Šuniškos dienos

LITERATŪRA ŠIANDIEN
www.durys.daily.lt
Sudarytojas Gintaras Grajauskas
grajauskas@gmail.com

 

Šuniškos dienos

Romualdas Granauskas. Kai reikės nebebūti: mano draugo gyvenimas ir mirtis. Apysaka. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 2012, 172 p.

Dainius Vanagas

Nuosekli apeliacija į pačius tiesmukiausius, jokių niuansų ar atspalvių nepripažįstančius jausmus dažnai tampa nepamainoma maskavimo medžiaga įvairiausiems kultūros produktų trūkumams pridengti. Apstu filmų, kuriuose primygtina romantika ir švelnus sopulingumas stengiasi paslėpti seklią režisūrą, prastą vaidybą ar skylėtą siužetą. Apstu dainų, į kurias, kaip tikisi jų autoriai, užtenka pribrukti chrestomatinės jausmų leksikos, ir tariamai apsalęs klausytojas nė nepastebės lėkštos kompozicijos ar tik paviršutiniškai išlavinto balso. Apstu ir knygų, kuriose klasikinės vertybės reprezentuojamos kaip monolitiniai monumentai, be klystkelių ir aistringos kovos už apsisprendimą, kai žmonės „prikabinami“ prie teksto tik kaip idėjas aptarnaujantys statistai, ir nuo gražbilystės patoso apsvaigęs kiek patiklesnis skaitytojas nė nepajus, kad, užuot skaitęs, kaip ketino, gyvenimiškos ir autentiškos prozos veikalą, jis gliaudo mokslinės fantastikos žanrui žymiai artimesnį kūrinį.

Naujausias rašytojo Romualdo Granausko darbas – apysaka „Kai reikės nebebūti: mano draugo gyvenimas ir mirtis“ – yra dar vienas nepriekaištingas pavyzdys, atskleidžiantis patetikos potencialą triumfuoti bet kurio meninio elemento tekste atžvilgiu. Siužetas, kuriame aiškiai deklaruojamas autobiografiškumas, nėra sudėtingas: paskutinio Sovietų Sąjungos gyvavimo dešimtmečio viduryje rašytojas R.Granauskas su žmona Genute užsimano turėti šunį. Ir ne bet kokį, o retos, aristokratiškos kilmės tigrinį bokserį, kurį tais gūdžiais laikais įsigyti buvo ne ką menkesnis iššūkis, nei gatvėje platinti proklamacijas, smerkiančias Tarybų valdžią. Visgi varginanti kelionė į Estiją ir sumaniai, pagal visus egzistavusius kanonus išspręstas „blato klausimas“ tik ką „Gyvenimą po klevu“ publikavusiam autoriui atneša sėkmę ir netrukus šunytis jau uostinėjasi savo naujuose namuose. Na, o po to – pažintis su išoriniu, neaprėpiamu pasauliu, dresavimas, mažyčiai, stebuklo dulkėmis apibarstyti atradimai ir šeimyniniai džiaugsmai, vasaros išvykos į Tytuvėnus, žvejyba, nuovargis, senatvė ir, kaip be užuolankų suponuoja apysakos pavadinimas, šuns, vardu Bulis, mirtis. Galiausiai autoriaus laiškas savo ilgamečiam kompanjonui ir kvietimas susitikti.

Vertinant šį kūrinį visų pirma derėtų atskirti tekstą kaip uždarą meninę kompoziciją nuo jame šmėkščiojančių autobiografinių detalių, kurių dėl disponuojamo pikantiškumo ir galimybės užmesti akį į žinomo rašytojo buities vingrybes, galima spėti, visiškai pakaktų, kad apysaką noriai pirktų ir skaitytų – nesvarbu, kokia būtų literatūrinė teksto kokybė. Tik suskliaudus ir atidėjus į šalį autorių (autobiografiškumas nėra nei imanentiška teksto struktūros dalis, nei, bent jau šiuo atveju, išskirtinės vertės generatorius), taps įmanoma įvertinti grožinio teksto kokybę adekvačiu, būtent: fiktyvių reikšmių sistemos, lygmeniu.

