Sugrįžimai

Sugrįžimai

Natalija Antonova

Ką mes žinom apie kritimą?

Tik tai, kad laisvo kritimo nebūna.

Vadinasi, bet koks kritimas – nelaisvas,

Tiksliau, nepriklauso nuo mūsų valios –

kristi gali kiekvienas.

Heksagrama Nr.5. Būtinybė laukti

Ar žinai, kuo aš gyvenu, viešpatie, koks apvalus mano gyvenimas: jame nėra pradžios taško, nėra tarpinių stotelių, darbo vietų, poilsio namų, nėra punkto, kur būtinai reikia atvykti, ir kodėl aš gyva iki šiolei, ar tu žinai? Tu gali tik spėlioti, kad mane čia sulaiko ne tikėjimas tavimi ir ne meilė tau, o menkutė viltis keistam, nepadoriam pašalinių akių atžvilgiu norui susilieti su tavimi, kai mes tapsim žeme, vandeniu arba vėju, susipynusiu tarp kreivų šakų ar spalvotų kaspinų gražių merginų kasose, dvejais gintaro karoliukais, nejučia atsidūrusiais greta rožančiuje ar karoliuose mylimos moters, rankoje žmogaus, kuris tiki Dievą, myli jį, žmogaus be religinių nukrypimų. Ir aš laukiu, kur mes susitiksim. Kaip susiliesim, kuriuo laiku pažinsime vienas kitą, pagal kokius slaptus požymius: randas per visą amžinybę nuo manęs iki tavęs, paukščių takas pilnas kitų žvaigždžių.

Heksagrama Nr.14. Daugumos valdymas

Metu į jūrą žalią, saldų obuolį ir klausausi, kaip nieko neatsitiko: kaip man negaila to obuolio, kaip nieko nepajuto jūra, kaip obuoliui vis viena, kur buvoti. Kol kapstausi pajūryje kaip višta, bandydama rasti ką nors tikrai nepaprasto, tai, ko niekada dar nevaldžiau, sunkiai įsivaizduodama, kaip jis galėtų atrodyti pirmą sykį išvydus. Juodas, greičiausiai apvalus kaip akmuo, kurį aš sviedžiau paskui obuolį taip toli, kiek siekia žvilgsnis. Suvokimas atėjo staiga: manoji patirtis išsisėmusi. Man nebūtina skubėti kaip anksčiau pirmam pasičiupti radinius ir neskubėti paleisti iš rankų to, kas netinka apyvokai, galiu liautis ieškojęs, patogiau panirti į vandenį iki galvos. Tegu dabar paieško manęs.

Heksagrama Nr.37. Namiškiai

Kaip keistai tu į mane žvelgi, mieloji.

Nieko baisaus, jei susivoksi. Tu man labai primeni vieną žmogų, kuris visada man primindavo tave. Jį vadino Fedru. Bet tu plauk indus, neužsiimk tuščiais plepalais.

Aš skrendu į praeitį pas Fedrą, palikusi tau vaikus, katiną, kušetę ir televizorių. Viso to mes su Fedru nebūtume įsigiję, jis nebuvo man toks geras kaip tu, jis paprasčiausiai mane mylėjo. Pamenu, sykį prieš Naujus metus mes nusipirkom eglutę miesto centre, nuvežėm ją į tamsų mišką ir palikom ten merdėti, nes pas mus namuose medžiai labai ilgai merdėja – žmonės tiek negyvena.

