Strėnų tango

Strėnų tango

Edmundas Untulis

Iš Brumundalio į pamiškę, iki darbo vietos, mane pavėžėjo kambariokai. Jie nulėkė toliau į Hamarį namų dažyti, o aš neskubėdamas pradėjau ruoštis ilgam malkų skaldymo darbų maratonui.

Rytas pasitaikė vėsokas, bet nenusiminiau. Kai įsilinguosiu dirbti, prakaitas ims užausiais težėti, tad mirtis nuo sušalimo man tikrai negrės.

Laikas bėgo, tačiau mano porininkas neskubėjo į talką. Ėmiau į šuns dienas dėti savo padėjėją Romą. Įtarinėjau, kad jis vakar per savo jubiliejinį keturiasdešimtmetį per daug įsismagino, tad šiandien žaliom putom žagsi, apie darbą negalėdamas nė pagalvoti.

Deja, apsirikau, per daug gerai galvojau apie savo draugelį. Jis nebuvo atsainus šaunuolis, kad leistų pinigus vėjais, iš šykštumo jokio baliaus nekėlė. Atvirkščiai, dėl ilgesnio pinigo mane išdavė, be jokio sąžinės graužimo „ant ledo“ paliko. Tas nakabis, velnio išnara pasigyrė, jog susirado geriau apmokamą darbą, tad supratau, jog esu paliktas vienas pats prie malkų skaldymo mašinos plūktis. Kas man beliko?.. Atsidusau. Pasijutau it po tėvų mirties iš gimtosios trobelės giminaičių išvarytas našlaitėlis.

Menkas malonumas prakaituoti vikingų žemėje, kai esi įspraustas tarp miškais apaugusių kalnų pasislėpusioje nedidelėje aikštelėje ir šalimais nėra kito žmogaus, o draugiją tau sudaro tik bežadė technika. Dar pusė bėdos, jei turi sveikatos suktis šiek tiek greičiau nei apatinė girnapusė. Kuo smarkiau darbuojies, tuo greičiau ridenasi laiko tekinėlis, tuo daugiau kronų užkali. Per dieną jų gali priplušėti net ligi tūkstančio. Todėl ir be porininko likęs, nestypsojau pirštą į nosį įsibedęs, „naudingų iškasenų“ joje beieškodamas. Prakaitavau už du.

Deja, kad ir kaip besiplūktum, visų pasaulio pinigų neuždirbsi. Be to, gyvenimo logika yra negailestinga. Ji perspėja, jog jeigu aš per daug apkrausiu savo nugarkaulį darbų našta, jis greitai nusinešios ir nebepajėgs mano grakštumo lygio palaikyti, pasiskųs strėnoms, kad pažeidžiu jų teisę į poilsį…

O su strėnomis nepajuokausi… Jos juokiasi paskutinės. Jos tik gaižiai nusikvatojo, kai aš ant rąstų pjaustymo stalo, iš paskutinių jėgų stenėdamas, bandžiau užritinti drūtą eglės stuomenį. Bekvatodamos strėnos pradėjo šokti tango su kryžkauliu ir „nusikėlė“, kitaip tariant, pakeitė dislokacijos vietą bei atsisakė užsiimti rimtu darbu. Norėjau su jomis pradėti derėtis, bet nespėjau tam tinkamai susikaupti, – tikras žaibas nusvilino, skeldamas mane pusiau nuo pirdokaulio iki pakaušio. Surikau ne savo balsu, lyg koks laukinis savo rankom per medžioklę nudobęs mamutą. Taip ir nustyrau beklykdamas… Prieš akis kaip gyvas stojosi Norvegijos klasiko Edvardo Munko paveikslėlis „Šauksmas“.

„Dabar – amen“, – pagalvojau. – Daktarui prisišaukti pinigų neturiu, nes tas malonumas per brangiai kainuoja. Norvegui darbdaviui paskambinti neįmanoma, nes telefono sąskaitą pamiršau papildyti. Į „kumetyną“ atgal parvežti be vakaro irgi nėra kam. Niekas manęs iš to užkampio nepaims, kol kiti trys mano kambariokai, dienai baigiantis, nevažiuos pro šalį namo.

Ta bėda – dar ne bėda… Stoviu susirietęs į bitelę, stenu pasiašarodamas, o čia lyg tyčia lietus pradėjo krapnoti. Nei kur įlįsti, nei kur pasislėpti.

