Suaugusiųjų paslaptys ir žvilgsniai

Suaugusiųjų paslaptys ir žvilgsniai

 

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose iki balandžio 28-osios veikia Laisvydės Šalčiūtės paroda „Sekretai“.

Aistė Paulina Virbickaitė

Tarp stingdančių medūzų akių

Vakaras Klaipėdoje. Parodų rūmuose rimsta atidarymo šurmulys. Svečiai jau beveik išsiskirstė, ir galima pagaliau ramiai apžvelgti parodą. Baltoje erdvėje ant sienų grupėmis sukabintos 80 gelsvai juodų fotografijų ir keli veidrodžiai, centre – „cingu-lingu“ lėlė ir dvi smėlio pripiltos dėžės. Paro-dos autorė L.Šalčiūtė kaip visada graži: švarkas, elegantiškas kaklaraištis, šypsena. Ji dažnai renkasi moteriškumo, lyčių lygybės temas ir nemėgsta, kai pabrėžiamas jos priklausymas grafikos žanrui. Grafikos studijas baigusi menininkė neprisiriša prie vienos technikos ar stilistikos: jai įdomu ir tapyba, fotografija, instaliacija, videomenas, objektai, o kartais net knygos vaikams, tačiau jas šį kartą palikime ramybėje – parodos „Sekretai“ žanras – tik suaugusiesiems.

Tuo metu, kai į nurimusią salę įeina jis, Laisvydė, apsimovusi baltą pirštinaitę, braukia smėlį nuo „sekretų“ – paslėptų fotografijų. Jis ilgai netrunka – užtikrintai įėjęs į salę, kiek suglumsta, stabteli, paskui vienodu žingsniu apeina visus likusius objektus ir pasuka link Laisvydės:

– Jūs parodos autorė?

– Taip.

– Norėčiau paklausti, kokia viso to pagrindinė mintis?

– Aš stebiu vyro, žvelgiančio į moterį, žvilgsnį.

– Manote, kad galite žiūrėti vyro žvilgsniu? – klausia. O aš galvoju – drąsus. Ne kiekvienas imtųsi užduoti klausimus tokioje apsuptyje, tarp stingdančių medūzų žvilgsnių, nors ir nematomų, bet grėsmingai šnypščiančių gyvačių ir suaugusių mergaičių „sekretų“ – paslapčių.

Pavojinga ir labai erotiška

Prisimenant mitą apie Medūzą gorgonę? Šią mirtingąją Poseidonas išprievartavo Atėnės šventykloje, už tai Atėnė ją pavertė pabaisa – puikieji plaukai tapo gyvatėmis, o nuo jos žvilgsnio visi gyvieji virsdavo akmenimis. Dėdė Freudas gal kiek persistengė, pavirtimą akmeniu tapatindamas su vyriška erekcija, tačiau seksualumo elementas šiame mite ir jo interpretacijose visada ryškus. Prie jo tuoj grįšime, o kol kas scenoje pasirodo Persėjas. Negalėdamas žiūrėti į Medūzą atvirai (nes virstų akmeniu), jis stebėjo jos atspindį savo variniame skyde ir taip nukirto jai galvą. Kartu su kraujo srove jai iš galvos iššoko sparnuotas žirgas Pegasas ir milžinas Chrisaoras – Poseidono vaikai.

Prisimenate Benvenuto Cellini Persėją (sklido gandai, jog skulptūrai pozavo jaunas Cellini meilužis)? Štai stovi orus, beveik nuogas, išdidžiai ištiestoje rankoje – Medūzos galva. Jos didelės akys po aukštais antakiais užmerktos, graži burna kiek pravira. Bet neužsimirškite – ši gražuolė – mirtinai pavojinga, juk ir nukirsta Medūzos galva gali paversti žiūrintįjį akmeniu. Ir kartu toji pabaisa labai erotiška. Matyt, panašiai galvojo ir rūbus meilužėms, ne žmonoms kuriantis „Versace“ mados ženklas, kurio logotipas – tos pačios Medūzos galva. Kodėl? Nes ji graži ir baisi, viliojanti ir pavojinga, tarsi ne iš šio pasaulio, esanti kažkur tarp mirties ir gyvenimo, tarp šviesos ir tamsos. Tuo labai artima sekso, tiksliau – pornografijos, o dar tiksliau – moteriškų lytinių organų matymui ir suvokimui.