Vyraujanti apysakos tema – draugystė ir ištikimybė. Šeimininko ir jo šuns santykiai atskleidžiami kaip idealus komunikacijos aktas, praktiškai nesusiduriantis su jokiomis išorinėmis ar vidinėmis kliūtimis bei trikdžiais, nepatiriantis nesėkmių ar nusivylimų, taip pat neprodukuojantis neįgyvendinamų lūkesčių. Tokia nepriekaištinga idilė (ne dėl to, kad nėra įmanoma, o dėl grubaus, tiesmuko eksploatavimo) kertasi su žmogiškąja patirtimi (nors, panašu, ne su ilgesiu), todėl suteikia tekstui monotoniškos parodijos statusą. Painiavą dėl šeimininko ir šuns santykių tik dar labiau padidina tokios replikos, kaip: „Tokio jausmo nesu daugiau niekada patyręs net bendraudamas su pačiais brangiausiais ir mylimiausiais žmonėmis“ (p. 74), kurių apysakoje yra gana daug ir kurios tarsi suponuoja, kad skaitytojas turi reikalą arba su blefine komunikacija, arba su tokiu unikaliu tarpusavio supratimo fenomenu, kad teksto pranešimas vargu ar bus įkandamas nieko panašaus neišgyvenusiam adresatui.

Visgi tuomet, kai nuobodus šuns vaidmuo tekste tampa antraplanis, o mistiškos draugystės dekoracijos patraukiamos nuo scenos, apysakos raumenys sutvirtėja, sudarydami sąlygas apčiuopti potencialios dramos pulsą. Tai variacijos senatvės, tirpstančio laiko ir kintančios rašytojo padėties (nemaža apysakoje aprašomų įvykių dalis vyksta Lietuvai bandant ištrūkti iš Sovietų Sąjungos gniaužtų, o ištrūkus – siekiant sukurti savarankiškos valstybės pamatus) tematikomis. Situacijos ironiškumas ar net skaudus, tačiau nenuginčijamas absurdiškumas – šalies išsilaisvinimas sugriovė ne tik komunistų primestą socialinę tikrovę, bet ir kūrybiškumo prielaidas bei sąlygas – išreiškiamas itin taikliai ir įtaigiai: „(<…> visas mano žiemos rašymas nuėjo perniek. Nebeliko jokių cenzūrų, glavlitų, užsimerkė budrios redaktorių akys, galėjai rašyti ką nori, apie ką nori ir kiek nori, tačiau niekas iš mano kolegų dar taip nerašė, nes nemokėjo. <…> O dabar visiems tartum atėmė amą. Rodos, nė vienoje galvoje nebeliko ramių minčių, širdyse – talentų, pirštuose – mokėjimo rašyti…“ (147 p.)

Poetas Rimvydas Stankevičius R.Granausko apysaką „Kai reikės nebebūti: mano draugo gyvenimas ir mirtis“ pavadino XXI a. lietuvių prozos šedevru ir tokiu būdu ne tik sukompromitavo save kaip estetą, bet ir dar sykį paliudijo, kad Lietuvoje į literatūros kritiką žiūrima kaip į dėmesio nevertą ir jokios atsakomybės nereikalaujančią sritį. Šis R.Granausko tekstas, nors ir pasižymi keletu įdomių niuansų (sklanda ir vientisumas, empatijos stimuliacija, raiški vienų iš pamatinių žmogaus patyrimų – silpimo, netekties, mirties ir nebūties pajautos – artikuliacija), akivaizdžiai stokoja įvairiapusiškumo, daugialypumo, tepasiūlydamas vienintelį perskaitymo ir suvokimo būdą.

Tačiau čia išdėstytos mintys pasirodys absoliučiai klaidingos ir nevertos nė sudilusio skatiko, jei skaitytojas nuspręstų tekstą ne skaityti, o vartoti: tokiu atveju, dera pabrėžti, „šlamšti“ apysaką bus itin smagi ir jokių pastangų nereikalaujanti veikla, greičiausiai nesinorės nė minutei atsitraukti, o pats procesas teiks kone juslinį malonumą – autorius tarsi per jėgą bruka iš anksto parengtas, kruopščiai suplanuotas emocijas, tarsi pirštu baksnodamas: štai čia reikia giliau įkvėpti – juk toks didus ir pasigėrėtinas šuns poelgis, o va čia reikėtų nubraukti ašarėlę, mat gyvūnėlio akys liūdnai suklapsėjo. Tai kodėl nebrauki, a? Taigi taip graudu, ach tu, apatiškas niekšeli!

Jei ši apysaka iš tiesų suteikė R.Granauskui galimybę įamžinti savo dėkingumą brangiam augintiniui ir tai padarius rašytojui pasidarė bent kruopele lengviau, ką gi, vadinasi, darbas nenuėjo perniek. O klausimas – ar reikėjo į šį intymų šeimininko ir šuns ryšį įsileisti prašalaitį skaitytoją? – lai lieka atviras.

by admin