu, jis skverbiasi į reklamą ir buitį, architektūrą ir meną, dvasinį pasaulį, nes viskas būties reiškinių malstreme yra pernelyg tarp savęs susiję, susipynę. Aš esu mažytė žmonijos ląstelė, taip pat ląstelė visko, kas tą žmoniją supa – žemės ir žolės, vandenynų, pelkių dumblo, tolimiausios praeities, įspaustos į mane archetipų pavidalu; pagaliau ir ateities, kurią kartais galime susapnuoti, staiga iš nežinia kur atsivėrusios aiškiaregystės dėka bent sekundei praplėšti laiko šydą. Aš esu ląstelė šios galaktikos, šios visatos, visos kosminės begalybės, gal net paralelinių pasaulių ir visatų, jei jie išvis egzistuoja. Beje, kalbant apie absoliutaus sterilumo sąvoką, arčiausiai esmės yra ne kas kita, kaip bedugnė kosminė erdvė, plytinti tarp planetų, žvaigždžių ir galaktikų. Ten sterilu ir šalta, ten tuščia, ten iš esmės nėra beveik nieko. Ir tame kosmoso sterilume, regis, nėra nieko dvasingo, kaip nėra ir gyvybės tame juodame niekyje, nors galbūt toj erdvėj gali sklisti minties ir dvasios spinduliavimai, bet šito dar niekas neįrodė, lygiai kaip ir nepaneigė.
Sterilumas, sterilėjimas susijęs ir su globalizacija, negatyviosiomis jos savybėmis. Bet kokia niveliacija, daktų, vaizdų, produktų serijiškumas gamyboje, vartojime ir kultūroje sukuria kažkokią sterilią erdvę, kuri iš esmės yra niveliuota, bedvasė, totalitarinė. Šia prasme kiek informatyvus, tiek kartu ir sterilus yra virtualusis pasaulis. Interneto okeanuose tiek informacijos, kad ji iš tiesų naikina mūsų blogąją atmintį. Mes jau seniai nebegalime įsiminti, aprėpti, panaudoti didžiosios dalies žinių, kurios plūsta iš TV, žiniasklaidos, interneto – tai niveliuotos kalbos, ženklų ir vaizdų nepertraukiamas srautas. Toji informacijos gausa iš tiesų sterilizuoja atmintį ir dvasią – iš esmės tai naujas reiškinys, kurį būtina suvokti, įsisąmoninti ir apmąstyti. Esam priversti toje gausoje ieškoti aukso grūdų, nes informacijos tekėjimo, jos nuolatinio gimimo neįmanoma atsisakyti, ji iš esmės valdo ir toliau valdys pasaulį vadinamojoje informacinėje visuomenėje.
Kalbėdamas apie sterilumą, sterilėjimą šiuos dalykus daugiau suvokiu metaforiškai. Šiame suvokime sterilumą sieju ne tik su tuštuma ar superšvara, bet ir su bedvasyste, svetimėjimu ar susvetimėjimu, netgi su tam tikru technologiniu kultūriniu totalitarizmu, nes visos šiuolaikinės technologijos, pagaliau pačios informacijos srautai siekia dominuoti, užvaldyti pasaulį. Totalitarizmas turi prigimtinę savybę sterilizuoti, niveliuoti, o totalitarinių visuomenių istorijoje apstu ir tiesioginės biologinės sterilizacijos pavyzdžių. Apskritai istorija žino aibę atvejų, kaip didžiosios užkariaujančios ar nešančios “tikruosius” tikėjimus t autos sterilizuodavo mažas tauteles ir gentis, jas tiesiog nutrindamos nuo Žemės paviršiaus. Dabar tas pavojus įgauna realių kontūrų, realių formų neturinčios kariaunos fatamorganą – tai globalizacija, virtuali globalizacija, pasaulyje, kuris, anot Jeano Baudrillardo, tampa “tikrovės dykuma”, kur “tikrovės ženklai atstoja tikrovę”. Kyla klausimas – ar apskritai egzistuoja tas “grynasis identitetas”? Pavyzdžiui, kad ir lietuvių. Gal mes tik simuliuojame tą identitetą, žaisdami lyg kompiuterinį žaidimą su tautine atributika, apeigomis ir apeigėlėmis, dainuojame seniai mirusias senąsias dainas, nes mirę ir tie autentiški balsai, kurie jas kūrė ir dainavo prieš penkis šimtus ar tūkstantį metų.
