Stiklinių gelsvai žalių mechaninės pelėdos akių istorijos

Stiklinių gelsvai žalių mechaninės pelėdos akių istorijos

Neringa Bumblienė

Rugpjūčio 26-ąją buvusiuose Kuršių nerijos nacionalinio parko Gamtos muziejaus nameliuose Smiltynėje buvo atidaryta paroda „Stiklinės gelsvai žalios mechaninės pelėdos akys“. Tos pačios dienos rytą, kaip parodos atidarymo dalis, vyko ekskursija po Klaipėdos skulptūrų parką, o į vernisažą visi buvo kviečiami atsinešti po kokį nors daiktą…

Žingsnių Vilniuje aidas

Žinai, daug galvojau kaip pradėti pasakoti šią istoriją, kaip ją papasakoti. Gal atsitiktinai, o gal veikiant tam tikriems dėsniams, kaip turbūt viskas mūsų gyvenime, pastaruoju metu perskaičiau keletą laiškų ir gal jau žinai – pati parašiau keletą. Todėl ir šį kartą negalėjau nieko padaryti – iš karto ėmiau galvoti, kaip šią istoriją papasakoti tau…

Meno projektas „Stiklinės geltonai žalios mechaninės pelėdos akys“ prasidėjo vėlyvą balandį Vilniuje, kai Goethe’s institutas Lietuvoje pakvietė į kūrybines dirbtuves „Going Public. Apie galimybes viešai pasisakyti“ apie meną viešose erdvėse. Projektas tuomet sujungė Lietuvos, Rusijos (Kaliningrado srities), Baltarusijos bei Vokietijos menininkus bei kuratorius. Pamenu ankstyvą šeštadienio rytą Vilniuje ir savo žingsnių aidą apytuštėje, kaip neįprasta, Vokiečių gatvėje. Atsidūriau ten kiek atsitiktinai, be didelio plano bei lūkesčių.

Vėliau, jau grįžusi į uostamiestį, daug galvojau apie meną viešose erdvėse. Mintys rangėsi, plėtėsi, šokinėjo ir trūkčiojo. Taip pat ėmiau mąstyti apie mūsų požiūrio į daiktus, objektus galimas perspektyvas ir kaip tos perspektyvos, požiūriai, percepcijos gali kisti dėl mūsų santykio su aplinka – konkrečia vieta, situacija, laiku ir, žinoma, asmeniu, bendruomene.

Objektas – kaip konteineris

Žinai, kaip bet kuris daiktas tavo aplinkoje, net ir šis laikraštis, kurį skaitai, yra toks objektas: galbūt nusipirkai jį šiandien eidamas pakeliui į darbą. Švietė saulė ir paukščiai taip linksmai krykštavo, lyg būtų pavasaris, bet eilė prie spaudos kioskelio buvo ilga, o pardavėja – paniurusi, todėl tu nespėjai į 7.30 val. autobusą, o 7.42 val. autobusas vėlavo ir buvo perpildytas. Jame vaikas, stovėjęs šalia, valgė šokoladu aplietą bandelę ir šviesias tavo kelnes bei laikraštį (ak, bet tuščia jo!) ištepė rudomis riebaluotomis dėmėmis. Ir kas ten dar buvo toliau?..

Taip laikraštis tampa istorijų konteineriu ne vien todėl, kad jis visas išmargintas raidėmis, nuotraukomis, o jei dar imsime kalbėti apie tai!.. Ir jei vėliau visai netyčia susidursi su asmeniu, rašiusiu vieną iš tų pasakojimų ir jis prasitars, kad per klaidą, visai netyčia, ak – žmogiškasis faktorius! – įsivėlė klaida, ir vietoje Elenytės išspausdino Anuška, o Anuška… Ir tu imsi galvoti, kad tuomet, kai skaitei, to nežinojai, bet dabar – tai viską keičia.

Turbūt aš kalbu kiek klaidžiai, bet, tikiuosi, tu supranti, ką noriu pasakyti…

Man tai pasirodė labai įdomu. Todėl norėjau padaryti projektą, kuris sujungtų grupę žmonių, kuriančių skirtingose srityse, turinčių skirtingas sampratas, požiūrius. Pasvarstyti kartu apie objektą, kaip esamų, buvusių ir galimų istorijų konteinerį, talpinantį ir laiką, kada visa tai įvyko, bei santykius, dėl kurių keičiasi jie abu – tiek suvokėjas, tiek suvokiamasis. Todėl į projektą kviečiau įsijungti ir žiūrovus – atsinešti daiktą, tiesiog tokį, koks jam ar jai pasirodys tinkamas.

Smiltynės pievoje

Tam ieškojau pievos Klaipėdoje, ir tuomet vieno pokalbio su „Going public. Apie galimybes viešai pasisakyti“ koordinatore uostamiestyje Akvile Eglinskaite metu atsirado pieva Smiltynėje. Ar tu žinojai, kad joje nuo 1977 iki 1991 m. vyko skulptūros simpoziumai? Jų metu iš visos šalies, o paskutiniaisiais metais ir iš užsienio suvažiavę menininkai kūrė skulptūras. Vėliau jos buvo gabenamos į kitą marių krantą. Taip vietoje buvusių senųjų Klaipėdos miesto kapinių imtas kurti Skulptūrų parkas.