Heksagrama Nr. 3. Pradinis sunkumas

Veltui rašau tuos žodžius. Neišreikšiu liūdesio. Geriau būtum apgauta ar apvogta, nei bandytum žodžiais išreikšti tai, kaip mane plėšo dalimis mano pačios gyvenimas, po tam tikro tarpo – gyvenimas po mirties. Tokiomis minutėmis norisi rėkti: “Nuodų man! Nuodų!”, bet iš esmės neatsiras tokio žmogaus, kuris tą prašymą išpildys su meile. O aš nenoriu vartoti nuodus kaip prieskonį neapykantai ar svetimam abuojumui – jie jau patys yra nuodai. Aš nebijau mirties, kaip, tarkim, bijau neišpildyti pažado. Štai jums logikos spąstai: kartą pažadėjusi laikinai nenumirti, susilaikyti bent jau iki kito penktadienio, aš pradedu bijoti mirties, kad nesulaužyčiau pažado. Sakau sau: “Būk atsargesnė, varge mano, o tai numirsi, neduok Dieve”, griežtai nesusigaudydama, kaip išvengti neišvengiamybės – ar daryti tik tai, ką pripratus daryti, ar užsiimti tuo, kuo niekada neužsiimdavai, ar visai nieko neveikti, tyliai sėdėti viduryje rugpjūčio ir klausytis, kaip nuo medžių krenta obuoliai. Viešpatie, kaip visa tai vienodai kvaila! Numoju ranka: vis vien pragyvensiu iki senatvės, pragyvensiu ir pasigailėsiu, kad nenumiriau šitą penktadienį. Būtinai pasigailėsiu. Aš save pažįstu.

Heksagrama Nr. 56. Klajonės (Nemo)

Iškentusi būtinus pasikeitimus, lieku savimi. Per šaltą sniego tunelį išeinu pasistumdama, tirpdydama savo kelią lyg sliekas. Kas taip išdrįs? Eiti vienatvėje: pats sau šarvuotis, pats sau bėgiai (medis – geležis), ( skaičius – numeris), ( erškėtis baltasis – driežas vikrusis), pats sau kontrolierius ir stotelė, jei to reikės. Be sustojimų, prašau. Įpinu dobilo kvapą vien tam, kad nesudžiūčiau akinančioje tobulybėje. Toliau spalvos: suprantama, raudona – lai užverda galingasis kraujas. Girdžiu maurojant karališkąjį elnią: einu pas jį. Pojūtis beskonis. Jaučiuosi su tuščia smegenine, kurioje šeimininkauta su svetimomis idėjomis, kurios niekaip nebeprigijo, nuvyto iki pat šaknų. Slenku šaltu tuneliu visiškai viena.

O balkšvoje tamsoje įsižiebia padaras, kuris nusineša mano atmintį.

Heksagrama Nr.22. Padėtis

Be neįžengiamos drėgnos girios dar yra laukas, kuriame kristi į tankią žolę būtina nors kartą gyvenime: ir tokiu būdu sugauti savo svajonę. Jokio vėjo, lietaus, vien tuščias, šviesus dangus, besikeičiantis tavo pamėgtais pavidalais – dramblių, namų, medžių, džiugesio, akmenų, skruzdėlių, bėgančių pašaliais, nepriversi galvoti, kaip sunku būti žmogum, o štai žmogus, jei to nori, gali save įsivaizduoti kuo tik nori (kai kas taip pinigus užsidirba). Ir nuo tokios galimybių gausos sukasi galva, bet, atvirai sakant, geriau būti vabalu, darbuotis iki prakaito ir nekimšti į savo ilgaausę galvą to, ko prikimšta kiekvieno žmogaus makaulė. Visi mes mirtingi ir visi mirštame su viena mintimi (ir drambliai, ir namai, ir žmonės, ir medžiai, ir akmenys nutrinti laiko ir smilčių). Noriu būti ilgiau.

Heksagrama Nr.54. Nuotaka

Taip, nors apsivynioki baltai, į mirusius nepaims. Atsitiktinai susitikti su tuo, kurį tik mintyse manei susitikti akmenimis grįstoje centrinėje aikštėje tarp nereikalingų vienodų žmonių su plastmasiniais žiebtuvėliais rankose ar dar su kuo nors.

Tiesa, gali praeiti metai, dešimtys metų. Gal ir jo jau nėra, ir manęs. Plastmasė ilgaamžė ir pereis ne vienas rankas, kaip koks mūsų laikų artefaktas, mūsų meilės laikų…

Daiktai ir egzistencijos

Apie Dievą

Kartą Dievas sušuko: “Po šilingą iš kiekvieno, gyvenančio šioje žemėje ir, prisiekiu savimi, vienas iš jūsų bus laisvas.

Po šilingą iš kiekvieno šventeivos,- ėmė juoktis žmonės,- ir visi būsim laisvi per amžių amžius. Amen.