Vargais negalais nuslinkau iki eglinių rąstų krūvos ir, skausmų varstomas, prisėdau ant po pat mano pasturgaliu gulėjusio medžiu virtusios Žilvino žmonos Eglės kūno. Valandėlę pasėdėjus lyg ir palengvėjo… Tačiau skausmo nejutau tik tada, kai tykiai, it kuolą įrijęs, sėdėjau.

Kiek ilgai žmogus gali iškentėti nekrustelėjęs? O čia dar, lyg tyčia, pūslė šlapimą pradėjo žemyn spausti. Išsigandau, supratęs, kad vėl teks stačiom stotis. Juk sėdėdamas nevarvinsiu pilvo varvalo palei kelnių klešnę. Tad, grieždamas dantimis, su ryškia šviesa akyse lyg koks nacionalinio epo didvyris, stojausi ir atlikau mažąjį gamtos reikaliuką kaip dera tikram vyrui, po to tūpiausi atgal ant eglinio rąsto. Atsisėdęs džiaugiausi, kad neturiu įpročio pusryčiauti, tad bent didysis gamtos reikalas neprispaus, nes jo tikrai nebūčiau sugebėjęs atlikti be nepageidaujamų komplikacijų…

Už visas būtas ir nebūtas nuodėmes atgailaudamas, be darbo trindamasis, sopuliuos paskendęs, užsinorėjau laiką greičiau stumtelėti tekėti, tad ėmiau aplinkui save dairytis.

Žvalgaus, žvalgaus ir širdis apsidžiaugė, patyrusi, kokioj aš gražioj aplinkoj sėdžiu. Iš dešinės – aukštas kalnas. Pusiau plikas, pusiau eglėm apžėlęs. O kur medžių ir žolės nematyti, ten akmenys atkišę savo pilkus kaplius rodė. Barstyčių akmuo prieš juos, kaip žaislinė mašinėlė prieš traktorių pastatyta atrodytų… Labai nejauku pasidarė į tą akmenyną bespoksant. Net dantys atšipo ir burna išdžiūvo, pajutus gretimais pragaro dvelksmą…

Vos tik paleidau fantaziją laisvai pasiganyti po erdvių lankas, tuojau pat oda ant viso kūno pradėjo stingti it ledukas ant balos. O gūdi nuojauta ėmė kuždėti tiesiai į ausį, perspėdama, jog po akimirksnio iš vešlaus eglyno pasipils piktų dvasių pulkai, kurie mano geliančius kaulelius sutrins į skystą košę.

Pati ranka pakilo žegnotis. Bet neprireikė kryžiaus ženklo ant krūtinės brėžti, sielą nuramino netikėtai iš brūzgynų išlindusių avelių banda. Joms po kaklu parišti skambalai taip jaukiai brazdėjo, jog visos piktosios dvasios išsilakstė į pašalius lyg padūkusios vėtros išblaškytos.

Avelės ir Norvegijoje – avelės – labai taikūs padarėliai. Taip ir tiesias pati ranka jų vilnonių garbanėlių paglostyti. Deja, avelės toli – už kilometro, o mano ranka prie strėnų prirakinta. Užsimanęs nepakilnosi. Tad glostymo pageidavimą iš smegeninės teko atšaukti.

Tuo pat metu avelės sugulė tiesiai ant samanom apkibusio akmenyno, o lietus, it užprašytas, nustojo purkšti. Tame dangaus pakraštyje, kur anapus jūros glaudėsi Žemaitija, praplyšo debesų patalai, saulelė pro tą plyšį kyštelėjo nosikę. Nurimau. Tada ėmiau spoksoti į antrąjį kalną, kuris dunksojo man iš kairės pusės.

Tas kalnas man pasirodė besąs pusiau namiškis, iš gimto krašto kartu su manimi čionai atklydęs, nes visas buvo lapuočiais medžiais apaugęs. Jis nebuvo labai aukštas, visas medžių lapija apsigaubęs dabinosi. Beržų ir epušių lapeliai sidabru blizgėdami mirgėjo. Paukščiai tarp tų medžių šakų strikinėdami tarpusavyje rodą vedė… Tik ilgiau pasiklausęs pajutau, kad kažkas ne taip… Žemaitijoje paukščiai giesmininkai linksmiau ir melodingiau giesmeles traukia, o čia plunksnuočiai liūdniau savo melodijas vinguriuoja… Gal jų prigimtis kitokia? Gal jie nemoka būti linksmi? O gal jiems manęs pagailo, todėl ir graudenas, gaižiais balseliais virkaudami?