Kompiuterinė-technologinė civilizacija sterilizuoja ir etiką, daro ją vis labiau prisitaikėlišką ir realiatyvesnę, keičia moralinę biologinę žmogaus psichologiją. Steriliu tampa net karas. Viena yra kristi kardu ir matyti mirštant priešą – žmogų, regėti ir pajusti kraują ant savo rankų; visiškai kas kita požeminėje vadavietėje spūstelėti tik mygtuką ir paleisti raketą, galinčią iškart sunaikinti milijoninį miestą. Tuo pačiu metu mygtuko spūstelėtojas gali gerti kavą, gurkštelėti tekilos ir, glostydamas moters krūtį, ekrane ramiai stebėti “virtualų” besiplečiančio sprogimo židinio žaismą. Sakykime, kad karas šiuo atveju steriliausias mygtuko paspaudėjui, bet jis tampa sterilus ir aukoms – žaibiška žūtis juk nei prieš tai, nei po to nepalieka nieko – nei baimės, nei skausmo; tiesiog išnykstama per tokį trumpą laiko tarpą, lyg spūstelėjus kompiuterio pelę ir pakeitus ekrane regėtą vaizdą kitu. Regis, tik šėtonas galėjo susapnuoti tokias žaibiškas pasaulio “perkūrimo” galimybes.
Šiuo atveju bomba veikia panašiai kaip stebuklingasis muilas ar klozeto valiklis, “sunaikinantis visas žmonijos bakterijas”. Ir bomba, ir muilas yra tų pačių technologijų tinklo kūriniai, skiriasi tik jų veikimo tikslai, apimtys ir pasekmės. O reikėtų išrasti ir tokį muilą, kuris it bakterijas naikintų bombas.
Sterilėjimo voratinklis apraizgo vis daugiau sferų. Sterilėja žmonių tarpusavio santykiai, sterilėja meilė ir neapykanta, visa buitis, ypač pasaulio pasiturinčiųjų ir turtingųjų. Apskritai susidaro įspūdis, kad dažnai bet kokia modernizacija skatina ir sterilėjimo procesą. Sterilėja ir kultūra, nekalbant apie masinę. Pernelyg geras žinojimas, kaip nutapyti “tobulą” paveikslą ar parašyti “tobulą” bestselerį, yra ne kas kita, kaip dvasinio sterilėjimo, dvasios komercializacijos pasekmės. Didžioji dalis kultūros, kūrybos ir jos vartojimo “žaidžiama” pagal iš anksto numatytas, sumodeliuotas taisykles. Spontaniškumas, gyvybė, originalumas kultūroje tampa gan retais reiškiniais, įsivyrauja parafrazės, pamėgdžiojimai, koliažo, kaip naujojo chaoso, įspūdis.
Sterilėja ir komerciniai santykiai. Bankuose, prekybos centruose pinigai nebešlama pirkėjų ir pardavėjų pirštuose, nebeskambčioja nukritusios monetos – elektroniniai pinigai daug kur jau atėmė iš žmonių, regis, šį kadaise atrodžiusį amžiną malonumą. Verslas tampa sterilus, pagaminti ar perkami daiktai, kaip ir pinigai, neliečiami rankomis, saugiai ir kartu steriliai įpakuoti jie keliauja po pasaulį, kol pasiekia galutinį paskirties tašką – pirkėją, kuris naudos arba tik laikys tą daiktą. Verslas sterilėja tik technologiškai, iš kitos pusės jo plėšri prigimtis nesikeičia, jis tebėra purvinas ir neretai kruvinas – milijardai sukasi šešėlinių ekonomikų apyvartoje.
