Suomiškas fenomenas

Suomiškas fenomenas

Gytis Skudžinskas

Projekte „Erozija” pristatomi trys jauni ir labai saviti menininkai iš Suomijos.

Samis Pertila. „Espoo 2004-04-20“. Vilma Hurskainen. Iš ciklo „Augimas“, 2003-2005.

„Helsinkio mokykla”

Fotografija yra viena sėkmingiausių Suomijos kultūros eksporto prekių. O tai didelis Helsinkio meno ir dizaino universiteto (TaiK) nuopelnas, – jis kasmet išleidžia į meno rinką naujus autorius. Universitetas fotografijos mėgėjų sąmonėje net suformavo terminą „Helsinkio mokykla”. Stilistiškai beveik neįmanoma apibrėžti šio termino, nes mokyklą baigiančių autorių darbai aprėpia visą šiuolaikinės fotografijos amplitudę. „Helsinkio mokykla” greičiau sietina su vieta, kurioje studijuoja autoriai, bei po universteto baigimo vykdoma veikla. TaiK jau 30 metų rūpinasi savo absolventų grupinių ir personalinių parodų rengimu visame pasaulyje, knygų leidyba, o bendradarbiaudamas su Berlyne įkurta organizacija „Photography-now” steigia savo galerijas ne tik Šiaurės Europoje.

Iš 1000 ežerų šalies kilę ir su „Helsinkio mokyklos” vardu siejami tokie visame pasaulyje garsūs konceptualiosios fotografijos šalininkai kaip Jorma Puranen ir Perti Kekrainen, didelių formatų meistras, studijuojantis viešąsias erdves ir kolektyvinę atmintį, Vilis Lenkeris ar intymius ir asmeniškus pranešimus konstruojanti, jungianti fotografiją su kitomis medijomis Ula Jokisalo, o Nikas Luoma savo darbuose skleidžiasi kaip postfotografijos kūrėjas.

Vilma Hurskainen, Samis Pertila ir Tuomas Rainis – trys jauni ir labai saviti menininkai iš Suomijos. Projekte „Erozija” pristatomi jų darbai, autorių plėtojamos skirtingos atvaizdo reprodukavimo strategijos – geras būdas susipažinti su daugiaplanėmis fotografinio pasakojimo galimybėmis.

Užšaldyta praeitis

Pastaruoju metu vis garsiau skamba jaunos Suomijos fotografės Vilmos Hurskainen vardas. Autorė divgubuose atspauduose nagrinėja fotografijos galimybę sustabdyti akimirką ir po daugelio metų rekonstruoti praeities įvykius.

Vilmai svarbus atminties ir fotografijos santykis ir kaip reprodukuotas atvaizdas gali veikti mūsų asmeninę istoriją. „Atmintis niekad nėra statiška, ilgalaikė, bet keičiasi kartu su mumis”, – sako fotografė. Bet autorė siekia pažaboti laiką ir užmarštin nugrimztančias detales, pateikdama žiūrovui kartu tiek praeities, tiek dabarties fragmentą. „Sugretinimuose laikas įgauna keistą formą – atrodo, įvyksta dialogas tarp praeities ir dabarties momento, kaip ir mūsų mintyse”, – kūrybinius tikslus atskleidžia Vilma.

Modernaus gyvenimo griuvėsiai

Kitas fotografas – Samis Pertila – permąsto kolektyvinę patirtį, postindustrinės visuomenės realijas.

Autoriaus taikinyje – nebereikalingi ir savo funkciją atlikę automobiliai. Modernioje visuomenėje automobilis yra tapęs ne tik susisiekimo priemone, bet ir socialinio statuso ženklu, todėl jį reikia kaskart atnaujinti ar keisti į naujesnį modelį. Samis bando užčiuopti išmestuose daiktuose likusią jų savininkų dvasią ir savo vaikystės prisiminimus.

Fotopaveikslais atkuriamos scenos ir erdvės, kurios neegzistuotų be autoriaus įsikišimo, kartu yra ir asmeninės, ir visuomenės patirties, ir praeities simboliai. Anot autoriaus: „Fotografuoju industrinės visuomenės ribas ir modernaus gyvenimo griuvėsius. Gamta apkabina paaukotus metalinius elementus švelniu glėbiu ir liūliuoja, kol jie užmiega. Greitis sumažėja, bet mašina vis dar keliaujanti”.

Kontroliuojami pėdsakai

Videoprojekcijas pateikiantis autorius Tuomas Rainis analizuoja judėjimo miesto erdvėje trajektorijas. Anot jo paties, tai „darbas apie socialinę struktūrą viešosiose erdvėse. Miesto erdvėje pastebimas kitų bei savo paties kontroliuojamas kiekvieno asmens elgesys. Kiekvienas turi galimybę išeiti iš normų ir skirtis iš minios”, – taip kūrinio idėją apibrėžia menininkas.

Tuomo videodarbuose specialia programa vaizdas atskiriamas nuo judesio. Tai leidžia stebėti individo judėjimą architektūrinėje aplinkoje. Kūrinio pagrindas – reiškinys, kurį galima pavadinti neprievartine kontrole. Žmogus, judėdamas urbanistinėje erdvėje, priverstas pasirinkti suprojektuotą trajektoriją, o autorius savo darbuose juda paties susikurtomis geometrinėmis formomis, deja, neretai figūros išnyksta minios sraute.

by admin