Apie žmones

Vargas, sakoma, blogiau už skurdą. Vienatvė baisiau už vienatvę dviese. Todėl aš gyvenu vienas. Niekur nedirbu. Verčiuosi atsitiktiniais radiniais ir retais įspūdžiais. Įsivaizduokite, kartą aš radau raktą, įsidėjau jį į kišenę ir einu toliau. Raktas trankosi į monetą, surastą ankstėliau. Apsirengęs aš ne kažin kaip. Ant kaklo pravoslavų kryželis, kuris dar vakar gulėjo dulkėse rudas – surūdijęs, aptrintas, bet vis dar išlaikęs nukryžiuotojo formas. Jis pakabintas ant ryškiai gelsvos vielutės, kurios ritinėlį (ir pintą žiedelį su rožele ) aš radau prie vaikų žaidimo aikštelės.

Aš netikiu Dievą, aš einu. Prarasti ar išmesti daiktai kalba man apie žmones, o aš įgyju patirties kalbėtis su daiktais. Man neįdomi jų pačių istorija: kokioje parduotuvėje, už kokius grašius, aš net nepastebiu jų vertės. Geriau lai papasakoja apie tuos, kurie juos pametė, apie jų ydas ir dorybes, paaiškina, kas jie per žmonės.

Pradžioje aš maniau, kad žmonių net nėra. Aš – vienintelis žmonių giminės atstovas. Bet kartą iš namo laiptinės, kur aš gyvenau, išėjo pagyvenusi moteris parsinešti pieno katei. Ji, pasirodo, turi anūkų: berniukus ir mergaitę penkerių metų. Graži didžiaakė mažylė. Ir dukra su vyru, o vyras – tai aš, išėjo degtukų į parduotuvę ir negrįžo.

Svetingai šviečia lemputė vaikų kambaryje, ten mano vaikai. Jei jie paklaus, kur aš, jiems pameluos ką nors didvyriško. Tada jie tikės, kad aš esu, tikės už mane, kol aš vis dar ieškau.

II

Tiktai purvas ir balos. Tiktai moteris ant kampo – terakotinis indas su nešvarumais, kažkieno dukra, kažkieno motina. Gal pakelti?

III

Vaikystėje man drausdavo rankioti gatvėje, nes daiktai galėjo būti nešvarūs ar užkalbėti. Tarkim, smaugia žmogų neapykanta, pyktis, pavydas arba įsisuka liga. Jis užkalba daiktą ir numeta ten, kur jį būtinai pakels kaip auksą, pinigą, blizgančią sagą.

Aš išmokau greitai atskirti. Ir, įsivaizduokite, suradau monetą, taip nulaižytą laiko (kaip tik jūra moka), kad ant jos vietoj profilio atsispaudė Li heksagrama. (Titnagas.)

Nuostabi, nieko neįpareigojanti sėkmė. Po to raktas. Nuo siuvimo mašinos, kurią uždaro, kad vaikai nekištų nagų prie aštrių ar duriančių daiktų. Mano vaikai.

IV

Daiktai gali pranašauti ateitį. Bet ne kiekvienas gali skaityti pagal daiktus, juk tam reikia drąsos pažvelgti į ateitį. Nebijoti sukurti ateitį savomis prielaidomis – šitą daro visi, bet ne visi suvokia, ką daro. Susipainiojau? Tiesiog, jei žmonės mąstytų apie esmę, jiems pasidarytų baisu.

O pasislėpti nėra kur – mama jau mirusi, o į Dievą netikime. Iš tikro mūsų nėra, to ir bijau labiau už purvą ir bereikšmę mūsų egzistenciją.

V

Kartą aš radau pažymą apie Vanilos Vanilovičiaus Mandžušri gimimą. Kaip be jos jis gyvens? Ar ves žmoną? Ar numirs? Rusvas kūdikis be antakių, putlus bodhisatva. Neverk. Tetulė išrašys tau naują popierėlį.

VI

Aš kybojau ant plauko

Aš grimzdau pelkės žolėse

Švento Elmo ugnys svilino

mano akis

Iki pelenų išdegino kūną

Antonovo liepsnos

Pradingo

Pavydas

Pasipūtimas

Nemeilė

Buvimo beprasmiškumas

Pyktis

Ir manęs nebeliko

Iš rusų k. išvertė Rimantas Černiauskas

by admin