Paukščių liūliuojamas, visai praskydau… Aštrus strėnų vėrimas kažkur trumpam nuniro. Nebesupratau, ar mano sąmonė akimirkai buvo aptemusi, ar sapnas pirma laiko aplankęs, bet nutiko keistas dalykas. Prieš mano akis ryškiai stojosi gatvelė iš gimtojo bažnytkaimio. Pačiame gatvelės gale kiūksojoa apkiužusi, seniai bedažyta mano trobelė.

Regėjau į jos sieną atsirėmusią ir gailiai dūsaujančią savo artimą moters. Iš jos akių išskaičiau, kad ji yra labai manęs išsiilgusi. Mikliai nuvijau šį vaizdelį šalin. Juk namo parvažiuoti ir paguosti savo moterį tikrai kad negalėsiu, nesu tiek daug pinigų uždirbęs, kad galėčiau iš užjūrio dumti atgal paatostogauti į išsiilgtą bažnytkaimį.

Be to, stengiaus tą vaizdelį kuo greičiau pamiršti, bijojau, kad mano mintys netyčia nenulėktų pas mano žąselę žmonelę ir neprasitartų jai, kokius aš dabar baisius skausmus svetimam krašte kenčiu, nuo kurių niekas negali manęs išvaduoti.

Besigraudindamas nejučiom kryptelėjau per savo ašį, tad vėl iš naujo strėnas nutvilkė dieglys. Vėl visas sugrįžau į tikrovę. Vos akys neišsprogo ant kaktos, becypiant iš skausmo.

Sukandęs dantis, susistanginau. Tą akimirką lyg ir palengvėjo… Pakėliau akis aukštyn… Dangų vėl užklojo skystoki debesų patalai. Papūtė smarkesnis vėjas. Sėdint be darbo ėmė krėsti šaltas drebulys. Neskubėdamas tyliai barškinau dantų likučiais ir svajojau apie gurkšnį tirštos ir karštos putros. Trumpam pavyko pamiršti šaltį, o dėmesį nukreipti kitur ir tokiu būdu save apgauti…

Bet tada kita bėda pristojo, neapsakomai užsimaniau ko nors užkrimsti… O visas pietų davinys liko traktoriaus kabinoje ant sėdynės pamestas… Kaip aš dabar ligi to geležies gabalo nusikabarosiu, kaip užrėpliosiu jo laipteliais viršun, kad pasiimčiau savo pietus – šutintų makaronų alitrinį stiklainį ir saldaus vandens pūslę? Šią akimirką man pasirodė, jog rusams lengviau pavyktų į mėnulį nuskristi negu man iki savo neužtarnautų pietų nusigauti…

Alkio kirmino graužiamas, maitinaus savo seilėmis, bet ir tos greit pasibaigė. Burna išsausėjo it džiovinta jūros puta. Liežuvis prikepė prie gomurio, nebegalėjau jo atplėšti ir iš burnos iškišęs pravėdinti.

Rodėsi, jog tuojau atiduosi Viešpačiui sielą… Net ašaros ėmė sunktis iš apmaudo, labai nenorėjau svetimoj žemelėj nusibaigti.

Gali bliauti kiek tik nori, bet gyvenimas niekada neskuba mūsų paguosti, palei plauką paglostyti. Kartais jis taip iš mūsų pasišaipo, kad ima ir pasuka ienas antraip, o tada pradeda mus vežti visai ne į tą pusę, į kurią norėtum važiuoti. Taip nutiko ir man.

Kai visiškai palaidojau viltį apie manęs laukiančią šviesesnę ateitį ir pradėjau repetuoti atsisveikinimo su šia ašarų pakalne kalbą, pamačiau, kaip keliuku iš atkalnės žemyn leidžiasi invalido vežimėlyje besėdinti moteris. Tas vežimėlis buvo elektra varomas, tad pats riedėjo. Jame sėdinčioji mane išgąsdino. Ji sėdėjo susmukusi it guminė lėlė, jos galva nesilaikė ant pečių, o rankos kybojo į šonus atmestos. Moteris atrodė lyg numirusi.