O ką gi tai turi bendro su paroda, paklausite? Žvilgsnio mechanizmą.

Žaidimų aikštelė fantazijoms

„Stebiu kaip vyro fotografo žvilgsnis pro fotoobjektyvą reprezentuoja moters kūną, jį savotiškai sukonstruodamas / iškonstruodamas ir paversdamas žaidimų aikštele savo fantazijoms“, – teigė L.Šalčiūtė.

Menininkė iš visiems prieinamų pornopuslapių išsirinko fotografų vyrų darytas moterų nuotraukas ir jas iškadravo – atskyrė dvi jose akcentuojamas moters kūno dalis – veidą bei lyties organus. Iškadruotas nuotraukas ji perfotografavo, jas prislėgusi stiklainiais su vandeniu (pasak okeonologo Jacues-Yves Cousteau, tobuliausiu meilės simboliu).

Taigi parodoje matome vyrų sukurtas moterų kūnų nuotraukas, kurias moteris menininkė eksponuoja tarsi apvaliusi vandens sluoksniu ir lyg vaikystės „sekretą“ prislėgusi stiklu. Dar labiau vaikystės „sekretus“ primena dvi dėžės, pripiltos smėlio, kurį nubraukę ranka pamatome moters veidą arba – intymiausią moters kūno vietą.

„Nepridengtas intymumas kvestionuoja žvilgsnio galią – išviešinta paslaptis nebenaudojama šantažui. Sudaiktintas moters kūnas tampa ne malonumo, o neaiškios grėsmės šaltiniu“, – rašė parodos kuratorė Laima Kreivytė.

Kaip žiūrėti, kuo būti?

Trumpai tariant, parodoje vyksta maždaug toks žvilgsnių eismas: subjektas (fotografas) žvelgia į objektą (moterį), šio žvilgsnio rezultatas (nuotrauka) transformuojamas menininkės, ir štai – buvęs objektas (moters fotografija) pa-rodoje virsta subjektu, žiūrinčiu į mus. Vienus tai gąsdina, kitus – šokiruoja, trečius skatina parodoje ne tik žiūrėti, bet ir galvoti – sekti savus žvilgsnius, mintis ir pasąmonės mechanizmus, kurių trajektorijas gali padėti atrasti mitologiniai vaizdiniai.

L.Šalčiūtės siūlomas „sekretų“ žaidimas nesiekia moralizuoti ar ką prikišamai parodyti. Juk kiek-vieno santykis su parodoje eksponuojamais vaizdais bus unikalus ir priklausys nuo asmeninių patirčių. Kaip elgtis žiūrovui tokioje parodoje? Žiūrėti vyro ar moters žvilgsniu? Kuo būti – Medūza ar Persėju?

– Ne, aš negaliu stebėti moters vyro žvilgsniu, – atsakė Laisvydė smalsiam parodos lankytojui. – Aš stebiu vyro, žvelgiančio į moterį, žvilgsnį.

Savo stebėjimą, pastebėjimą ir nustebimą menininkė rodo mums kaip suaugusiųjų paslaptis, rūpestingai išdėliotas baltoje erdvėje. Į ją žiūrovas pateks tik praskleidęs užuolaidą ir į ekspozicijos salę užeidamas lyg į tuščią matavimosi kabiną triukšmingame verslo centre. Dabar – jo eilė, galima matuotis kelis žvilgsnius iš karto.

by admin