Pagalvojau, kad ši vieta, ši pieva, pati savaime yra objektas, talpinantis savyje daugybę istorijų, o konkretaus subjekto požiūris, perspektyva į jį gali nuolatos dinamiškai kisti, veikiama santykio su kitais bei aplinka. Kaip atsitiko su manimi – iš pradžių tai buvo keista, gal net kiek mistiška pieva, kurią vieną apniukusią popietę atsitiktinai aptikau eidama jūros link. Ją pamačiusi pirmą akimirką pagalvojau apie Stounhendžą Anglijoje, antrą – apie Velykų salą Ramiajame vandenyne, trečią – apie tvarinio ir kūrinio atskirtį. Paskui – pokalbis su Akvile. O ruošiantis projektui daug bendravau su Klaipėdos skulptūrų parko vadove Sondra Simanaitiene. Pokalbiai su ja koregavo mano žiūros, sampratos lauką, todėl ši vieta man tapo kažkuo kitu. Dar kitaip ši pieva man atrodo dabar, kai projektas jau įgyvendintas.

Tačiau taip pat ji gali būti ir katalizatoriumi, pretekstu, net alibi.

Prisimenant, įsivaizduojant

Šalia pievos stovi nameliai, kuriuose seniau buvo įsikūręs Kuršių nerijos nacionalinio parko Gamtos muziejaus. Kai išlipęs iš kelto eisi į dešinę Jūrų muziejaus link, netrukus ant kalvos pamatysi kiek apsilupusį, kadaise geltonai dažytą namą. Už jo stovi kitas – fachverkinės konstrukcijos. Dabar jame įsikūręs informacinis centras, o iš karto už jo, šalia vienas kito stovi kiti du pastatai – žalsvas ir rudas. Žalsvajame, Smiltynės g. 10, seniau buvo eksponuojama drugelių kolekcija. O šalia jo, rudajame, Smiltynės g. 9, buvo žvėrių iškamšų ekspozicija.

Man tai buvo svarbu. Ruošiantis parodai daug laiko praleidau juose tiesiog uosdama tų namų kvapą, stebėdama šviesos kaitą juose, klausydamasi garsų, sklindančių iš lauko, krebždesių viduje, galvodama, prisimindama, įsivaizduodama ir bendraudama su žmonėmis, žinoma.

Projektas „Stiklinės geltonai žalios mechaninės pelėdos akys“ augo daug dirbant, tačiau kartais kažkas įvykdavo gal kiek atsitiktinai, ne pagal planą, tačiau pagal tam tikrą logiką, seką. Turbūt matei legendinį Davido Lyncho televizijos serialą „Twin Peaks“…

Vėliau su parodą aplankiusiais žiūrovais diskutavome, kaip jie, prieš tai nieko apie tai negirdėję, turėtų ją suprasti. Mačiau, kad kai kurie lankytojai buvo kiek išsigandę, sutrikę. Akistatoje su projekte eksponuojamais šiuolaikinio meno kūriniais jie laukė paaiškinimo, kuris išsklaidytų visus neaiškumus, sudėliotų daiktus į jiems priklausančias vietas.

Beje, o tu ar buvau atėjęs pažiūrėti?

Kviečiau lankytojus neskubėti, pabūti parodoje kiek ilgiau, paskaityti įžanginį tekstą, pagalvoti ir tiesiog leisti sau surasti kelią joje. Nes atsakymų yra daug ir turbūt visi jie vienaip ar kitaip teisingi. Bet tai jau kitos istorijos pradžia…

Beje, o kaip baigėsi su tuo laikraščiu?

Apie projektą

Paroda „Stiklinės geltonai žalios mechaninės pelėdos akys“ yra Goethe’s instituto Lietuvoje inicijuoto ir organizuojamo projekto „Going Public. Apie galimybes viešai pasisakyti“ dalis. Projekto svetainė: www.goethe.de/goingpublic.

Koordinatorė Klaipėdoje: Akvilė Eglinskaitė.

Vieta: Smiltynėje, buvusiuose Kuršių nerijos nacionalinio parko Gamtos muziejaus nameliuose (Smiltynės g. 9 ir 10).

Laikas: rugpjūčio 26 – rugsėjo 1 d.

Dalyviai: Aymericas Ebrardas (Paryžius), Neringa Bumblienė, Mindaugas Bumblys, Loreta Narvilaitė, Gytis Skudžinskas, Remigijus Treigys, Darius Vaičekauskas (Klaipėda).

Projekto kuratorė: N.Bumblienė, bendradarbiaujant su A.Ebrardu.

Projekto partneriai: Kuršių nerijos na-

cionalinio parko direkcija, Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras.

by admin