Jau ir mūsų visuomenėje, o ypač Vakaruose, labai anksti stengiamasi nulemti vaiko ar jauno žmogaus ateitį, karjerą, apmąstyti už jį viską iki visų įmanomų smulkmenų, net galimi atsitiktinumai bandomi apskaičiuoti pagal tikimybių teorijos dėsnius. Neatmetant ir teigiamų išgyvenimui bei konkurencijai šio planavimo aspektų, vis dėlto kuriamas sterilesnis, sumodeliuotas ateities žmogus, paliekama vis mažiau vietos atsitiktinumų žavesiui, spontaniškumo sprogimams, beribės laisvės mostams. Gal todėl tokie sterilūs (alaviniai visuomenės kareivėliai?) yra kostiumuoti klerkai didmiesčių gatvėse, kažkoks neišpasakytai negyvas, serijinis jų profesinis įvaizdis, nors po kaukėmis ir standartiniais kostiumais vis dėlto dar turi kažkas slypėti, bet ir tie slėpiniai vardan karjeros sąmoningai slopinami.
Pasaulis, kurį semia informacijos tvanas, sterilėja ir biologiškai. Tai liudija nykstančios laukinės gamtos bioįvairovės rūšys (jų vietą užima negyvi serijiniai daiktai – šiukšlės, okupuoja gyvybės erdvę ir laiką), nors kartu kai kurios, pavyzdžiui, mūsiškė homo sapiens ir mums naudingi gyvūnai įgauna perteklines, dirbtines populiacijas. Traukiasi ir sterilėja visa planetos ekologinė erdvė, ją užvaldo miestai ir keliai, automobiliai ir žemdirbystės plotai. Ekologinė erdvė iš tiesų tampa “tikrovės dykuma”, toje dykumoje išlieka ir dauginasi tik standartiniai civilizacijos ženklai. Net gamtos pažinimas sterilėja – nuo vadovėlių mokyklos suoluose iki TV, kino filmų ir interneto. Tai pažinimas be gamtos artumo, jos dieviškojo alsavimo, sutapties su ja. Gamtos be empirinės patirties pažinti neįmanoma, bet jaunosios kartos, stačia galva nerdamos į virtualųjį pažinimą, renkasi anaiptol ne empiriką, o dvasiškai ir fiziškai sterilesnį kelią. O pati gamta, jos gyva, alsuojanti ir spinduliuojanti esmė yra švari būtent savo nesterilumu. Pavyzdžiui, obelys, žydinčios virš arimų, kvepiančių mėšlu; archetipinis pelkių dumblo, paslapties kvapas. Gamta švari savo nykimo ir gimimo, puvimo ir žydėjimo kontrastų kaitos visuma. Belieka stebėtis, kad ji dar išliko – sterilizuodami civilizaciją mes užtvindom gamtą taršos tvanu, kurio ji vieną kartą neišlaikys, galbūt blokš visa tai mums atgal – į veidus ir sielas.
Sterilumas tapo mūsų civilizacijos sindromu. Ir tas dažnai neprivalomas, gyvybiškai nebūtinas sterilumas man regisi kažkoks totalinis daugybės vertybių, daiktų ir rūšių nykimas, išnykimas, sunaikinimas; virtualėjimas ir holografėjimas, labai artimoj ateity – ir klonuotas virtualėjimas, serijinės klastotės ir kartotės; tiesiog, anot Baudrillardo įžvalgų. Mes vis labiau simuliuojame pasaulį ir savo gyvenimus, simuliuojame savo išorinį ir vidinį Aš, ir ta simuliacija tampa pavojingai sterili.