Mane apžiojo klaiki baimė ir pamažėliais, it koks smauglys triušį, ėmė mane ryti su visais batais. Pajutau, kaip atšalo pakaušis bei užkulniai. Tuo metu vežimėlis, neįtaikęs į staigaus posūkio vingį, įsibėgėjęs smuko tiesiai į griovį ir tenai apsivertė.

Kad ir koks sunkus ligonis šią akimirką buvau, neturėjau savy tiek begėdiškos drąsos išlikti abejingas ir nenueiti pažiūrėti, kas nutiko tai nelaimingai moterėlei. Padejuodamas, painkšdamas prišlepsėjau iki pat vežimėlio.

Nelaimingoji drybsojo užsimerkusi, dešiniu skruostu prisiplojusi prie stačiakampės akmens plokštės. Iš po skruosto į visas puses plėtėsi tamsiai raudono kraujo plėkis. Išsigandau, atrodė, jog žvelgiu mirčiai tiesiai į akis. Be to, gulinčioji man pasirodė besanti neapsakomai panaši į maniškę moterį, kurią palikau namie vaikų auginti. Tas stebėtinas panašumas privertė mane surizikuoti imtis fizinių judesių.

It tikras pamišėlis spjoviau į savo radikulitą ir įsikibau į vežimėlio kraštą, norėdamas kartu su juo atkelti ir gyvybės ženklų nerodančią moterį. Nespėjau nė pirstelėti. Gaižus skausmas pervėrė mano pakaušį… Atsijungiau. Smegau į tamsą… Prieš smukdamas į juodą duobę, neišvydau nei tunelio, nei šviesos jo gale.

Kai atsipeikėjau, mano nosies galiuką čiupinėjo nepažįstama moteris, vilkinti ryškiai raudonu drabužiu…Greitai sumečiau, jog tai gelbėtoja, kurią kažkas iškvietė, pamatęs mudu su nelaimėle norvege kartu besivoliojančius griovyje. Gelbėtoja pamačiusi, kad žiūriu į ją, pradėjo mane kalbinti.

Šnekino ir norvegiškai, ir angliškai, ir vokiškai… Bet aš ničnieko nesupratau. Bandžiau žodelį, kitą rusiškai išstenėti, bet medikė tos kalbos nesuprato.

Besiaiškinant situaciją, gelbėtoja krestelėjo mane už pažastų, norėdama atkelti nuo bejėgės moters, tuo metu kažkas trakštelėjo ties kryžkauliu… Ir įvyko stebuklas. Skausmas akimoju liovėsi. Stuburo slankstelis, kuris kėlė baisų skausmą, tūptelėjo atgal i savo vietą, tad vėl pasijutau sveikas kaip ryto rasos lašelis. Galėjau prireikus šokti tvistą.

Nieko nelaukęs, šokau į kojas ir nuliuoksėjau į mišką slėptis nuo nepageidaujamų norvegės klausimų apie mano kilmę ir darbo legalumą. Taip ir likau nesužinojęs, ar gelbėtojai pavyko atgaivinti ant akmens padėjusią galvą moteriškę, gyvą, ar jau atšalusią ją nuvežė iš nelaimės vietos.

Palaukiau, pamišky tupėdamas, kol nuvažiavo greitosios pagalbos automobilis. Suskaičiavau iki tūkstančio ir, išlindęs iš slaptavietės, sugrįžau atgal prie malkų pjovimo ir skaldymo mašinos tęsti iš ryto pradėto darbo.

Tą dieną mažai teuždirbau, todėl ją įrašiau į nuostolingų, be naudos praleistų dienų sąrašą. O su strėnom stengiausi bendrauti kuo pagarbiau, kad tos šelmės vėl neužsimanytų manęs pakviesti sušokti beprotiško tango, kai ne aš jas, o jos mane vedžiojo savo numatytomis linijomis…

Po keturių mėnesių stos pati didžiausia metų šventė – pagaliau važiuosiu namo žiemoti. Kaip paukštis į šiltesnius kraštus partrauksiu… O tada palepinsiu savo moterį ir strėnas išskirtiniu dėmesiu. Tas veiksmas vadinsis didele laime. Tik nežinau, ar pavyks užmiršti neįgalią moterį, kurios kraują regėjau bešildantį pilką ir murziną bei šaltą akmenį. Tai, ko gero, bus strėnų tango padiktuotas norvegiškos sakmės blyksnis žemaitiškoje mano sąmonėje?

by admin